Naujas žurnalo „Vakarai“ numeris - jau prekyboje

(1)

Prekybos vietose jau ieškokite naujo, kvepiančio pavasariu žurnalo „Vakarai“ numerio.

„Noriu namo, bet nežinau, kur jie yra“, - dažnai mėgdavo kartoti viena garbaus amžiaus moteris. Ne, ji nebuvo benamė, gyveno netgi labai pasiturinčiai. Tiesiog jos neapleido jausmas, kad dar neprisijaukino vietos, kurioje gyvena ne vieną dešimtmetį...

Tikriausiai daugeliui mūsų pažįstamas jausmas, kai širdis veržiasi nežinia kur. Į kitą miestą, kitą šalį ar net į pasaulio kraštą. Atrodo, kad kažkur ten rasime save.

Ir kokia laimė, kai suvoki radęs savo namus, vietą, kurioje jauti visišką pilnatvę. Radęs savo mylimą žmogų. Radęs save.

„Kretinga - gera vieta numirti, pasakytų indėnas. Juokauju. O šiaip tai ramus miestelis, kurio pagrindinis privalumas - ramybė ir artimas kontaktas su jūra“, - atviras kretingiškis dailininkas Andrius Miežis. Buvo laikai, kai jis aktyviai gyveno sostinėje, netgi vienu metu buvo tapęs garsiojo Algirdo Kaušpėdo dubleriu scenoje.

„Atsikraustęs čia iš sostinės, gana sunkiai adaptavausi. Buvau jaunas, labai trūko to kultūrinio, marginalinio, kosmopolitinio judesio. Bet, laikui bėgant, ta provincijos tėkmė skleidė savo privalumus kūrybai ir lėtam gyvenimui“, - savo filosofiją dėsto dailininkas.

Jam antrina ir žinoma dainininkė, dabar Klaipėdoje studijuojanti ir labiau į teatro pasaulį įsiliejusi Vilija Matačiūnaitė.

„Jūra menininkams, manau, yra labai artimas ir svarbus dalykas. Miesto mažumas yra tiesiog puiku. Na, pavyzdžiui, Vilniuje yra begalė pagundų išklysti iš kelio ir atitrūkti nuo mokslų, ir žmonių labai daug. O čia visko labai maža. Taip pat ir pagundų, kurios atitrauktų tave nuo tikslų siekimo ir įgyvendinimo“, - svarsto Vilija.

O štai etnografinės sodybos „Prie šaltinio“ Lapių kaime įkūrėjui Gintautui Rusteikai toli ieškoti nereikėjo. Jo širdis ten, kur jo šaknys. Sodybą Gintautas įkūrė senelio žemėje. „Gražiausios mano vaikystės akimirkos prabėgo čia, pas senelius. Todėl man šita vieta labai brangi“, - sako pašnekovas ir priduria: „Senelis, jeigu matytų, manau, džiaugtųsi, ypač klėtimi.“

Didžiulė laimė jausti glaudų ryšį su pačia artimiausia aplinka. Tai puikiai suvokėme per karantiną. Kai, regis, visi keliai į tolimąsias laimės paieškas užsidarė ir supratome, kad reikės prisiminti arba iš naujo mokytis būti laimingam savajame burbule. Tik su savais ir savimi.

„Gyvename tokiu laikotarpiu, kai džiaugsmo ne tiek jau daug. Viešumoje daug neigiamos informacijos, įtampos ir nežinomybė dėl ateities. Tad džiaugsmo teikia tik tai, jog šiuo sunkiu metu visi artimieji sveiki ir gyvi“, - regis, paprastus, bet sykiu pačius vertingiausius džiaugsmus vardija viršelio veidas - žavingoji verslininkė Daina Bosas.

Iš tiesų, per šį neįprastą laikmetį tarsi karoliukus ant virvutės vėrėme naujus suvokimus ir galbūt iš naujo atrastas amžinąsias vertybes. Juk ir pati egzotiškiausia kelionė (net ir į Marsą, apie kurį svajoja Andrius Miežis) neatstos tos palaimos, kurią jaučiame būdami savo pačių rankomis išpuoselėtuose namuose su savo šeima. Apie tai šio žurnalo puslapiuose kalba ir Klaipėdos futbolo akademijos vadovas Kęstutis Ivaškevičius. Jis puikiai žino, ką reiškia akis į akį susidurti su mirtimi ir iš naujo kurti tarsi kortų namelis subyrėjusį gyvenimą.

„Apmaudu, kad teko baigti profesionalaus sportininko karjerą, bet svarbu, kad esu gyvas, sveikas, turiu mylimą žmoną Tautvilę, auginu du sūnus, dirbu mėgstamą darbą, tad džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka“, - pasakoja klinikinę mirtį išgyvenęs K. Ivaškevičius.

Viliuosi, kad versdami šio žurnalo puslapius rasite įkvėpimo kitomis akimis pažvelgti į savo kasdienybę ir dar kartą priminsite sau svarbiausius dalykus.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder