Mokslininkai skambina pavojaus varpais: Žemės sukimasis lėtėja tokiu greičiu, kokio nebuvo milijonus metų

Šis reiškinys, nors plika akimi ir nejuntamas, reikalauja tokio milžiniško masės perskirstymo, kuris energijos prasme prilygsta galingiausiam žemės drebėjimui ir ateityje gali sukelti rimtų iššūkių aukštosioms technologijoms.

Ledynų tirpimas ir planetinis stabdis

Klimato kaitos pasekmėje sparčiai tirpstant poliariniams ledo skydams bei kalnų ledynams, milžiniški vandens kiekiai, kurie anksčiau buvo tvirtai įkalinti aukštose platumose, dabar nevaržomai teka į vandenynus ir plinta link pusiaujo. 

Fizikos dėsniai aiškūs: toks masės persikėlimas tolyn nuo Žemės polių automatiškai sulėtina planetos sukimąsi apie savo ašį – panašiai kaip aplink savo ašį besisukantis čiuožėjas, kuris sulėtėja tiesiog išskleidęs rankas į šalis.

Paros trukmė mūsų planetoje niekada nebuvo idealiai pastovi. Žemės sukimąsi nuolat minimaliai koreguoja Mėnulio gravitacinė trauka, giluminiai geologiniai procesai planetos branduolyje bei globalūs atmosferos pokyčiai. 

Tačiau Vienos universiteto ir Ciuricho technologijos instituto mokslininkų komanda nusprendė kreiptis į geologinę praeitį, norėdama išsiaiškinti, ar Žemės istorijoje jau yra buvę kažkas panašaus į šiandieninius pokyčių tempus.

Žvilgsnis į praeitį per jūros dugno mikroorganizmus

Siekdami pažvelgti į praeitį, siekiančią milijonus metų, tyrėjai išanalizavo suakmenėjusias jūros dugno vienaląsčių organizmų liekanas. 

Šių mikroorganizmų kiautų cheminė sudėtis it metraštis fiksuoja senovinius jūros lygio pokyčius. Tyrinėdami šiuos rodiklius, mokslininkai sugebėjo tiksliai apskaičiuoti, kaip praeityje keitėsi Žemės sukimasis.

Specialiai tam sukurtas mašininio mokymosi algoritmas leido specialistams padaryti patikimas išvadas remiantis medžiaga, susijusia su vėlyvuoju pliocenu, vykusiu prieš 3,6 milijono metų. Ir per visą šį milžinišką laikotarpį šiuolaikiniai planetos rodikliai labai stipriai išsiskiria iš normos ribų.

Everesto dydžio ledo kubas ir grėsmė navigacijai

Dabartinis paros trukmės pailgėjimo tempas, kurį tiesiogiai lemia klimato kaita – 1,33 milisekundės per šimtmetį – iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nereikšmingas. Tačiau, atsižvelgiant į veikiančias jėgas, masės perskirstymas tampa tiesiog kosminis.

„Toks paros trukmės pokytis reikalauja stulbinančio masės perskirstymo: apie 1000 gigatonų, judančių nuo polių link vandenynų. 

Norėdami tai vaizdžiai įsivaizduoti, įsivaizduokite vientisą ledo kubą, pakabintą virš Niujorko. Jo aukštis siektų net 10 kilometrų, o tai yra pastebimai aukščiau nei Everesto kalnas“, – teigia profesorius Benediktas Sodža iš Ciuricho technologijos instituto.

Kalbant apie energiją, reikalingą tokio masto pokyčiui sukelti, daktaras Mostafa Kiani Shahvandi iš Vienos universiteto pažymi, kad Žemės sukimosi energijos pokytis prilygsta 9,0 balo stiprumo žemės drebėjimui – ne tiesioginės destrukcijos prasme, o planetinio masto jėgos atžvilgiu.

Mokslininkai įspėja, kad nors viena milisekundė paprastam žmogui atrodo nematoma, šis efektas tampa lemiamu ir kritiniu itin tiksliam sinchronizavimui, kuris yra būtinas sklandžiai GPS navigacijai Žemėje bei kosminių aparatų valdymui Saulės sistemoje.

Kiek anksčiau moksliniai vertinimai nurodė, kad 25 valandų para Žemėje natūraliai turėtų atsirasti maždaug po 200 milijonų metų, su sąlyga, jei Žemės ir Mėnulio sistema toliau evoliucionuos ta pačia kryptimi.

Tačiau dabartiniai antropogeniniai veiksniai šį procesą neabejotinai koreguoja savaip.

Šaltinis: perengta pagal užsienio spaudą