Nugyventam miesto sporto ūkiui kuriamas rimtas planas

Savivaldybės kontroliuojamam Klaipėdos miesto sporto bazių valdymo centrui I. Česnakienė vadovauja nuo praėjusių metų liepos 15-osios, kai šį postą užėmė laimėjusi konkursą.

Ilgiau nei tris dešimtmečius versle vadovaujamas pareigas ėjusi moteris teigia norėjusi sukauptą patirtį pritaikyti viešajame sektoriuje, skirtumą suprato, su padėtimi susipažino ir jau turi pakankamai aiškų matymą ateičiai.

Pasak I. Česnakienės, dalis Klaipėdos sporto bazių „pakankamai nugyventa“ vien dėl to, kad nebuvo tinkamai prižiūrėtos ar renovuotos, kitos buvo labai nekokybiškai įrengtos. Ateityje kai kurias iš jų gali tekti parduoti ar griauti tam, kad situacija pagerėtų, o gauti pinigai sudarytų galimybę tinkamai jas panaudoti naujų sporto bazių statybai ar esamų renovacijai.

Ji taip pat neigia kalbas apie buvusios Smiltynės lankininkų sporto bazės pardavimą, kurią miestas stengsis išlaikyti kaip unikalią Lietuvos mastu sportininkų traukos vietą prie jūros sporto ir reabilitacijos stovykloms.

© BAZĖ. Centro vadovė ramina, kad buvusi Smiltynės lankininkų bazė liks miesto rankose. „Facebook“ nuotr.

P. Inga, ar iš verslo atėjus į biudžetinę įstaigą neapėmė jausmas, kad rankos tarsi surištos?

Terminai iki sprendimų priėmimo - tai yra, matyt, pagrindinis skirtumas: čia, siekiant rezultato, viskas vyksta ilgiau, daug derinimo procedūrų, kitokie reglamentuojantys šią sritį teisės aktai.

Tai negąsdina, tik aišku, kad versle viskas darosi žymiai greičiau. Bet tai - neišvengiama ir suprantama.

Bet dabartinė miesto valdančioji koalicija deklaruoja, jog valdyme reikia taikyti verslo praktikas, kad procesai judėtų greičiau. Jūs tą iš valdžios pusės jaučiate?

Iš tikrųjų - taip, įvairiuose posėdžiuose ar pasitarimuose tai jaučiasi, bet vis tiek yra reglamentas, kurio reikia laikytis. Tačiau sakyčiau, kad yra produktyvesnis mąstymas, konstruktyvus pokalbis, orientuotas į rezultatą.

O kada veiksmas įvyks - priklauso nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, finansų, bendro miesto prioriteto - juk tai didelis ūkis.

Kalbant apie sporto bazes - ar pretenduodama į dabartinę poziciją į ją žvelgėte tik vadovės akimis, ar yra kažkokia asmeninė sąsaja su sportu, kiek informacijos apie tai turėjote?

Pretenduodama tikėjausi panaudoti savo žinias iš administravimo praktikos ir darbo su žmonėmis, bet kai kandidatavau, privalėjau pateikti savo darbo programą, tad teko susipažinti su tokia informacija, nors ji buvo ribota.

O viską realiai sau įsivertinau nuo vadovavimo pradžios praėjus gal trims mėnesiams, per kuriuos aplankiau visas centro patikėjimo teise valdomas ar prižiūrimas sporto bazes. Ir tik tada supratau šio ūkio būklę.

Ir koks tas ūkis?

Didelė jo dalis yra gana nugyventa, ir jeigu praėjusius 20 metų reguliariai būtų daroma tai, kas pradelsta, tai galbūt situacija šiandien tokia nebūtų. Labiausiai nugyventos bazės buvo Smiltynės lankininkų bazė, dviračių trekas ir sporto salė Kretingos gatvėje.

