Ką būtina pasakyti vaikui prieš stovyklą, kad namų ilgesys nesugadintų vasaros

Nes tokie žodžiai stovykloje besilinksminančiam vaikui gali sukelti nenumatytą kaltės jausmą. Jis negali vienu metu nuoširdžiai mėgautis naujais nuotykiais ir nerimauti, kad mama ar tėtis namuose dėl jo liūdi. 

Kai šie du jausmai susikerta, dažniausiai nugali namų ilgesys. Ir taip nutinka ne todėl, kad vaikui stovykloje blogai, o todėl, kad jis staiga pasijunta atsakingas už artimųjų emocijas. 

Tai vienas tų klasikinių pavyzdžių, kai per stipriai ar pernelyg savanaudiškai išreikšta tėvų meilė duoda visiškai priešingą efektą nei tikėtasi.

Vienas garsiausių namų ilgesio tyrinėtojų pasaulyje, „Phillips Exeter“ akademijos psichologas Christopheris Thurberis, atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 329 aštuonerių–šešiolikos metų berniukai, išvykę į stovyklą su nakvyne. 

Rezultatai parodė, kad net 83 procentai stovyklautojų bent vieną dieną juto namų ilgesį. Tai reiškia, kad ilgesys labiau yra norma, o ne išimtis. 

Vaikų psichologas ir knygos „Homesick and Happy“ autorius Michaelas Thompsonas šią mintį formuluoja dar tieskiau: namų ilgesys nėra nei psichiatrinė liga, nei sutrikimas. 

Tai visiškai natūrali ir neišvengiama atsiskyrimo nuo namų pasekmė. Ch. Thurberio tyrime paaiškėjo ir tai, kad apie 19 procentų vaikų ilgesį išgyvena gana stipriai, o maždaug 7 procentai patiria rimtą graužatį su depresijos ir nerimo simptomais, kurie, nesiėmus jokių veiksmų, stovyklos metu tik gilėja. 

Tačiau bene svarbiausias tyrimo atradimas yra tas, kad ilgesio intensyvumas labai priklauso ne tik nuo pačios stovyklos, bet ir nuo to, kas nutinka dar prieš ją. 

Pasirodo, tinkamas tėvų ir vaikų pasiruošimas – atviri pokalbiai apie tai, ko tikėtis, bei praktinių streso valdymo strategijų mokymas – naujokams namų ilgesį sumažino net 50 procentų. 

Tai milžiniškas skaičius, įrodantis, jog pokalbis, įvykęs savaitę ar dvi iki išvykimo, turi tiesioginės įtakos tam, kaip vaikas jausis pirmosiomis naktimis toli nuo namų.

Mičigano universiteto vaikų skubios medicinos profesorius ir Amerikos stovyklų asociacijos tarybos narys Edwardas Waltonas kartu su Ch. Thurberiu paskelbė apžvalgą, kurioje dar kartą pabrėžė: tai, ką tėvai pasako prieš bet kokį atsiskyrimą, iš esmės nulemia vaiko ilgesio intensyvumą. 

Ir tai galioja ne tik stovykloms, bet ir ligoninėms, internatinėms mokykloms ar bet kokiai kitai situacijai, kai atžala ilgesniam laikui atsiskiria nuo artimųjų. Remdamasis savo tyrimais, Ch. Thurberis sudarė gana konkretų sąrašą veiksnių, didinančių namų ilgesio riziką.

Pavyzdžiui, vaikai, turintys mažiau savarankiško gyvenimo be tėvų patirties, priskiriami aukštesnės rizikos grupei. Taip pat tie, kurių lūkesčiai dėl stovyklos yra gana žemi. 

Ypač pažeidžiami jaučiasi vaikai, išvykę ne savo noru. Tai labai svarbus momentas, bylojantis, kad vaiko įtraukimas į sprendimo procesą (kurią stovyklą rinktis ir ar apskritai ten vykti) yra viena iš esminių prevencijos priemonių. 

Stiprų ilgesį dažniausiai išgyvena ir tie, kurių tėvai atvirai demonstruoja daug nerimo. Vaikai tarsi radarai nuskaito tėvų emocijas, net kai šie desperatiškai stengiasi jas nuslėpti. 

Įdomu tai, kad kai kurie tėvams atrodantys svarbūs veiksniai iš tiesų neturi jokios įtakos. Pavyzdžiui, geografinis atstumas tarp namų ir stovyklos niekaip nesusijęs su ilgesio intensyvumu, o ir tai, ar stovykloje yra draugas iš namų, negarantuoja mažesnio atsiskyrimo nerimo.

