JAV jūrų pėstininko savanorio išpažintis: 8 mėnesiai Afganistane prilygo valandai Ukrainos fronte

Th. Verona leidiniui „The Insider“ papasakojo, kodėl nusprendė kovoti už Ukrainą, apie pirmųjų karo dienų chaosą ir kodėl yra įsitikinęs, kad Ukraina atgaus visas savo teritorijas, įskaitant Krymą.

Pasak jūrų pėstininko, jis pirmą kartą Ukrainoje apsilankė 2019 m. ir tada jį nustebino, kokie patriotiški yra ukrainiečiai ir kaip aiškiai jie mato savo šalies ateitį.

„Mane pribloškė Maidanas ir žmonių ryžtas atkurti savo šalį. Mano nuomone, Ukraina eina tuo pačiu keliu, kuriuo po pilietinio karo ėjo Jungtinės Valstijos. Tai buvo kruvinas karas.

Tačiau dėl to mes, kaip šalis, iš esmės atgimėme iš naujo ir savo idealus kūrėme iš naujo. Po Maidano su dideliu susidomėjimu stebėjau Ukrainą, tačiau po kelionės 2019 m. pradėjau dar atidžiau sekti situaciją – ekonomiką, politiką. Noriu eiti šiuo istoriniu keliu kartu su ukrainiečiais ir padėti jiems, kiek galiu“, – pasakojo amerikietis.

Anot jo, sprendimas įstoti į Ukrainos užsieniečių legioną buvo gal net per lengvas. Jis esą pats nustebo, kaip lengvai priėmė sprendimą.

„Invazijos dieną savo darbdaviui pasakiau, kad tikriausiai vyksiu kovoti į Ukrainą. Jis manimi netikėjo. Po dviejų dienų atsistatydinau.

Planavau įstoti į Užsieniečių legioną Ukrainos ambasadoje Lenkijoje. Nusipirkau bilietą, nuskridau į Lenkiją, atsistojau milžiniškoje pabėgėlių eilėje ir supratau, kad lengviausia būtų nueiti prie sienos ir įtikinti juos mane priimti“, – prisiminė vyras.

Pradžioje niekas Ukrainoje nežinojo, ką su savanoriu daryti, bet galiausiai jį paėmė du karininkai ir nuvežė į bazę netoli Lvivo, kuri buvo plačiai žinoma kaip užsienio savanorių bazė: „Buvau pakviestas į pokalbį, kariškiai įvertino mano įgūdžius ir patirtį. Atrodo, kad palikau gerą įspūdį. Iš karto buvau paskirtas į specialią brigadą, kuri po dviejų dienų turėjo būti išsiųsta į frontą, į Kijevą.“

Th. Veronos komandoje buvo 25 žmonės su įvairia kovine patirtimi – karo chaose greitai visi suprato, kad kai kuriems trūko profesionalumo ir drąsos, o tokio masto kare jiems visiškai nebuvo ką veikti.

„Mus apginklavo, man davė belgišką Japonijoje surinktą šautuvą FAL, ant kurio buvo užrašyti japoniški simboliai. Tai buvo 5,56 mm kalibro automatinis šautuvas su perjungimo į pusiau automatinį režimą funkcija.

Vėliau supratau, kad tai nebuvo pats geriausias ginklas purvui ir šalčiui vis dar žiemiškame Kyjive. Šautuvas dažnai užsikirsdavo, po pirmo šūvio tekdavo jį išardyti, išvalyti ir vėl surinkti.

Pasijutau kaip kareivis Vašingtono armijoje 1777 m.“, – pasakojo jūrų pėstininkas.

Kai jo būrys atvyko į Kyjivą, gavo valandą pasiruošti, nors prieš tai visą naktį nemiegojo. Ginklus sukrovė į du sunkvežimius, kuriais taip pat naudojosi gruzinų savanorių būrys. Gruzinų dalinį sudarė žmonės nuo 18 iki 58 metų ir jie buvo tikrai grėsmingi kovotojai, galima sakyti, su tikrų karžygių aureole.