Labai į akis krito renovuotos mokyklų lauko sporto bazės, kurias mes prižiūrime ar valdome patikėjimo teise, bet jose yra tiek daug broko, kad jis matosi jau praėjus dvejiems metams po darbų užbaigimo.

Suspėjome laiku pateikti pretenzijas dėl kai kurių bazių, kad brokas būtų sutvarkytas garantiniu laikotarpiu, rangovai kol kas nekonfliktuoja ir pareigos nesikrato.

Dėl poros spėjome, o kitur garantiniai laikotarpiai jau buvo pradelsti, o situacija dar labiau pablogėjusi.

Iš to, ką matau - dalyvauju daugelyje procesų ir ugdau supratimą - geriausia dirbtinės dangos aikštė, kaip ir aikščių ekspertų vertinimu, yra prie Klaipėdos centrinio stadiono esanti šoninė treniruočių aikštė. Teisingai ir kokybiškai padaryta, tinkamai prižiūrėta.

Tai dėl netinkamos priežiūros ar jos stokos kai kurių bazių būklė prasta?

Manau, kad taip. Yra dvi priežastys - nekokybiškas darbas ir netinkama ar nesavalaikė priežiūra. Kai kurios jau yra seniai įrengtos ir jau fiziškai nusidėvėjusios.

Aiškinotės, kodėl? Priemonių, žinių stoka, dar kažkas?

Kadangi tik dalį miesto sporto bazių mes valdome patikėjimo teise, kitas tik prižiūrime arba pradėjome tai daryti, kai kurių neprižiūrime visai, tai drįstu sakyti, kad ne visi jas valdantys turėjo ir turi pakankamai žinių ir priemonių - turiu galvoje švietimo įstaigų lauko sporto bazes.

Dabar miesto valdžia - kas man atrodo yra logiška ir protinga - priežiūrą siūlo koncentruoti į vienas rankas, kas turi reikiamą techniką, darbuotojus ir tobulinasi šiais priežiūros klausimais - mūsų centrui. Ir mums dar yra ko mokytis... ir tobulėti.

Tai ar jau galite tvirtinti, kad šiuo metu turite viską, ko reikia. Bent jau planuose?

Su tuo, ką turime ir ką užsisakėme, kol kas susitvarkome. Jeigu reikės papildomų pajėgų ar įrangos - prašysime vėl. Argumentuotai, žinoma.

O jūs analizavote bent vieną bazę - gal prastos jos būklės priežastys slypi kur kas giliau: prastai suformuota užduotis, priėmimas kelia abejonių?

Pasakysiu, ką aš konstatavau pati sau - bet tai ne faktas - man taip atrodo atėjus iš verslo.

Man atrodo, kad pasirenkant rangovus konkurso būdu, daugiausiai dėmesio turi būti skirta techninei specifikacijai-užduočiai, ją privalo rengti tas, kas supranta specifiką. Su sporto bendruomene ir specialistais išsiaiškinti konkretų poreikį, kokių klaidų nedaryti, kas privalo būti pagal sporto šakos normatyvus ir kiek laiko visa tai turėtų tarnauti.

Dėl to pirmiausia reikia susirinkti informaciją. Nežinau, ar anksčiau tai buvo daroma, bet dabar aš esu kviečiama į įvairius pasitarimus su miesto valdžia ir džiaugiuosi, kad klausia nuomonės, o aš ją susirenku iš sporto bendruomenės. Anksčiau, panašu, ta gija kažkur nutrūkdavo. 

Man atrodo, nepakankamai buvo komunikuojama su tais, kas tose tvarkomose bazėse sportuodavo. O statybininkai darydavo tik tai, kas parašyta užduotyje ar projekte. Dabar stengiamės, kad sportininkai patariamuoju balsu dalyvautų net remonto procesuose.

Antra, atsirinkus viešojo pirkimo konkurso laimėtoją, kompetentingas specialistas iš užsakovo pusės turi patikrinti, ar pasiūlymas atitinka specifikaciją iš esmės. Dažnai užuominos paliekamos „tarp eilučių“.

