Režisierius Gytis Padegimas nusiteikęs tęsti kūrybinį romaną su Klaipėda

G. Padegimas atskleidžia, kuo jį žavi Klaipėda, jos istorija ir čia sutikti žmonės.

Dirbdamas pedagoginį darbą išauginote puikių Klaipėdos ateities kūrėjų?

Žiūrėdamas į žinomus Klaipėdos žmones didžiuojuosi. Tarp jų yra daug mano buvusių studentų. Dabar jie jau patys dėsto studentams, užima atsakingus postus, formuoja ne tik Klaipėdos, bet ir visos Vakarų Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Štai su šiandienos choreografijos žvaigžde Agnija Šeiko susipažinau dar jos karjeros pradžioje, 2008 m. KVMT statant Vladimiro Konstantinovo operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“. Žinoma choreografė, su kuria dabar dirbu, Aušra Krasauskaitė operoje „Ką senelis padarys, viskas bus gerai'' sušoko bene pirmąjį savo vaidmenį - Avelę. LMTA Klaipėdos fakultete man teko dėstyti studentams iš Skandinavijos, nes anksčiau čia būdavo specialūs metų trukmės kursai. Tos užsimezgusios pažintys tęsėsi ir toliau.

Klaipėdoje jaučiuosi savas. Lietuva – nedidelė savo apimti, tačiau didinga savo kultūra valstybė. Mums nereikia skirstytis į kauniečius, vilniečius, klaipėdiečius. Kai manęs klausia, iš kur aš, užtikrintai atsakau, kad aš esu iš visos Lietuvos. Save priskiriu prie labai mobilių režisierių. Teko kurti visur. Tarkim, Šilutės Hugo Šojaus muziejuje statydamas interaktyvų spektaklį, į „atkurto“ dvaro veikėjus įjungiau vietinę bendruomenę, žinomus kultūros žmones. Pernai Marijampolėje sukūriau muzikinę misteriją „Sūduvių pėdsakais“. Lietuva – tokia plati, įdomi, kad man malonumas prisidėti prie jos iškilumo paryškinimo, o Klaipėdai – skirtas vienas iš pagrindinių vaidmenų.

Drama ir opera. Kaip sekasi paskirstyti savo dėmesį skirtingiems žanrams?

Opera – mano meilė nuo vaikystės. Mano teta buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Irena Žukaitė, jos vyras - muzikologas Julius Špigelglazas. I. Žukaitės dėka nuo vaikystės turėjau galimybę pamatyti daugybę žinomiausių kūrinių ir pabūti teatro užkulisiuose. J. Špigelglazas mane dar vaiką supažindino su muzikos istorija, vesdavosi į paskaitas. Jų dėka pažinau ano meto muzikos pasaulio garsenybes. Stengiausi jais sekti ir nuo mažens „stačiau operas" žaisdamas.

Dažnai sakoma, kad mano statomi spektakliai gana ilgi, tačiau aš noriu, jog publika į teatrą ateitų ne skubomis, lyg greito maisto pasiimti. Norisi, kad žmonės pasimėgautų kūriniu, kad pasakojamą istoriją išvystų su detalėmis, kad pažintų kiekvieną personažą. Statydamas dramas papiktnaudžiauju, nes ir tą gaila išmesti, ir tą norisi palikti. Tai lyg senų laikų ilgai grojantis vakarėlis, tačiau... Operoje yra partitūra, ritmas, kompozitoriaus duotas tempas ir tai tave tarsi reglamentuoja. Turi sutilpti, tarsi sprendi uždavinį, kur viskas, ką sumanei, turi tilpti į muzikos trukmę, ir tai mane labai drausmina (juokiasi). Tokios patirtys man padeda ir dramoje.

Klaipėdos muzikiniame teatre pastatėte Eduardo Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ ir Antonín Dvořák operą „Undinė“. Ką pasitelkiate norėdamas naujai perskaityti žinomus kūrinius, pristatyti prieš daugelį metų vykusius įvykius?

