Informacino karo Ukrainoje skeveldros: kas laimi Lietuvoje?

Akivaizdu, kad kalba eina apie propogandą. Apie kryptingą, iš anksto surežisuotą ir didelių resursų pagalbą vykdomą informacinę kampaniją.

Pagrindinis jos tikslas yra formuoti sociumo opiniją vienu ar kitu klausimu, įtvirtinti užsakovo sukonstruotą naratyvą žmonių sąmonėje, propogandines klišes paversti žmonių nuosavomis mintimis.

Jeigu tai pavyksta, ar pavyksta iš dalies, vėliau sekantis tikslas yra manipuliuoti sociumo sąmone, naudoti viešąją opiniją, kaip labai galingą ginklą savo tikslams pasiekti.

Paradoksas yra tame, kad kuo labiau vystosi informacinės technologijos, kuo didesnė jų skvarba į žmonių gyvenimus, tuo darosi lengviau ir vienu metu, tuo pačiu sunkiau paveikti žmogų ir formuoti palankias sociumo opinijas.

Lengviau yra todėl, kad kanalų ir metodų, kaip pasiekti žmogų atsiranda vis daugiau.

Sunkiau yra todėl, kad daugybė informacinių kanalų leidžia žmogui rasti informacines alternatyvas ir lyginimo metodu tikrinti bei vertinti skirtingas pasirodžiusias naujienas.

Suprantama, kad tokiems atvejams yra reikalingas tam tikras žmogaus išsilavinimo ir žinių bei gebėjimo kritiškai mąstyti lygis.

Autoritariniai ir totalitariniai režimai savo prigimtimi yra labiau linkę formuoti paradigminius naratyvus ir metodiškai juos versti propagandinėmis schemomis.

Jiems ypač svarbus yra jų veiksmų legitimavimas ir pateisinimas, nes demokratiniai režimai tai daro per laisvai veikiančius demokratinius institutus, tokius, kaip rinkimai.

Esant dideliam medijų kiekiui, šie režimai jau seniau suprato, kad sėkmingam „smegenų plovimui“ yra svarbu ne tik pasirinktos medijos, bet ir kuo kokybiškesnis turinys bei įtaigios jo pateikimo formos.

Rusijos Kremliaus režimas jau eilę metų vykdo propagandinę kampaniją, tam skirdamas milžiniškus išteklius.

Norint tai sėkmingai daryti šalies viduje, visų pirma, administraciniais jėgos metodais buvo išnaikinta nepriklausoma privati žiniasklaida, visos pagrindinės šalies medijos tapo griežtai kontroliujamos valstybės.

Propagandai išorėje vykdyti buvo specialiai įkurtos naujos informacinės žiniasklaidos priemonės, paruošti gabūs režimo apologetai, kurie ilgainiui tapo įtakingais žiniasklaidos veidais, tiek šalies viduje, tiek išorėje.

Kremliaus režimo propagandinis naratyvas bėgant laikui keitėsi. Prasidėjęs ,kaip kovos su vidaus oligarchais kampanija, vėliau jis tapo Rusijos, kaip valstybinės galios atstatymo naratyvu.

Dar vėliau jis transformavosi į „rusų pasaulio“ idėją. Neva, rusai yra išskirtinė ir didi tauta, tačiau nepelnytai nuvertinta. Yra būtina atstatyti jos imperinę didybę ir apsaugoti „rusų pasaulio“ interesus ten, kur jam gresia Vakarų pavojus.

Ir čia palaipsniu prieinama prie Kremliaus režimo karinių agresijų pagrindimo. Kremlius ir Putinas turi apsaugoti „rusų pasaulį“ nuo pavojų, todėl „gelbėjama“ Čečėnija, Abchazija, Krymas ir Donbasas.

Denacifikuoti ir demilitarizuoti – su tokiu pseudotikslu, Kremliaus okupantai įsiveržia į nepriklausomą Ukrainą šių metų vasario 24 d.

Deja, Lietuva, tiek savo geopolitine, tiek istorine sociokultūrine erdve patenka į Kremliaus propagandos radarus. Nepaisant to, kad pastaruoju metu, imtasi ryžtingų žingnių ribojant Kremliaus propagandinių kanalų veiklą mūsų šalyje, melagienos ir dezinformacija iš Putino karo Ukrainoje, iš pačios Rusijos, vis dar pasiekia mūsų visuomenės dalį.

