Savo rankomis pabėgimų bunkerį įkūrusi Augustė Rumbutytė neįsivaizduoja gyvenimo be Klaipėdos

Kaune ir Vilniuje anksčiau gyvenusi moteris šiuo metu neįsivaizduoja savęs kitur nei mieste prie jūros – kur tvyro ramybė, atostogų nuotaika, nėra bruzdesio ir nuolatinio skubėjimo. 

„Kartais sakoma, kad Klaipėdoje trūksta kultūros, veiklų, pramogų, bet su laiku supratau, kad visko čia yra tiek, kiek gali suvartoti vienas žmogus – pakankamai“, – įsitikinusi A. Rumbutytė.

Paveldo specialistė pasakoja daug metų besidomėjusi nekilnojamuoju, o ypač kariniu nekilnojamuoju paveldu. Įgijusi teorinių žinių Vilniaus universiteto Paveldosaugos magistro studijose bei praktikos Kauno tvirtovės VII forte bei IX forto muziejuje, Augustė sako natūraliai pajutusi norą prisidėti prie karinio paveldo situacijos gerinimo, atrasti savo veiklą, susikurti darbo vietą, rašoma „Klaipėda ID“ pranešime žiniasklaidai.

Vedina šių norų ir stebėdama tendencijas Lietuvoje bei užsienyje, atsižvelgusi į savo galimybes, pašnekovė ėmėsi ieškoti apleistų karinio paveldo objektų, kuriuose būtų galima kurti galvosūkių kambarį: „Norėjau, kad objekto ir istorijos pažinimas vyktų per žaidimo formą.“ 

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdama „Escape Bunker 1944“?

– Atsimenu, kai paprašiau Lietuvos geležinkelių vadybininkės aprodyti šį objektą – ji nustebo: „Tą rūsį? Kam jums?“

Išties, kai pirmą kartą pamačiau šią II-ojo pasaulinio karo slėptuvę, pamaniau – nesąmonė, negaliu, tiek nesugebėsiu. Be durų, be elektros, šiukšlynas, švirkštai, padangos, vabalai...

Bet po kelių savaičių sugrįžau. Procesas buvo varginantis, buvo beviltiškumo akimirkų, bet per kelis mėnesius bunkeris tapo švarus, įrengta elektra, įstatytos durys, atsirado ir norinčių išbandyti naują pramogą bei pažinti objektą.

Susidomėjimas buvo pakankamai didelis, bet Klaipėdoje verslai jaučia ir sezoniškumą – prie to reikia priprasti, prisitaikyti.

Stengiuosi kas metus ar dvejus perkurti galvosūkius, aplinką, kad galėtų grįžti ir jau buvę lankytojai. Laiką galvosūkių kambaryje leidžia ir įmonės, užsiimančios komandos formavimo veikloms.

Šiemet galvosūkių kambarys atsirado ir Kultūros paso sistemoje – čia, pasinaudojusios valstybės skirtomis lėšomis kultūros ir meno renginiams, gali lankytis moksleivių grupės.

„Escape Bunker 1944“ sėkmingai veikia jau 7 metus – galbūt, kai užsiimama tuo, kuo tiki, kas svarbu ir viską lydi atsidavimas – tai garantuoja sėkmę?

– Kokių atsiliepimų, reakcijų sulaukiate iš pabėgimo bunkeryje apsilankiusių žmonių?

– Išties didžioji dalis lankytojų išeina arba laimingi arba labai laimingi, tai geriausias įvertinimas ir paskatinimas nesustoti bei ieškoti, ką dar patobulinti.

Žmones maloniai nustebina ir pati pramoga, ir kaip ji įtraukia, ir, žinoma, gerą įspūdį palieka visa autentiška aplinka – tai tikrai nestandartinė vieta.

Labiausiai nustemba turbūt tada, kai sužino, kad viską sukūrė viena mergina: visą šį projektą iš apleisto bunkerio įgyvendinau pati nuo A iki Z, taip pat pati kuriu galvosūkius, juos pagaminu ir įgyvendinu bunkeryje. 

– Galbūt panašią verslo idėją jau esate sugalvojusi kokiam nors kitam objektui?

– Esu sulaukusi kvietimo prisidėti prie Kretingos rajone esančio apleisto Šaltojo karo laikotarpio bunkerio atgaivinimo, dar kolegos kalbina dėl idėjų Alksnynės gynybiniam kompleksui.

Tai dideli iššūkiai, kuriuos reikia gerai apsvarstyti. Šiuo metu užsiimu ir kita veikla – istorinių baldų restauravimu – tai irgi reikalauja laiko ir energijos.

Tačiau beveik neabejoju, kad „Escape Bunker 1944“ yra ne paskutinis projektas, padedantis išsaugoti buvusį niekam nereikalingą paveldo objektą.

Prasmingi ir pačiam įdomūs projektai suteikia gerą prieskonį gyvenimui ir pakeliui padeda atrasti įdomių kelių. 

– Kaip Klaipėda atrodo jūsų, kaip kultūros paveldo specialistės akimis? Ar daug matote apleistų pastatų, kuriuos norėtųsi prikelti?

– Kiekviename didmiestyje yra apleistų paveldo statinių. Labai svarbu, kad būtų puoselėjama visuomenės savimonė, kodėl paveldo objektas vertingas ir kodėl jį verta išsaugoti.

