Nevisi gali padėti.

tarybiniais metais žmonės buvo draugiškesni, nebuvo tokios turtinės nelygybės, gimdė vaikus, paauglės nėštumas būtų sensacija, jeigu kas iš sutuoktinių palikdavo šeimą, tai būdavo didelė negarbė ir pasmerkimas, betgi tai būdavo retas poelgis, kaimynai praeidami sveikindavosi, o kaimuose pasisveikindavo ir prasilenkdami sutikti visai nepažįstami kolūkiečiai, žmonės rimtai dirbdavo, siekė išsimokslinimo, bet šeimas kurdavo laiku, nebuvo taip, kad nesusituokę gyventų, ir vaikų gimdydavo ne po vieną, tais laikais lietuviai buvo savo krašto patriotai ir labiau mylėjo Lietuvą, nei dabar.

Jie ne šiaip maratoną bėga, tai yra Vilties bėgimas, kurio metu surinktos lėšos skiriamos onkologiniams ligoniams... bet iš tikro, gal yra kokia organizacija, kuri ir kitiems, pagalbos reikalingiems, padėtų? o jūs pats juk matot žmogaus skausmą, gal irgi padėti galėtumėt? štai tada ir suklestėtų mūsų Lietuva, jei vienas kitam padėtume... P S. Aš pati padėti nebegaliu, metų man nemažai.

Vat šiandiena startinė situacija. Visai atsitiktinai pamačiau porą. Jis vežymėlyje, žmona šalia, klausosi atokioje vietoje Vilties bėgimo ceremonijos. Žiūriu į žmones. gaila. Vyrukas apie 40, JIS ir bėgti ir šokti norėtų.. negali. Kaip manote ar jis būtų dėkingas jei 4-5 bėgikai paskirtų laiką ir tarkime jų svetainę perdažytų.. ištapetuotų, atnaujintų. Bėgikai.. kur jūs bėgat? apsisukit pažiūrėkit skaumui į akis.. jis šalia.