„Tuo metu dar nebuvau matęs jokio žemėlapio ar situacijos ataskaitos, taip pat nežinojau, kur važiuojame. Tai buvo labai keista ir aš nervinausi. Kuo labiau artėjome prie fronto, tuo garsiau girdėjosi apšaudymas ir matėsi griuvėsiai.

Išsilaipinome maždaug už keturių kilometrų iki tranšėjų linijos, ėjome miško pakraščiu ir pasiekėme kaimą, iš kurio rusai buvo nustumti, tačiau vėliau dar buvo gauta pranešimų, kad kaime liko pora rusų dalinių, kurie rengia pasalą. Laimei, jiems to padaryti nepavyko.

Ėjome toliau per mišką ir apšaudymas sustiprėjo. Niekada nesu matęs tokio intensyvaus apšaudymo, nors pats esu minosvaidininkas.

Tai buvo artilerija ir minosvaidžiai. Sprendžiant iš šrapnelių ir smūgio zonos, tai buvo 105 mm kalibro sviediniai“, – pasakojo įspūdžius Th. Verona.

Atėjus į tranšėjas į juos iš karto pasipylė šūviai.

Galiausiai priešais namą gulėjo daugiau nei 70 rusų kareivių kūnų, kai kurie iš jų vis dar buvo gyvi ir dejavo.

„Kovos pobūdis buvo labai panašus į Pirmojo pasaulinio karo kovų pobūdį. Iš karto supratau, kad turėsiu prisitaikyti prie tokių sąlygų. Mūsų komanda išsiskirstė, trečdalis kovotojų išvyko į Moščuno kaimą (gyvenvietė Kyjivo srityje – red. past.), kad ten įrengtų snaiperių ugnies pozicijas.

Pirmąją naktį jie buvo labai smarkiai apšaudyti. Rusai nuolat apšaudė pastatą, kuriame buvo mūsų komanda, ir mes juos vieną po kito naikinome. Galiausiai priešais namą gulėjo daugiau nei 70 rusų kareivių kūnų, kai kurie iš jų vis dar buvo gyvi ir dejavo.

Aš tuo metu sėdėjau tranšėjoje ir buvau santykinai saugus, tačiau padėtis blogėjo, nes niekas mums nevadovavo. Tiesiog nežinojome, ką daryti. Laimei, vienas iš ukrainiečių mokėjo anglų kalbą.

Jis aprūpindavo mus maistu ir prižiūrėjo būrio narių judėjimą tarp tranšėjų. Jis neturėjo jokių įsakymų tai daryti, jis buvo eilinis kareivis, kuris pats nusprendė mums padėti.

Jis buvo pravardžiuojamas Maniaku, nes darė beprotiškus dalykus visiškai nepaisydamas asmeninio saugumo, bet kartu buvo labai geras ir mandagus žmogus“, – „The Insider“ teigė amerikietis.

Kasdien netekdavome dezertyravusių užsienio kovotojų. Naktį jie bėgiodavo po du ar tris grupelėmis per mišką.

Jis taip pat prisiminė, kad keletą dienų jo komanda buvo nuolat bombarduojama dieną ir naktį. Retkarčiais rusai priartėdavo per tris šimtus metrų nuo apkasų ir atidengdavo ugnį:

„Mano šautuvas kartais užstrigdavo. Nieko negalėjau padaryti ir atsakydavau tik tada, kai galėjau.

Didžiąją laiko dalį tiesiog gulėjau griovio dugne. Kasdien netekdavome dezertyravusių užsienio kovotojų. Naktį jie bėgiodavo po du ar tris grupelėmis per mišką.

Vienas jų išeidamas tyčia sugadino du kulkosvaidžius. Matote, jis norėjo, kad jo nesuimtų priešas. Vėliau šių kulkosvaidžių mums labai trūko.“

Th. Verona teigė, kad sunkiausias momentas jam buvo, kai jam ir dar šešiems kareiviams buvo įsakyta kasti tranšėją ir sujungti dvi tranšėjas – priešininkai bandė tuo pasinaudoti ir nuolat juos apšaudė.

