Tėvynėje, savo jaunystės erdvėje, žmogus pradeda įsisąmoninti savo būtį. Sąmonei bręstant išauga žmogaus gyvenimo turinys, išauga visas pasaulis.
Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia. Kokia žmogaus esybė, tokia ir jo tėvynė. Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės.
Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo būties prasmę ir siekti sąmoningumo.
Todėl tėvynė dar yra užduotis ir pareiga... Tėvynėje slypi visos jėgos ir kūrybinės galios,
Kūrėjo valios nulemtos amžinybėje ir begalybėje.
Vydūnas. „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“.
Vydūno raštai, visa jo kūryba, kultūrinė-švietėjiška veikla, sietina su tauriu žmoniškumu bei dvasinėmis vertybėmis, atspindi sakralius lietuvių tautos lūkesčius, yra nesenstanti, atspari laikmečio iššūkiams.
Vydūno kreipinys į jaunąją kartą paliečia ir mūsų širdis. Įsiklausykime į jo žodžius:
„Norėčiau savo gyvenimą baigdamas, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir kitus tam skatinęs.
Labai norėčiau tautai suteikti tokį kūrinį, kurio šviesa nebūtų niaukiama. Kiek atskiras tautos sūnus ar dukra šviesėja, grožėja ir taurėja, tiek jie šviesina, grožina ir taurina visą tautą.
Bręstančiam Žmogui svarbus uždavinys - tapti saulėtu ir tokiu vis būti.
O kaip tai vykdyti, labai apmąstytina. Ypač tai svarbu šiais laikais, kada Saulė šviečia, bet Žmogaus Gyvenimas yra tarytum užklotas nykuma, slegiančia žmonių širdis.
Jauni žmonės turi į gyvenimą įnešti naujumo.
O šis naujumas turėtų būti aukštesnis, grynesnis, žmoniškesnis. Nors visi kiti būtų niekšai, nedorėliai, kitų skriaudėjai, sąmoningas jaunimas turėtų būti kitoks.
Visam tam blogiui prieštaraudamas, jis turi išreikšti savo naujumą, viltingumą, aukštesnį žmoniškumą.
Kiekviena jauna karta iš slėpiningų kūrybos gelmių turėtų atnešti naują žmoniškumo spalvą.
Nebūkime vergai! Nebūkime seni!
Būkime savo asmenybės, savo gyvenimo skritulio viešpačiai!“
VYDŪNAS (Jaunoji karta, 1929, Nr.1 p.3-4)
„Kaip tapti saulėtu žmogumi“
Rašyti komentarą