Vėliau - priėmimo darbai, darbų kokybės įvertinimas. Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet mes stengiamės į tą procedūrą įtraukti ir sporto šakų atstovus.

Norisi tikėtis, kad dabar bus geriau, nes pernai įkurtas naujas Vystymo skyrius savivaldybėje, padeda projektus valdyti. Tai tikrai reikalinga, manau, kad ši mintis buvo paimta iš verslo valdymo principų.

O ar nekilo minčių, kad kažkas netinkamo kažkur atsirado tik dėl to, kad taip buvo iš anksto sumanyta? Atvirai kalbant - korupcija.

Matyt, kiekvienam lietuviui tokių minčių gali kilti. Mūsų sektoriuje labiau būtų galima pritaikyti formuluotę „kodėl nevyko ar neatsirado postūmiai ten, kur jie buvo būtini?“

Bet kas turi daugiau informacijos, to ir mintis labiau pagrįsta.

Man atrodo, kad viešajame sektoriuje neatitikčių yra žymiai daugiau nei privačiame versle, kuris orientuotas į kokybę ir praktiškumą.

Gal kyla minčių, kad viešajame sektoriuje mažiau kovojama už savo - visų miestiečių - pinigus?

Atėjus iš verslo ir rašantis paslaugų ar medžiagų sutartis, man kartais net ir dėl smulkmenų norisi pasiderėti, bet girdžiu ir retorikos - „o kam“? Matyt, ilgainiui susiformavusi nuomonė, kad viešojo sektoriaus finansų kišenė - neribota.

Visiškai be jokio pataikavimo, sprendžiant pagal tai, ką transliuoja miesto valdantieji, suprantu, kad dabar žiūrima į kiekvieną tūkstantį bei vertinama, ar apsimoka, kokią apčiuopiamą naudą atneš tiems ir tam, kokiu tikslu tai daroma. Manęs klausia to paties.

Nors, aišku, viešajame sektoriuje yra socialinis aspektas, o apie efektyvumą kalbėti tokiu atveju - sunku.

Pavyzdžiui?

Objektas Daukanto gatvėje 24 - niekaip jo baze nepavadinsi, o ir paskutinės statinio ekspertizės rodo, kad siena ten sėda, atsirado dideli įskilimai, viskas drėksta, atsiranda pelėsis. Išvada - statybos brokas su savo ilgametėmis pasekmėmis. 

Suskaičiavus sąmatą - remontas kainuotų apie pusę milijono. Tai ar neverta jo parduoti ir už gautus pinigus statyti tinkamą sporto salę? Juolab kad esama vidaus infrastruktūra nepakankamai pritaikoma sportui.

Manau, kad „Neptūno“ salę Taikos prospekte irgi būtų galima galvoti apie pakeitimą į naują - nors ji ir geroje vietoje, bet šalia nėra tinkamos infrastruktūros, salė neatitinka visų reikalavimų. Tuos pinigus būtų galima panaudoti normalios daugiafunkcės salės statyboms tinkamoje vietoje.

Trekas - vienareikšmiškai blogai, čia galėtų atsirasti bet koks didesnis sporto objektas, apie tai dabar diskutuojama.

Strategiškai planuojant sporto bazių plėtrą, kalbama apie dviejų naujų salių statybas ir lengvosios atletikos sektoriaus atnaujinimą. Kol kas dar svarstoma, bet yra keli planai, o iki sprendimų dar reikia atlikti jų išsamesnes analizes. Kaip ir kalbant apie Smiltynės lankininkų bazę.

O ten kas? Kai kurie žmonės dalijasi gandais, kad ta teritorija gali kažkam atitekti, tapti privačia sodyba.

