Įteiktas sertifikatas Neringos bendruomenei – poledinės stintų žvejybos bumbinant saugotojai

Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba yra vienas iš pasyvių ir taikių mažosios žūklės būdų, spendžiamosios žvejybos atmainų. Šį amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė. Į tai atsižvelgdama Neringos savivaldybė teikė paraišką, kad toks žvejybos būdas būtų pripažintas vertybe.

„Poledinė žvejyba bumbinant – viena ryškiausių ir vertingiausių mūsų krašto tradicijų, perduodama iš kartos į kartą ir iki šių dienų išlikusi dėka pamario krašte gyvenusių ir gyvenančių žmonių. 

Tad tikimės, kad šios tradicijos įtraukimas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ne tik dar labiau išryškins mūsų krašto kultūrinį tapatumą, bet ir padės šiam bei kitiems tradiciniams žūklės būdams išlikti ne tik prisiminimuose, sertifikate ar švenčių metu, o gyviems tiesiogine to žodžio prasme.

Labai svarbu, kad vietiniai gyventojai šio amato galėtų mokytis vieni iš kitų, kad atvykę kurorto svečiai pajustų autentiškumą ir skleistų žinią pasauliui – tik taip bus kuriamos ir saugojamos tikrosios šio krašto tradicijos“, - kalbėjo Neringos meras Darius Jasaitis. 

Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m.: į 50 x 50 cm dydžio eketę kartu su tinklais merkiama 4 metrų ilgio eglinė ar pušinė lenta taip, kad virš ledo liktų kliūgis – jos galas, o žvejys, sėdėdamas ant kėdutės, galėtų medinėmis buoželėmis jį bumbinti, kartais ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais „stinta pūkis, stinta pūkis“.

Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, papuola tiesiai į tinklus. Baigus procesą, iš eketės pirmiausia traukiama lenta, o tada – laimikis.

Šiuo būdu Neringoje žvejota Iki pat XX a. pabaigos, kol dėl natūralių gamtinių veiksnių ir žmogaus veiklos, lėmusios stintų migracijos pokyčius, tradicija ėmė nykti – jaunesni žvejai rinkosi lengvesnius žūklės būdus ir priemones, nors bumbinimą puikiai  išmano.

Rotušėje iš viso pristatyti septyni Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai: lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje. Iš viso sąvade yra įrašytos 39 vertybės.

2004 m. Lietuva ratifikavo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Ja vadovaujantis ir kuriamas visuomenei ir bendruomenėms atviras, reikšmingas nacionalinis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas.

Minėta konvencija įpareigoja valstybes nares skatinti bendruomenes saugoti nematerialų kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms.

Sąvado valdytojas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas - Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys.

Apie paraiškų teikimą sąvadui skelbiama kiekvienais metais, tad savo tradicijas saugančios ir tęsiančios bendruomenės turi galimybę jas išryškinti ir parodyti kitiems.