Aš nesistengiu būti šiuolaikiškas. Man įstrigusi vieno žinomo režisieriaus frazė, kad ne viskas, kas šiuolaikiška, yra amžina, bet viskas, kas amžina, - šiuolaikiška. Aš gyvenu visuomenėje ir domiuosi vykstančiais procesais, dėstau studentams ir daug bendrauju su jaunimu. Esu čia ir dabar, tad man nereikia specialiai stengtis kažką daryti moderniai. Tas darymas madingai, šiuolaikiškai - greitai pasensta. Ryt jau bus kita mada...

Klasikinį operos siužetą, pvz., „Undinė“, sugretinau su ekologija, kuri aktuali kiekvienam šiandienos žmogui, kaip ir man. Nuo pat jaunystės esu aktyvus žaliasis, pasiruošęs padėti visiems dirbantiems ekologijos srityje. Statydamas „Undinę“ norėjau parodyti, kas nutinka, kai pažeidžiama prigimtis. Draugas man negali atleisti už aukštos įtampos laidus šiame spektaklyje, o aš norėjau pabrėžti, kad mūsų gamta užgožiama „trinkelizacijos“, technologijų ir t. t. Vėjo jėgainės – puiku, bet kai jos užgožia vis daugiau mūsų mylimo horizonto, darosi nejauku. Man nepatinka prievartinis operų modernizavimas. Kaip mano močiutė sakydavo, „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Tai vienadieniai kūriniai. Aš ieškau giluminių išraiškų.

Publika labai žavėjosi vaizdo projekcijomis, sukurtomis specialiai operai „Kelionė į Tilžę“. Moksleiviai iš įvairių mokyklų atvažiuoja jų pamatyti, kad įsitikintų, jog menas ir šiuolaikinės technologijos puikiai dera tarpusavyje.

Projekcijas, tiesiog ištirpstančias bendroje vaizdo architektonikoje, ir „Kelionei į Tilžę“, ir „Undinei“ kūrė Linartas Urniežis. Esu jam labai dėkingas. Tačiau statant operą „Klaipėda“ iš anksto buvo sutarta, kad vaizdo projekcijų nebus - natūraliomis spektaklio dekoracijomis tapo pati istorinio elingo erdvė su didžiulėmis metalo konstrukcijomis ir praplaukiančiais laivais. Projekcijos čia būtų tapusios tik nereikšmingu priedu...

Kadangi aš studentams dėstau teatro režisūros istoriją, galiu pamiršusiems priminti... Negaliu klausytis sakančių, kad projekcijos – naujiena. Projekcijos Lietuvos teatre pirmą kartą panaudotos 1926 m., kai režisierius Borisas Dauguvietis H. Ibseno pjesėje „Helgelando kovotojai“ ekrane pristatė banguojančią jūrą. Šiandienos žmogus tai priskirtų kone animacijai, bet vaizdo projekcija buvo panaudota. Teatras remiasi į žmogų, o operoje – į jo balsą. Tai labiausiai jaudina publiką. Visa kita gerai, reikalinga, bet eina ir praeina. Žmogiškasis matmuo – teatro pagrindas.

Istorijų opera „Klaipėda“ sulaukė daug gražių įvertinimų. Daug mums pasakojote apie savo kūrybinius ieškojimus dar iki premjeros. Ar išsipildė jūsų lūkesčiai?

Sulaukiau daug atbalsių. Aptarėme premjerą su kūrėjais. Buvo ir atsiliepimas, kad ši opera labai konservatyvi, tačiau mes pristatėme išskirtinį istorinį įvykį atsispirdami į keturių kompozitorių muziką. Jeigu tai būtume pristatę „super ekstra siautulingai“ būtume neišvengę parodijos. Istorijų opera „Klaipėda“ gimė iš begalinės pagarbos šio įvykio dalyviams. Netrūko ir netikėtumų, kaip atgimusi Taravos Anikė, šišioniškai prakalbusi veikėja. Džiaugiuosi, kad šiai operai radome tinkamą raktą, kaip rašė ir profesorė muzikologė D. Kšanienė. Sulaukiau ir atsiliepimo iš vieno savo aktoriaus vilniečio, kuris prisipažino operas nelabai mėgstantis, tačiau iš istorijų operos gavęs daug naujų žinių. Įstrigo ir atsiliepimas iš publikos, kad šis kūrinys ne vienadienis.

