Kuršių vėtrungių meistras Vaidotas Bliūdžius apie „Independence“ puošiančią vėtrungę: „Tai paveldas, kuriuo galime didžiuotis“

Ją padėjo sukurti garsus laivadirbys, dailidė ir vėtrungių meistras Vaidotas Bliūdžius, svariai prisidėjęs prie vėtrungių tradicijos išsaugojimo.

Anot jo, kuršių vėtrungės yra išties unikalus mūsų krašto tautodailės dirbinys bei mūsų kultūrinio identiteto dalis, todėl puikiai tinka „Independence“, kaip vieno iš mūsų šalies nepriklausomybės ramsčių, įprasminimui.

Padėjo sukurti išskirtinę - „Independence“ vėtrungę

Tarp daugelio V. Bliūdžiaus sukurtų vėtrungių neseniai papuošusiajai suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivą-saugyklą „Independence“ neabejotinai tenka išskirtinė vieta.

Strategiškai mūsų šaliai svarbus ir jos energetinę nepriklausomybę užtikrinti padedantis laivas šiemet pereis Lietuvos nuosavybėn.

Šia proga laivo komercinės operatorės bendrovės „KN Energies“ iniciatyva ant abiejų „Independence“ korpuso pusių priekyje užklijuota 31 m ilgio ir 8 m aukščio vėtrungė, simbolizuojanti Lietuvos nepriklausomybės kelią.

Vėtrungė sukurta bendradarbiaujant su V. Bliūdžiumi, istoriku Norbertu Černiausku ir menininku-muralistu Artur Širin.

„Su malonumu sutikau prisijungti prie projekto. Tai yra moderni tradicinės kuršių burvalčių vėtrungės interpretacija. Joje susijungia tradicija ir šiuolaikiniai motyvai.

Kaip ir tradicinėse kuršių meistrų kurtose vėtrungėse, šioje užkoduota istorija - Lietuvos nepriklausomybės kelias. Svarbiausi jo įvykiai, tokie kaip Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymas ar Lietuvos įstojimas į ES ir NATO bei paties „Independence“ laivo prisišvartavimas Klaipėdoje ženklinami specialiais simboliais. Tai ypatinga ir moderni vėtrungė, simbolizuojanti visos lietuvių tautos laisvės siekį“, - sako V. Bliūdžius.

V. Bliūdžius pažymi, kad tai pati didžiausia jo kurta vėtrungė. Prie jos eskizų kūrimo nemažai prisidėjo ir V. Bliūdžiaus sūnėnas Lukas Bliūdžius, kuriam meistras siekia perduoti savo amatą ir žinias.

Tautodailės žinovo teigimu, „Independence“ vėtrungė skleidžia svarbią žinią ir sykiu atkreipia dėmesį į išties išskirtinį mūsų krašto paveldą, skatina juo didžiuotis, taip padėdama jį išsaugoti.

„Galiu tik pasidžiaugti, kad vėtrungės išgyvena savotišką atgimimą ir pasakoja apie tai, kas mums svarbu“, - priduria V. Bliūdžius.

Prisideda prie paveldo išsaugojimo

Iš Švėkšnos kilusio ir čia gyvenančio V. Bliūdžiaus artima draugystė su šia tautodailės tradicija tęsiasi jau daugiau nei 20 metų.

Jo rankomis atkurta nemažai autentiškų kuršių vėtrungių. Pagal istorinius šaltinius V. Bliūdžiaus kurtas vėtrunges galima išvysti visoje Nidoje, Juodkrantės vėtrungių galerijoje, Kuršių marių krantinėje esančioje ekspozicijoje po atviru dangumi ir daugelyje kitų vietų.

Taip pat ant Lietuvos jūrų muziejaus yra eksponuojamos V. Bliūdžiaus tradicinės Kuršių marių žvejų burvaltės replikos. Didelė tikimybė, kad kur nors Lietuvos pajūryje sutikta vėtrungė yra būtent V. Bliūdžiaus rankų darbas.

„Vėtrungėmis susidomėjau labai natūraliai, užsiimdamas istorinių Mažosios Lietuvos ir Kuršių nerijos krašto namų bei laivų restauravimu, bendrai domėdamasis mūsų šalies tautodailės tradicijomis.

Kuršių vėtrungės yra tikrai unikalus objektas, kuris aptinkamas tik Kuršių marių regione.

Istorinių vėtrungių beveik nėra išlikę, nes ant laivų jos buvo veikiamos vandens, gamtos stichijų ir nebuvo labai ilgaamžės.