Ar tai yra problema ir kaip ji reiškiasi mūsų visuomenėje, kalbamės su Lietuvos naujienų agentūros ELTA vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Bruveriu.

Ar Kremliaus režimo propaganda yra problema Lietuvoje?

• Pagrindinėje Lietuvos žiniasklaoidoje tai nėra problema. Ji yra aišikai provakarietiška ir atspari Rusijos skleidžiamiems naratyvams. Jeigu, kažkokios smulkios atplaišos epizodiškai ir praslysta, tai jos yra uoliai aptinkamos ir pašalinamos.

Suprantama, kad Rusijos režimo propaganda egzistuoja Lietuvoje. Pirmiausiai, ji reiškiasi per tam tikrus viešuosius asmenis, kai kuriuos politikus, bet jie neturi didelės įtakos visuomenėje. Taip pat, mes turime tautinių mažumų terpę, kur naratyvai ateinantys iš rytų, randa palankesnę terpę.

Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvos žiniasklaidoje dominuoja provakarietiškas, antikremliškas ir proukrainietiškas fonas, tačiau Rusijos skleidžiama dezinformacija pasiekia mus labiau per savo žiniasklaidos kanalus, nepaisant jų griežto ribojimo.

Vis gi, galiu teigti, kad iki 20 – 25 procentai rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių, dėl labai įvairių priežasčių, yra paveikti arba turi polinkį būti paveiktais Kremliaus režimo skleidžiama dezinformacija.

Kas yra Rusijos propagandos stiprioji pusė, kitaip tariant, kodėl ji randa atgarsį?

• Didžioji paslaptis yra tai, kad Rusijos režimas negeneruoja kažkokio ssavarankiško turinio, neimplantuoja į mūsų smegenys naujų dalykų. Visa propaganda yra paremta pastangomis atliepti tai, kas jau yra mūsų smegenyse. Tiesiog sujudinti medžiagą, kuri jau egzistuoja.

Pas mus, ypač iš oficilių institucijų, tam tikrų politikų, yra linkstama mistifikuoti, sureikšminti Rusijos režimo propagandą. Ją įsivaizduojant, kaip nuodą, prie kurio prisilietus, jis automatiškai suveiks. Taip tikrai nėra.

Tiek milijardų investuota į tai, tačiau nuo pat pirmos Ukrainos karo akimirkos Kremlius pralaimi informacinę kovą. Kodėl? Nes buliaus išmata, tiesiog nėra sidabrinė kulka, ir ja niekada nebus, vaizdžiai tariant.

Anksčiau įprastai buvo teigiama, kad imliausi Kremliaus propagandai yra žmonės, kurie ilgisi Sovietų laikų, jaučia tam laikotarpiui sentimentus. Kartos keičiasi ir galima pastebėti, kad putinizmas randa atgarsį ir jaunojoje kartoje, kodėl?

• Kas yra putinizmas? Ar tai savotiška homosovietikus transformacija, ar tai naujadaras? Manau, kad ir viena, ir kita. Šovinistinis imperializmas ir dekompensacijos poreikis, kuris pateisina agresiją, kraštutinį radikalizmą, tam tikrą protestą prieš įsivaizduojamą pasaulio tvarką, gali būti tie nauji patrauklūs dalykai, kuriais priviliojama naujoji karta.

Didžiausia nerimą ir galvos skausmą kelia tai, ką Rusija yra padariusi su savo žmonėmis. Per ilgus metus sistemiškai naudotos propagandos šalies viduje, užaugo rusų karta, kuri nuoširdžiai galvoja, kad jie yra stipriausi aplinkui.

Kad jie gali iškęsti viską, tik todėl, kad grąžinti Rusijos galybę ir pranašumą prieš kitas tautas. Tokios pseudo misionieriškos nuotaikos tampa labai didžiulė problema visam pasauliui. Ir noriu pabrėžti, kad ši problema, savaime niekur nedings, net ir sugriuvus Putino režimui.