Misija sukurti operą „Klaipėda“ nebuvo lengva. Tačiau iššūkiai man patinka. Kūriniai, nereikalaujantys pastangų, man nėra įdomūs. Smagu įsigilinti į tai, kas sukelia kontroversijas. Būdamas jaunas siekiau, kad visiems patiktų, kad visi aikčiotų. Dabar manęs tai nebejaudina. Supratau, jog kiekvienas spektaklis turi savo gerbėjų ir nemėgėjų (juokiasi)... Taip ir turi būti. Žmonės skirtingi: kas vienam gražu, kitam – visiškai ne.

Esate stebėtinai produktyvus režisierius. 123 pastatyti spektakliai – žadą atimantis skaičius. Ar dar liko, ką norisi pastatyti? Koks iš sukurtų spektaklių mieliausias širdžiai?

Keisčiausia, kad man brangiausi tie spektakliai, kurie nesulaukė didelio pripažinimo. Kaip tėvai labiausiai myli silpniausius, pažeidžiamiausius savo vaikus, kuriems kažkas nepasisekė.

Mano, kaip kūrėjo, atpažinimo ženklu tapo spektaklis pagal T. Wilderio pjesę „Mūsų miestelis“, kuriam neseniai sukako 41-eri, tačiau žiūrovai vis dar jį prisimena, dėkoja, klausia. Neseniai viena ponia Birštone, lifte, užklausė - „kur dingo tokie spektakliai kaip „Mūsų miestelis“?“ Į tokį klausimą galima atsakyti taip: „Kur dingo mūsų jaunystė?..“ Tarkim, Klaipėdos muzikiniame teatre pastačiau daug sėkmingų kūrinių, tačiau mano mintys vis grįžta prie to, kuris nepasiekė finišo tiesiosios - Claude’o Debussy operos „Pelėjas ir Melisanda“ skaitymai (2009 m.). Sukūrėme ir žiūrovams pristatėme tik pusę kūrinio, tad liko tik gražūs atsiminimai ir nuotraukos. Man knieti sužinoti, kas būtų išėję, jei būtume pastatę visą.

Man rūpi ir mūsuose niekada nestatytas spektaklis „Žodžiai lango stikle“ apie Sviftą. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre mano pastatytas Sigurduro Pálssono spektaklis „Nuošaly“, kuris nebuvo suprastas ir priimtas. Tai pamokos, kurių iki šiol neperpratau.

Pastačiau 123 spektaklius. Visus kūriau su atsidavimu ir atida, pasiruošimu ir kontekstu. Nesuprantu, kodėl mano kūrinių gyvavimo trukmė skirtinga, tačiau džiaugiuosi, kad turiu daug spektaklių, publiką džiuginančių ilgus metus. Tarkim, mano statyta Jono Tamulionio opera vaikams „Bruknelė“ LNOBT scenoje gyvavo daug metų bei buvo labai mylima mažųjų žiūrovų. Būna ir spektaklių, kurių kritika po premjeros nepastebi ar bent nieko gero juose neįžvelgia, o žmonės eina ir eina... Režisierius sukuria, o toliau spektaklis gyvena savo gyvenimą. Jų sėkmė priklauso nuo aplinkybių ar laikmečio. Manau, kad kai kurie spektakliai tiesiog gimsta per anksti, t. y. aplenkia savo laikmetį, kiti – pavėluoja, kiti – būna ne į temą, t. y. ne tai, kas aktualu to meto žmonėms.

Daug svarstau. Natūralu. Juk mano kūrybinis kelias trunka jau pusę šimtmečio. Nors teatre esu labai ilgai, bet svajonių aš turiu. Jei Muzikinio teatro vadovai nepamanys, kad tai labai nekuklu, bet aš svajoju pastatyti spektaklį naujoje teatro salėje. Norėčiau prisidėti prie naujos teatro salės užpildymo, palikti savo įnašą ar pėdsaką.

Kūrybinis romanas su Klaipėda niekada nėra baigtinis?

Žinoma. Man čia gražu ir gera kurti. Aura labai savita. Norisi, kad mūsų šalis, miestas ir teatras klestėtų, kad ateinančios technologijos neužgožtų žmogaus. Postmodernizmas. Transmodernizmas. Man norisi, kad šie žodelyčiai eitų ne priekyje, o už...