O ir iškasti net vieną tranšėją nebuvo taip paprasta: šešiems vyrams teko du kastuvai. Be to, nuolat strigo šautuvas ir jį teko ardyti, valyti ir vėl sudėti: „Tai buvo blogiausios valandos mano gyvenime. Tai buvo kovo 13 ir 14 d.“

Pažvelgiau į juos ir pagalvojau: jei jie nori likti ir mirti šioje duobėje, tai ir aš noriu.

„Meluočiau, jei sakyčiau, kad tada nė kiek nebijojau ir neturėjau minčių apie pasitraukimą. Tačiau būdamas vienas vyresnių būrio narių žinojau, kad negalėčiau gyventi su savimi, jei tai padaryčiau.

Be to, mane įkvėpė ukrainiečiai – jie net negalvojo niekur trauktis. Pažvelgiau į juos ir pagalvojau: jei jie nori likti ir mirti šioje duobėje, tai ir aš noriu“, – sakė amerikietis.

Vėliau, ieškodami juos apšaudančio priešininkų šarvuočio, jie pateko į sugriautą miesto teritoriją: „Pats pamačiau apgriuvusius namus ir, savo siaubui ir nuostabai, mačiau juose ištisas šeimas, sėdinčias prie mažų laužų.

Kaip galėjau apsisukti ir pabėgti? Vos tik juos pamačiau, supratau, kad niekur nesitrauksiu ir būsiu ten, kol gausiu įsakymą trauktis. Laimei, tą šarvuotį sunaikino tankas, todėl savo prieštankinę raketą perdaviau ukrainiečiui, kuris buvo toli nuo mano pozicijos.“

Grįžusi į liniją, jo komanda sužinojo, kad rusai ruošiasi naujam dideliam puolimui: „Tuo metu dar kartą pagalvojau apie galimybę pabėgti. Kas gali mane kaltinti, juk aš net šautuvo neturiu, bet, kai pamačiau ukrainiečius su peiliais, supratau, kad jie pasiruošę išžudyti priešą, jei tik jis pateks į mūsų apkasus.“

Aštuonis mėnesius, kuriuos praleidau Afganistane, galima prilyginti vienai valandai Moščuno kaime.

Tačiau puolimo nebuvo. Ukrainiečiai subūrė nedideles grupes ir puolė rusų pozicijas mieste. Rusams paprasčiausiai trūko organizacijos, kad galėtų pradėti puolimą.

Aštuonis mėnesius, kuriuos praleidau Afganistane, galima prilyginti vienai valandai Moščuno kaime. Padėtis Ukrainoje visai nepanaši į tai, į ką Amerika buvo įsitraukusi.

Galbūt kažkas panašaus buvo Irake, bet ten sukilėliai neturėjo nei sraigtasparnių, nei lėktuvų, – pasakojo Th. Verona. – Pavyzdžiui, Afganistane sužeistasis visada išvežamas sraigtasparniu.

Po valandos esate visiškai saugūs. Pirmajame karo Ukrainoje etape medicininė evakuacija buvo tokia: atvyko automobilis, pakrovė jus į jį ir jis apšaudomas išvažiavo. Pakeliui į mūsų apkasus buvo ištisos civilių transporto priemonių kapinės, apie du kilometrus sunaikintų transporto priemonių.

Nepastebėjau jokių Raudonojo Kryžiaus simbolių. Tai buvo paprasti civiliniai automobiliai, visi suvarpyti kulkų ir šrapnelių. Nežinau, kas juos vairavo, bet sklandė gandai, kad tai buvo civiliai, kurie, manau, nusipelno atskiro apdovanojimo – jie tiesiog privažiuodavo prie apkasų, pasiimdavo sužeistuosius ir didžiausiu greičiu išvažiuodavo.