Savo rekomendacijas Ch. Thurberis sudėliojo į tris esminius principus – tris P raidės taisykles. Pirmoji – praktika. Tai reiškia, kad stovykla neturėtų būti pirmasis kartas, kai vaikas nakvoja ne savo lovoje. 

Savaitgaliai pas senelius ar draugus tampa puikia treniruote, net jei vaikas to nesuvokia kaip pasiruošimo. Šių išvykų metu jis tiesiog išmoksta, kad gali palikti namus, kad pasaulis dėl to nesugrius ir kad jis visada sugrįš kupinas gerų įspūdžių. 

Antroji taisyklė – peržiūra. Vaikas turi iš anksto žinoti, ko tikėtis: koks bus dienos grafikas, kokios veiklos planuojamos, kur rasti tualetą, kas bus jo vadovas. 

Kuo tiksliau tėvai nupieš stovyklos paveikslą, tuo mažiau nežinomybės liks vaiko galvoje, o būtent nežinomybė ir yra vienas pagrindinių nerimo šaltinių. 

Trečioji taisyklė – pozityvus požiūris. Tėvai apie stovyklą turėtų kalbėti su entuziazmu ir pasitikėjimu, neslėpdami ambivalencijos ar nepagrįstų baimių. 

Juk, kaip jau minėta, vaikai puikiai jaučia tėvų emocijas, tad net ir tokia nekalta frazė „ką aš be tavęs darysiu“ vaikui gali nuskambėti kaip perspėjimas, jog mamai be jo bus blogai. 

Nuo 2018 metų Lietuvoje stovyklas organizuojanti „Basakojo“ komanda iš savo patirties tikriausiai nesunkiai atpažintų šį reiškinį: vaikai, kurių tėvai atsisveikina ramūs ir džiugūs, paprastai kur kas greičiau įsilieja į stovyklos ritmą nei tie, kurių išlydėtuvės trunka amžinybę ir palydimos ašaromis.

Savo rekomendacijose Amerikos stovyklų asociacija taip pat griežtai perspėja dėl vadinamojo „pasiėmimo susitarimo“, kai tėvai pažada: „Pabandyk, ir jei tau nepatiks, atvažiuosiu tavęs pasiimti.“ 

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba rūpestingai, tačiau iš tiesų transliuoja nepasitikėjimą vaiko gebėjimu susidoroti su iššūkiais. Be to, tai savotiškai užprogramuoja lūkestį, kad stovykla gali nepatikti – ir tai dažnai tampa išsipildančia pranašyste. 

Asociacija šiuo klausimu pasisako gana griežtai: jei tėvai planuoja išleisti vaiką su tokiu susitarimu, geriau jo nesiųsti visai. 

Juk anksčiau ar vėliau jie atsidurs aklavietėje: arba teks vaiką pasiimti ir atimti iš jo vertingą augimo patirtį, arba sulaužyti duotą pažadą ir sugriauti tarpusavio pasitikėjimą. 

Ch. Thurberis pabrėžia, kad toks pažadas vaikui iš esmės sako, jog vienintelis vaistas nuo normalaus ilgesio jausmo yra „gelbėjimo operacija“. Taip iš vaiko atimama galimybė įsitikinti, kad jis pats gali viską įveikti. 

Anot Amerikos stovyklų asociacijos, teisingas požiūris turėtų skambėti maždaug taip: „Aš tavęs pasiilgsiu, bet žinau, kad tu puikiai praleisi laiką stovykloje.“ 

Šis sakinys pripažįsta tėvų emociją, bet neužkrauna jos svorio ant vaiko pečių ir, svarbiausia, perteikia neabejotiną pasitikėjimą jo jėgomis. 

Dar 1995 metais Ch. Thurberis atrado, kad atviras ir nedramatizuotas pokalbis apie ilgesį prieš stovyklą daro stebuklus. 

Pavadinus šį jausmą vardu ir paaiškinus, kad tai visiškai normalu, vaikui tampa kur kas lengviau, nes ši emocija įgauna aiškią struktūrą. 

Vaikas jaučia, kad gali ją suprasti ir su ja dirbti, užuot leidęs baimei ir neaiškumui užklupti jį pačią pirmą naktį namelyje.