Žmones galima nuraminti, privati sodyba ten neįmanoma pagal detalųjį planą. Mūsų požiūriu, ten tikrai turėtų būti sporto, reabilitacijos ir sveikatinimosi bazė.

Mes tokios vietos už jokius pinigus nenusipirksime, o juk ji yra didžiulis mūsų pranašumas prieš visos Lietuvos sporto bendruomenę - įvairių sporto šakų atstovai ten mielai važiuotų, o mano tikslas būtų ją įveiklinti ištisus metus. 

Gal po stogu galėtų atsirasti sporto salė, vieta nedidelėms konferencijoms, seminarams. Ir kad būtų prieinama miestiečiams, pavyzdžiui, persikėlusiems į Smiltynę pasportuoti: jie galėtų naudotis daiktadėžėmis, dušais. Yra ir daugiau minčių, bet joms išgryninti dar reikia diskusijų.

Visa tai aptarėme su miesto valdžia, skirtos lėšos techniniam projektui rengti, priešprojektiniai pasiūlymai šiuo metu aptarinėjami, derinami.

Niekam ji nebus parduodama. Labai džiaugiuosi dėl šio projekto.

Ar laikytumėte save vizioniere?

Iki šiol nesusimąsčiau apie tai, bet galvoju - kad turbūt taip: versle globalius procesus dėliojau, platesnio mąstymo reikalavau - gebėti matyti ateities rezultatą.

Kalbant apie jūsų paminėtą platesnį mąstymą - ar viešajame sektoriuje pristatydama savo vizijas nesusiduriate su išankstinėmis nuostatomis, neigimu be argumentų, pokyčių baime, priešiškumu?

Turiu pasakyti, kad ne. Nors bendrauju su daug žmonių. Versle nemėgau valdymo „iš viršaus į apačią“, labiau toleravau komandinį darbą vienodame lygmenyje - juk kiekvienas esamose pareigose turi joms reikiamų kompetencijų. 

Sudėjus jas visas į bendrą kūrinį, išeidavo produktas, su kuriuo noriai visi dirbdavome, nes tikėjome. Su dabartine savo komanda dirbu panašiu principu.

Ar jums pradėjus vadovauti buvo daug personalo pokyčių?

Administracijoje personalo labai daug nėra. Atėjusi kalbėjausi su kiekvienu, bandžiau identifikuoti, kiek jie nori centre dirbti. Daugelis norėjo, tai ir pokyčių didelių nebuvo.

Anksčiau neretai teko girdėti, kad visos bėdos dėl prastos bazių būklės - tik dėl pinigų trūkumo. Sutinkate su tokia nuostata?

Ne. Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet dabar manau, kad pinigų yra - atitinkamas kiekis. Pagrindinis uždavinys, man atrodo, yra teisingas pinigų panaudojimas. Ir jeigu aš siūlau kažkokią idėją, tai aš turiu ir numatyti, kur galima pataupyti ir sutaupytus pinigus panaudoti.

Dažniausiai finansai čia planuojami pagal praėjusių metų veiklą, o jeigu siūlome ką nors naujo, tai turime labai aiškiai viską pagrįsti.

Tada - svarstymas, o finansavimo patvirtinimas jau ne mūsų valioje.

Reziumuojant: valdžios požiūris geras, komanda dirba, priemonių turite, pinigų - viliatės, kad duos. Ar jūs, kaip vadovė, tokioje situacijoje turite bent optimistinį planą, viziją, kada su Klaipėdos sporto bazėmis viskas bus gerai?

Datų neįvardinsiu, bet savo matymą aš turiu ir maždaug žinau jam reikalingus finansus. Tikiu, kad kiekvieno objekto renovacija ar naujo atsiradimas suteiks motyvacijos tęsti pradėtą atsinaujinimo kelią. Nors aš dirbu dar tik metus, bet diskusijos ir darbai šia tema jau gerokai pažengė į priekį, ir tai labai džiugina.

Dėkoju už pokalbį.