Visgi pati tradicija išliko gyva, nors ir įgavo naują formą, iš laivų persikėlė ir į krantą. Norėjosi šią unikalią tradiciją tęsti, nes vėtrungės yra tam tikra mūsų krašto kultūrinio identiteto dalis“, – sako V. Bliūdžius.

Būdas papasakoti apie savo vertybes ir istoriją

Amatininkas pasakoja, kad, nors šiandien daugelio akį traukia tiesiog kaip spalvingas, galbūt neįprastas objektas, senieji kuršių meistrai į vėtrunges sudėdavo tai, kas jiems atrodė svarbiausia.

Vėtrungėse dažnai buvo užkoduojama žvejo šeimos ir kilmės istorija, svarbiausios vertybės, įprasminami jam svarbūs ar šventi dalykai.

„Vėtrungės paprastai buvo sudarytos iš abstrakčių geometrinių figūrų ir tam tikrų simbolių. Dalis jų perimti iš pagonybės laikų – pavyzdžiui, žaltys.

Vėtrungėse dažnai būdavo įkomponuojami ir dangaus objektai – saulė, žvaigždės, mėnulis, taip pat gamtos stichijų ženklai. Neretai, kaip tikėjimo simbolis, vaizduojama bažnyčia.

Įdomu, kad žvejai vaizduodavo nebūtinai savo miestelio bažnyčią, o, pavyzdžiui, tą, kuri jiems paliko įspūdį lankantis kitoje gyvenvietėje.

Iš gyvūnų dažnai buvo vaizduojamas briedis, kuris Kuršių nerijos gyventojams simbolizavo stiprybę. Tai nenuostabu – briedis yra vienas didingiausių šio krašto gyvūnų“, – sako V. Bliūdžius.

Kuriant reikia kruopštumo ir įkvėpimo

Meistras atskleidžia, kad atkuriant istorines vėtrunges reikia nemažai kruopštumo. Iš pradžių ant milimetrinio popieriaus pagal turimas nuotraukas sukuriamas detalus brėžinys, o tuomet pagal jį drožinėjamos medžio lentelės, iš kurių sudėliojama vėtrungė.

Dažniausiai V. Bliūdžius vėtrungėms naudoja ąžuolo medieną, nors tradiciškai Kuršių nerijos meistrai rinkdavosi ir drebulę ar kitus medžius.

„Kuriant vėtrunges ne pagal istorinius dokumentus daugiausiai laiko paprastai pareikalauja kūrybinis procesas. Kartais įkvėpimas gali ateiti labai greitai, o kartais tenka jo palaukti.

Vėtrungės sukūrimas gali užturkti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Man svarbu, kad procesas teiktų malonumą, bet, žinoma, tikrai norisi, kad galutinis rezultatas džiugintų tiek mane, tiek užsakovą“, – pažymi V. Bliūdžius.

Unikali tradicija

Kuršių vėtrungių istorija siekia XIX a. vidurį, kuomet marių žvejai valdžios nurodymu ėmė ženklinti savo burvaltes specialiais jo gyvenvietę identifikuoti leidžiančiais ženklais.

Kiekvienai gyvenvietei ir kaimui buvo priskirtas specialus spalvų ir geometrinių formų derinys. Ilgainiui žvejai pradėjo šiuos ženklus savo nuožiūra dailinti ir dekoruoti, įpinti naujų elementų – tai tapo būdu praleisti laiką laukiant laimikio.

V. Bliūdžius sako, kad gan greitai pirminę vėtrungių funkciją užgožė estetinė ir puošybinė.

„Valdžios sumanyta laivų ženklinimo sistema buvo pernelyg sudėtinga, kad žvejybos prižiūrėtojai galėtų atsiminti ir iš tolo įžiūrėti dešimčių skirtingų gyvenviečių simbolius – ypač, kai žvejai ant laivų iškeliamas vėtrunges vis dažniau dailindavo pagal savo supratimą ir skonį, griežtai nesilaikydami reikalavimų.

Dėl to nuo 1877 m. burvaltes tapo privalu ženklinti ir ant burvaltės borto bei burių užrašant tris pirmąsias gyvenvietės pavadinimo raides ir žvejybos leidimo numerį.

Toks ženklinimas netrukus tapo pagrindiniu, tačiau vėtrungių drožinėjimo tradicija išliko. Tai tapo žvejų saviraiškos priemone, o vėtrungės – tarytum jų šeimos herbu“, – pasakoja V. Bliūdžius.