Kremliaus propagandos rentgenas: virusai ir vakcinos

Kokia Kremliaus propagandos sandara? Kokie jos tikslai? Kaip ji veikia ir kam ji skirta? Kaip mums elgtis kryptingos dezinformacijos fone? Šiais klausimais VE.lt portalas tęsia pokalbį su žinomu politikos apžvalgininku, naujienų agentūros ELTA vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Bruveriu.

Svarbu konstatuoti ir suprasti, kad Rusijos valdžios jau daugelį metų vykdoma propaganda yra nevienalytė. Pagal tai, kokiai auditorijai ji skirta, Kremliaus propagandą galima skirstyti į 3 kryptis.

- Pagrindinė informacinė dozė yra skirta vidaus vartojimui, kitaip sakant, savo liaudžiai. Čia įdirbis yra padarytas didžiausias. Visi pagrindiniai komunikacijos kanalai seniai atsidūrę valdžios rankose, turinys iki smulkmenų kontroliuojamas.

Visa opozicinė žiniasklaida su nedidelėmis išimtimis yra išnaikinta. Ši propagandos kryptis Kremliui yra svarbiausia ir gyvybiškai reikalinga.

Pasitelkiant paruoštus, įtaigius bei gabius šoumenus, yra vykdoma savotiška mentalinė mobilizacija. Ji yra paremta „supergalingos“ valstybės įvaizdžiu, istorine Rusijos misija „išgelbėti pasaulį“ ir valdžios „kietumu“ bei „neklystamumu“.

Sykiu rusams nuo pat vaikystės yra pumpuojamas „zonos“ mentalitetas ir net diegiamas fizinės neapykantos genas. Kieno pusėje jėga, ten ir teisingumas. Galia yra svarbiausias dalykas.

O jeigu kažkas tokiai logikai priešinasi, tai būtina juos nubausti, net ir fiziškai. Šios propagandinė krypties anatomija pareina iš kadyrovcų banditiškos logikos bei Petro I „bachūriškos“ kultūros mišinio. Ir toks naratyvas yra sėkmingai instaliuojamas į daugelio rusų smegenis.

Beje, ši propagandos kryptis ir išliks Kremliui pati svarbiausia, nes nuo jos sėkmės ar nesėkmės priklauso tolesnis Putino režimo likimas. Tai yra egzistencinė Kremliaus propagandos kryptis.

- Antroji propagandos kryptis, arba nuolat pasikartojantis naratyvas, yra skirta Vakarams. Tai yra subtilesnė propagandos kryptis, apeliuojanti į istorines patirtis, tautų nevisavertiškumo pasireiškimus.

Pavyzdžiui, Vokietija, išgyvenusi nacizmą, vis dar jautriai žiūri į tautos tapatinimą su valdžia. Taigi, koks bus Vokietijos atsakas į Putino režimą?

Gal reikia bausti tik režimą, valdžią, bet atskirti nuo jos visuomenę. Žmonės gi čia niekuo dėti. Gal tik pavienes sankcijas įvesti, neskriausti visų rusų ir t. t. Galima pastebėti, kad tokie naratyvai, dar visai neseniai buvo gana populiarūs Vokietijos politinio elito sluoksniuose.

Kitas labai šviežias pavyzdys yra Putino kalba užgrobtų Ukrainos teritorijų aneksijos proga. Kas paskutinį kartą pasaulio istorijoje panaudojo atominį ginklą? Taigi Amerika, bombarduodama Japonijos miestus per Antrąjį pasaulinį karą. Sėdėkite ir atgailaukite, o ne auklėkite kitas valstybes. „Bachūrai“ kaip norės, taip ir padarys. Tokia žinutė Putino retorikoje labai gerai iliustruoja šią propagandos kryptį.

- Trečioji kryptis yra skirta tiek saviems, tiek nukreipta į Vakarų visuomenes. Ji yra persmelkta reliatyvizmu. Nėra jokių vertybių. Visi čia viską pasaulyje susitarę. Visos valdžios yra vienodai blogos. Nenoriu niekur kištis. Gyvenu savo gyvenimą ir man visiškai neįdomu, kas vyksta aplinkui.

Tai labai pagauli propagandinė kryptis. Ji patogi pilkoms masėms, tam, kad pateisintų savo pasyvumą. Čia labai gerai tinka garsus rusiškas posakis: „Nieko nežinau, mano troba iš krašto.“ Savaime aišku, kad pilkosios masės inerciją skatina ir režimo sukurta represinė sistema. Pasakyti savo nuomonę, reiškia, užsitraukti režimo pyktį. Todėl baimė irgi yra svarbus faktorius, išlaikant didelės visuomenės dalies nuolankumą režimui.

Paradoksalu, bet šios propagandos kryptys Rusijos elite ir paprastoje visuomenėje suformavo naujadarą. Tai yra tam tikri žmonės zombiai, kurie supranta tik jėgos argumentus. Gavai į snukį, vadinasi, yra stipresnių ir teisingesnių už tave.

Kaip šioje informacinėje taršoje atrodome mes? Ar esame pakankamai atsparūs ir adekvačiai elgiamės?

Einame teisinga linkme. Akivaizdžiai šovinistinių ir propagandinių kanalų uždraudimas buvo reikalingas ir čia nematau nieko bendra su žodžio laisvės apribojimais. Reikia suprasti, kad gyvename karo sąlygomis ir turime aiškiai pasirinkti vertybinius prioritetus.

Suprantama, kad egzistuoja instrumentinis ir moralinis lygiai. Ir kartais, jeigu mūsų instituciniai veiksmai nepasiekia reikiamo efekto, tačiau yra išreiškiama aiški moralinė pozicija, sustiprinanti savo susivokimą ir neleidžianti pasimesti.

Kita vertus, esu įsitikinęs, kad brutuali ir primityvi rusiško režimo propaganda yra mums naudinga. Tai ugdo žmones, sudaro galimybes be didesnių pastangų žmonėms patiems ją demaskuoti.

Todėl su Cancel kultūra nereikėtų perlenkti lazdos. Nors mūsų oficialioms valstybės institucijoms ir politikams dažnai tai yra būdinga. Čia tokia bendra provincialumo problema. Kai jautiesi nevisavertis, trūksta pasitikėjimo savimi, tada norisi padaryti kuo geriau, aplenkti centrą.

Todėl kai kuriais atvejais reikia išlaikyti šaltą protą ir kritišką mąstymą. Pavyzdžiui, valdžios sprendimą pakeisti Rusų dramos teatro pavadinimą jau laikau lazdos perlenkimu.

Tai niekaip neatliepia mūsų apsisaugojimo nuo Kremliaus propagandos. Ir tai nėra joks vertybinis aktas. Tai yra gal net pavojingas vaikščiojimas paviršiumi, nesuvokiant giluminių reiškinių.

Tokios proginės politinės akcijos gali išsiūbuoti laivelį. Tikrai atsiras tas, kas patriotinės ekstazės apimtas ims reikalauti, kad rusiškos knygos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos būtų išvežtos į Kariotiškių savartyną. Ir ką, - vešim? Tai tikrai nėra mūsų kelias atremiant Kremliaus propagandos dažnius.