Kai žmonės supras tokią žinutę, tada ir sustabdys chuliganą, kuris daužo paveldinio pastato langą arba suorganizuos talką, kurios metu sutvarkys aplinką, o gal net susiburs, ieškodami, kaip išgelbėti statinį nuo nykimo.

Anksčiau labai populiaru buvo sakyti, kad neįmanoma išgelbėti visų paveldo statinių, nes tai reikalauja per didelių pinigų.

Dabar lietuviai jau pakeliavę, pamatę įvairių pavyzdžių užsienyje, išdrąsėję, veiklūs, sąmoningi – kai kurie imasi iššūkio ir išsaugo statinius keliaudami mažais žingsniais, darydami dalines restauracijas, dalinius pastatų įveiklinimus. 

– Gal galėtumėte pateikti tokių sėkmės pavyzdžių?

– Vienas jų – „Memel-Nord“ baterija pajūryje. Prieš dešimtmetį ji buvo pasislėpusi po smėliu, apleista, virtusi šiukšlynu, o vien susibūrusių istorijos entuziastų dėka šiai dienai yra gerai žinoma, mielai lankoma ne tik klaipėdiečių, bet ir turistų.

Šiuo metu vienas iš tų pačių entuziastų, Aivaras Kurskis, atkakliai dirba ties Kuršių Nerijoje esančiu apleistu Alksnynės gynybiniu kompleksu.

Viskas įmanoma – kiekvienas galime prie to prisidėti. Kultūros paveldas yra kultūrinis išteklius, kurį galime išsaugoti ir panaudoti šiandienos poreikiams.

Stiklinių namų spėsime pristatyti, bet kiek spėsime išsaugoti istorijos pėdsakų?

– Esate kilusi iš Kauno, studijavote Vilniuje. Kodėl kurti verslą nusprendėte būtent Klaipėdoje? 

– Klaipėda turi tą mistinę trauką, turbūt ji kyla dėl jūros. Klaipėdoje daug ramesnis tempas nei Vilniuje ar Kaune. O ir neišnaudoto potencialo čia įmanoma rasti. 

Labai greitai pripratau prie ramesnio gyvenimo tempo ir to, kad gyvenu praktiškai gamtoje. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad sėkmingai startavo verslas ir tai yra man maloni, svarbi veikla.

– Kokį įspūdį Klaipėda jums paliko tik joje apsigyvenus? 

– Mažiausiai trejus metus sakydavau, kad vis dar jaučiuosi, jog atostogauju. Tačiau ne dėl to, kad nedirbau, o greičiau dėl to, kad jūra ir pušynai visada sukuria relaksacinę atostogų atmosferą.

Prie jūros galiu nuvažiuoti prieš darbą, per pietų pertrauką ir po darbo. Ar gali būti geriau? Niekas neskuba, gatvėse retai kas pypsi, mažai justi miestietiško pasipuikavimo, konkurencijos, lėkimo.

Neįtikėtinas kontrastas po gyvenimo Kaune ir Vilniuje. Myliu Kauną ir Vilnių dėl kultūros, nuvažiuoju pažiūrėti spektaklio, užsuku į Nacionalinę galeriją, koncertą ar pan., bet tuo pačiu ir labai greitai noriu grįžti atgal į Klaipėdą, kur nėra mašinų spūsčių, daugybės žmonių.

Kartais sakoma, kad Klaipėdoje trūksta kultūros, veiklų, pramogų, bet su laiku supratau, kad visko čia yra tiek, kiek gali suvartoti vienas žmogus – pakankamai. 

Dabar savęs jau nebegaliu įsivaizduoti grįžtant gyventi į Kauną ar Vilnių.

– Kaip, jūsų akimis, keičiasi Klaipėda?

– Klaipėda keičiasi lėtai, bet keičiasi į gerą pusę. Atsiranda vis daugiau tarptautinių festivalių, naujų pramogų, veiklų, progresyvių jaunimo vakarėlių vietų.

Čia tvarkomi pažintiniai takai, dviračių trasos, atnaujinamos miesto dalys, atsiranda vis įvairesnių kultūrinių renginių...

Žinoma, būtų puiku, jei kokybiškas kismas į gerąją pusę įgautų didesnį pagreitį. Manyčiau, kad labai svarbu pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių į uostamiestį ir suteikti erdvės gerų idėjų realizavimui.

– Kokią žiemišką, jaukią ir šventišką vietą patartumėte atrasti Klaipėdoje?

– Įdomi ir išties maloni patirtis, primenanti ateinančias žiemos šventes – II-osios Melnragės pirtis, kuri būna gražiai pasipuošusi šventiniam laikotarpiui, o šalia – žiemiška jūra.

Manau, kad dabar yra puikus laikas nueiti į pirtį, pro langą žiūrėti į bangas ir po to tose bangose ir išsimaudyti. 

– Kaip pati kuriate šventinę nuotaiką ir kaip ketinate sutikti Kalėdas, Naujuosius metus?

– Kūčios ir Kalėdos – laikas su šeima ir artimaisiais, kai sėdame prie su rūpesčiu padengtų stalų bei žaidžiame įvairiausius žaidimus. O Naujieji metai – laikas su antra puse ramiai, šiltai sodyboje gamtoje.