Pažiūrėjus pro langą, negaliu pasakyti, kad viskas kaip vakar. Vakar tokiu metu lijo, šiandien pliskina saulė. Kol kas - ne į mano langus. Sučirškus telefonui ankstyvą rytą, krūpteliu. Skambučiai naktį ar ankstyvą rytą gąsdina...
Maniau, kad gal jau pagaliau mane kvies skiepytis? Ne, skambino draugė iš kito miesto. Draugė, turinti teisę skambinti ir naktį.
Giliais sovietinės stagnacijos laikais, kai kelionės už geležinės uždangos tebebuvo kažkas iš fantastikos srities, į Klaipėdą atrūko dvi Vilniaus laikų bičiulės. Viena, susipažinusi Čekijoje, turistinėje kelionėje, su Vakarų Vokietijos vokiečiu ir ištekėjusi po kelerių metų. Kita - kažkokiame koncerte Maskvoje - su italu. Ir taip pat išrūkusi į Italiją gyventi. Tai jiedvi buvo paskyrusios pasimatymą Paryžiuje. Klaipėdoje jos dar tebesidalino patirtais Paryžiuje įspūdžiais. Įsiterpdavau ir aš. Abi išpūtė akis - daugmaž - ir tu buvai Paryžiuje? Ne, aš tik buvau perskaičiusi visas Periušo knygas apie impresionistus. Ir puikiai gaudžiausi Paryžiaus geografijoje ir atmosferoje Monmartre, kokiuose ten mulenružuose ar folyberžeruose.
Tai va, viena iš tų draugių ir skambino. Dabar ji vėl gyvena Lietuvoje. Gal kada nors, jai leidus, papasakosiu apie ją. Dabar paporinsiu apie knygų vertę.
Jau užsiminiau apie Periušo knygas, padėjusias lygiavertiškai bendrauti su draugėmis Paryžiuje tuomet dar visai nebuvusi.
O kai pirmą kartą išrūkau į Veneciją, plaukdama Didžiuoju kanalu, čiupinėjau nosį, ausis - ar tai aš čia iš tiesų? Nes, skaitydama visokias ten knižkas, iliustruotas nespalvotais gondolų paveiksliukais dar mokyklos suole, žinojau - tai ne man. Bet kad skaičiau - besibaladojant po Veneciją labai pravertė.
Kai išsiroviau į Paryžių, mumis apgyvendino 2 žvaigždučių viešbutyje Monmartro kalvoje. Nors unitazas buvo dviviečio kambario vos ne viduryje be jokių ten užuolaidėlių ar širmų, džiaugiausi - Monmartras.
Ekskursija po Paryžių ir prasidėjo nuo Monmartro kalvos. Gidė buvo tikrai puiki. Mostelėdavo ranka į kokią kavinukę - ten Hemingvėjus rašė "Kam skambina varpai", ten Tulūz - Lotrekas Mulenružo balerinas vynu vaišino. O vienoje kavinėje, į kurią ji nemostelėjo, kažkas baltu rojaliu skambino ir dainavo bitlų dainas. Joje būčiau norėjusi "apsistoti". Pagalvojau - kai bus laisvas laikas.
Tą dieną, kaip gal 1 val. nakties iškilmingai pranešė gidė - pėsti pražygiavome 40 km. Nes vairuotojai ilsėjosi. Buvom Luvro muziejuje, Eifelio bokšte. Liuksemburgo soduose kiek ilsinome kojas. Prie Noterdamo apšviestos katedros gal kokią 23 val. jau nieko nebenorėjau. Tik atsisėsti. O suolelių - nė vieno. Kai taip pat pėsti paržygiavome iki Monmartro kalvos, funikulieriai nebeveikė. Kopėme laiptais. Kai kambario draugei pranešiau dar norinti pasėdėti toje kavinėje su baltu rojaliu, ji paskė daugmaž - eik tu kakoti ir nudundėjo į "apartamentus" su unitazu viduryje kambario.
O aš blūdijau, ieškodama tos kavinės su baltu rojaliu. Na, nerandu anei kaip. 2 val. nakties su sulindusiom kojom į užpakalį, viskas atrodė kitaip. Ir vis praeinu pro kavinę, kurios "kviestuvas" vos ne už rankos tįsdamas kviečia užeiti. Kai kokį trečią kartą pro ją žygiavau, vis nerasdama ieškomos, pasidaviau.
Buvo šiltas vakaras - liepa - kviestuvui pasakiau norinti sėdėti lauke. Jis žaviai prancūziškai nusišypsojęs pasakė: "Madam, jūs viena. Lauke lyg ir nepatogu. Aš jus pasodinsiu taip, kad būsite kaip ir lauke, kaip ir viduje". Ir pasodino prie lango. Viduje tebuvo kažkokia įsimylėjusi porelė ir aš - prie lango. Kamavausi, kodėl sėdžiu čia, o ne ten, kur norėjau sėdėti. Kai atnešė meniu, į jį net nežvilgtelėjau - "bordo" burbtelėjau. Atnešė. Į kavinės mažą scenytę sulindo muzikantai - gal kokie penki. Ir užgrojo, uždainavo Chris Rea " Kelią į pragarą". O, pagalvojau aš, sėdžiu kaip tik ten, kur reikia. Ir užsisakiau kaip kokio sysalo antrą "bordo" vyno taurę. Ją patuštinusi likusius kalvos laiptus iki viešbutuko įveikiau jau visai lengvai.
Ak, Paryžius, Paryžius. Dabar bent į jį visai nebenoriu. Paryžiaus centre gyvenantis bičiulis nupaišė, kaip jis beatrodo... Labai norėčiau į Azorų salyną. Dabar apie jį prisiskaičiau nebe knygose. Gal irgi jausčiausi kaip namie? Bet kol kas galiu apie Azorus skaityti toliau ir net vaizdų prisižiūrėti.
Oi, kur mane po svietą panešiojo tas ankstyvas draugės skambutis. Neišeinant iš savo kamaros. Gražios dienos. Ir tarp keturių sienų laisvai galima skraidyti. Mintimis ir prisiminimais.
Rašyti komentarą