Jei buvote sužeistas mieste, tikimybė išgyventi buvo menka, ypač jei žaizda buvo rimta.“

Moščune jis praleido šešias naktis ir septynias dienas, bet jos amerikiečiui pasirodė kaip amžinybė. Per visą tą laiką jis miegojo aštuonias valandas. Buvo labai šalta. Ukrainiečiai turėjo tik mažas antklodes, bet daug sausainių ir šokolado. Taip pat buvo marinuotų agurkų.

Tie šunys miegojo kartu su mumis tranšėjose – šildė mus savo šiluma.

„Taip pat prisimenu šunis. Jų šeimininkai mirė arba išvyko, palikę savo augintinius. Tie šunys miegojo kartu su mumis tranšėjose – šildė mus savo šiluma. Buvo vienas nemalonus nutikimas, kai bandžiau gilinti tranšėją visiškoje tamsoje, įbedžiau kastuvą į žemę, o ten buvo šuo, kurio nemačiau.

Visi ant manęs labai pyko, manė, kad tai padariau tyčia. Jie keikė mane rusiškai ir ukrainietiškai. Kitą šunį sužeidė šrapnelis. Nežinau, ar jis išgyveno, ar ne“, – kalbėjo „The Insider“ vyras.

Kai juos atitraukė iš fronto, Th. Verona Lvove tris savaites padėjo mokyti užsienio savanorius.

„Rusų ištekliai atrodo neišsenkantys. Nesvarbu, kiek tankų ir tankodromų ukrainiečiai sunaikina, tuojau pat siunčiami nauji. Rusai taip pat pasižymi keistu noru mirti. Nenoriu nieko įžeisti, bet istoriškai Rusijos kariuomenė niekada nesirūpino aukomis.

Daug mano draugų man pasakojo, kaip dėl idiotiško įsakymo pulti kokią nors poziciją akimirksniu žuvo ištisi rusų būriai. Prie Moščunės mes turėjome tris žuvusius, tačiau priešais mūsų apkasus gulėjo 60 ar 70 rusų kūnų. Jie, visiškai išsekę, vienas po kito žuvo prieš mano akis nuo snaiperių ugnies.

Vienas išbėgo – jis buvo nužudytas, paskui jį – kitas, ir jis taip pat buvo paguldytas. Ir daugybę kartų. Tada man atrodė, kad jie turi neišsenkančias gyvos jėgos atsargas.

Kaip vakarietis negalėjau to suprasti... Daugelis jų ilgai merdėjo ir niekas jiems nepadėjo. Girdėjau juos šaukiančius, prašančius pagalbos“, – prisiminė jūrų pėstininkas.

Rusai taip pat pasižymi keistu noru mirti. Nenoriu nieko įžeisti, bet istoriškai Rusijos kariuomenė niekada nesirūpino aukomis.

Anot Th. Veronos, ukrainiečiai labai stipriai išgyvena vienas dėl kito, stengiasi palaikyti, gelbėti sužeistuosius. Kartu jie tvirtai laikosi savo pozicijų ir nepalieka mūšio.

„Žvelgdamas į padėtį Ukrainoje, manau, kad patys rusai nesupranta, kodėl jie tai daro. Okupuotose teritorijose rusų kareivis net negali ramiai nueiti į restoraną, nes baiminasi, kad jam bus smogta į nugarą. Ukrainiečiai atkakliai ir negailestingai priešinsis. Tai nesibaigs gerai gyventojams.

Esu įsitikinęs, kad Ukraina ne tik laimės, bet ir atgaus visas savo teritorijas, įskaitant Krymą, – apibendrino Th. Verona. – Labiausiai bijau, kad Vakarai pradės spausti Ukrainą ir reikalauti nusileisti Rusijai.

Jei taip atsitiks, man bus labai gėda dėl Vakarų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo mes pardavėme Rytų Europą, todėl nenorėčiau, kad kas nors panašaus nutiktų. Nerimauju dėl Europos pasyvumo ir silpnumo.“