Papasakokite apie kūrybinį jubiliejų, kurį netrukus minėsite.

Lapkričio 4 dieną sukanka 50 metų nuo mano pirmojo spektaklio - Astrid Lindgren, Arne Oit miuziklo „Karlsonas ir vėl pokštauja“ Kauno dramos teatre. 1977 m., būdamas vos 25-erių, pastačiau savo pirmą spektaklį Sergejev „Tuopoms žydint“ Klaipėdos dramos teatre, kuriam tuo metu vadovavo visiems mums pažįstamo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisto Šarūno Juškevičiaus tėvas Balys Juškevičius. Tuo metu teatre dirbo ir legendinis režisierius Povilas Gaidys. Buvau kviečiamas likti ir dirbti Klaipėdos dramos teatro režisieriumi. Supratau, kad nepavyks gyventi Nidoje ir kasdien važinėti į darbą dėl sudėtingo susisiekimo, tad pasidaviau kitų teatrų – Kauno ir Šiaulių – vilionėms.

Prieš pokalbį su jumis paskaičiavau, kad Klaipėdoje esu pastatęs 16 spektaklių iš mano 123 pastatymų kraičio. Panašiai „mylėjau“ ir Šiaulius. Gal daugiau spektaklių pastačiau tik Kaune. Aštuoni iš 16-os, pastatytų Klaipėdoje, užgimė Dramos teatre, penki spektakliai – Muzikiniame teatre, du – mokomajame LMTA Klaipėdos fakulteto teatre ir kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus oratorija jubiliejų švenčiančiai Klaipėdai „Miestas ir žmonės“ piliavietėje.

Buvo ir kūrinių, dedikuotų Klaipėdai?

Keturi iš visų mano pajūryje statytų spektaklių skirti Klaipėdai, jos žmonėms ir istorijai. Būsiu nekuklus, bet nežinau, ar yra kas mane šioje srityje pralenkęs (šypsosi)...Štai 2010 m. savo kurso studentams Klaipėdoje buvau davęs užduotį: pasirinkti po vieną iš senamiesčio namų, išsiaiškinti jo pastatymo aplinkybes, pasidomėti čia gyvenusių žmonių istorijomis ir iš to padaryti vaidybos etiudus. Etiudai jungėsi į vientisą spektaklį „Miestas“ per Klaipėdos pašto rūsyje gyvenusias peles, vorus, įvedant žaidybinių elementų...

Klaipėdoje užgimė ir mano statyta Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“, o šių metų vasarą - ir istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, tarsi dar kartą meno kalba Mažąją Lietuvą prijungusi prie Didžiosios. Aš labai nudžiugau, kai profesorės Daivos Kšanienės recenzijoje apie istorijų operą „Klaipėdą“ radau frazę, kurios laukiau daugybę metų, kad „mes, klaipėdiečiai, G.Padegimą laikome savu“.

Kiek dirbau uostamiestyje, renginiuose ar su studentais, tačiau iš miesto kultūros bendruomenės yra tekę išgirsti, kad esu „ne mūsiškis“... Tačiau Klaipėdos kultūrai aš esu atidavęs ne mažiau nei Šiauliams ar Kaunui.

Klaipėda – visada mano kultūrinių ir kūrybinių interesų centre, o ne paraštėse. Kur buvęs, kur ne, apsukęs ratą po Didžiąją Lietuvą, grįžtu į Klaipėdą, prie jūros. Turiu čia daug nuostabių bendradarbių ir draugų. Beje, legendinis Vytautas Paukštė savo paskutinį vaidmenį sukūrė būtent mano statytame spektaklyje „Karalienė Luizė“. Visų labai ilgiuosi. Galėčiau suminėti daug vardų, bet aš labai didžiuojuosi, kad mano spektakliuose dainuoja Muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė - nuostabi primadona, pajūrio muzikos žvaigždė. Mano kūrybiniai ryšiai su Klaipėda stiprūs ir mane įkvepiantys. Tas jūros vėjas, miesto kitoniškumas, įdomi istorija...