80 metų nuo pačių žiauriausių sovietų okupantų egzekucijų

1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas sutrukdė sovietų  okupantų pradėtam lietuvių naikinimui. Tačiau net ir bėgdami iš Lietuvos komunistai paliko bene kruviniausią savo pirmos okupacijos žymę: 1941 m. birželio 22–28 d. beveik 1 tūkst. kalinių ir civilių gyventojų (iš jų 99 proc. – lietuviai) buvo itin žiauriai nužudyti.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nurodyta visas politinių kalinių bylas perduoti kariniams tribunolams, kurie dažniausiai kaliniams skirdavo aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Sovietų saugumo NKVD dokumentuose tai buvo vadinama „kalinių evakuacija pagal I kategoriją“.

Tačiau dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) pats kreipėsi į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą siūlydamas: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“.

Deja, besitraukiantys sovietiniai okupantai ir jų kolaborantai nepasitenkino politinių kalinių sušaudymu: labai daug jų nužudė sadistiškai kankinant. 

Rainių žudynės

1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainių miškelyje sadistiškai nukankinti 75 Telšių kalėjimo kaliniai. Vietos gyventojams atradus užkastus kankinius paaiškėjo, kad „daugelis jų buvo visiškai praradę žmogišką pavidalą – į pakaušius sukaltos vinys, kai kurių kiaušai sutraiškyti, lyties organai nupjaustyti ir sukišti į burnas, pirštai nukapoti, kūnai nuplikyti karštais kopūstais, akys išbadytos, daug durtinių žaizdų, iš nugaros išlupinėti odos diržai, pilvai perpjauti ir į juos sukištos rankos, kitų rankos už nugaros surištos viela. Žudynių vietoje rasti šie kankinimo įrankiai: dinama, kuria kankinamieji buvo purtomi elektros srove, katilas su šutintais kopūstais, kelių vielų bizūnai su švino antgaliais.” Pasak liudininkų, „motinos neatpažino vaikų, žmonos – savo vyrų, broliai ir seserys – brolių, taip baisiai buvo sužaloti lavonai. Yra faktų, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus, palaidojo juos lyg savus, išgyveno baisiausias pragaro kančias, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus ir po kiek laiko išsilaisvinę grįžo.“

Praėjus metams po Rainių žudynių, 1942 m.  vienas jų organizatorių, Telšių NKVD skyriaus viršininkas Petras Raslanas savo laiške Lietuvos kompartijos sekretoriui Antanui Sniečkui  aiškino, kad kaliniai buvo žudomi, nes jis „įsitikinęs, jog ten ne­buvo nė vieno nekalto“.  Kuo gi nusikalto taip nukankinti žemaičiai?

20-ečiai Telšių moksleiviai, ateitininkas Hermenchildas Žvirzdinas ir skautai Zenonas Tarvainis bei Kazys Puškorius nestojo į komjaunimą, 18-etis moksleivis Adomas Rakas bandė nuo okupantų pabėgti per Vokietijos sieną, broliai Kavoliai – 20-etis Boleslovas ir 30-etis Petras – leido laikraštėlį „Laisvės varpas“, 30-etis ūkininkas Jonas Telšinskis agitavo nebalsuoti už okupantų valdžią, 36-erių agronomas Karolis Kisevičius replikavo komunistų surengtame mitinge. Už panašius „nusikaltimus“ nukankinti ir trys broliai Antanavičiai: 20-etis Juozas, 23-rių Antanas ir 26-rių Jonas, kurių tėvai ir dvi seserys prieš 10 dienų – birželio 14-ą – buvo ištremti į Komiją (tėvai mirė tremtyje po metų, viena iš seserų – po ketverių). Pusė nukankintųjų Rainių miškelyje – Šaulių sąjungos nariai, beveik visi – aktyvūs piliečiai, karšti Tėvynės patriotai, tarp kurių ir nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius, Kretingos advokatas Vladas Petronaitis.

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Rainių miškelyje buvo užkasti 73 kankinių kūnai, tačiau 2011 m. LGGRTC atlikus istorinius tyrimus, nustatyta, kad užmušti buvo 75 asmenys. Dauguma belaisvių nužudyti sutriuškinus galvas, subadžius durtuvais ar kitais įrankiais, tik dešimt nušauti. Dar trys kūnai buvo užkasti netoliese: vėliau paaiškėjo, kad tai Raudonosios armijos karių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje (darytinos prielaidos, kad jie nubausti už tai, kad atsisakė kankinti arba todėl, kad neapdairiai saugojo kalinius). Tą pačią 25-osios naktį už kelių kilometrų nuo Telšių, netoli Džiugėnų kaimo, sovietų kariai nužudė dar trys kalinius, paliktus Telšių kalėjime ir iš ten bandžiusius pabėgti.

Kitą dieną tie patys žudikai – du sunkvežimiai NKVD kariuomenės – atvyko į Sedą, esančią už 25 km nuo Telšių, tikėdamiesi ten sunaikinti Birželio sukilėlių Sedos štabą. Sukilėliai spėjo pasitraukti, todėl okupantai tenkinosi žudydami tuos, kuriuos nurodė vietos komunistai Žuta, Sparnauskas, Gurauskas, broliai Duniai, Irkinas. Nukankinti keturiolika Sedos gyventojų, tarp jų dvi moterys: 40 metų Antanina Budrienė, prekybininkė, buvo kalta tuo, kad darydama tvarką eilėje prie parduotuvės užsirišo baltą sukilėlių raištį; sadistai jai nupjovė krūtis, išlupo akis ir suskaldė galvą, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai. 30-etė liaudies menininkė Jadvyga Lukošienė nužudyta už tai, kad bėgo budeliams iš paskos prašydama paleisti vyrą; našlaičiais liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų.

Rainių ir Sedos žudynių, kaip, beje, ir visų kitų birželio pabaigos egzekucijų, organizatoriai ir dalyviai liko nenubausti. Lietuvoje susikūrus Sąjūdžiui, prokuratūra pradėjo tirti Rainių žudynes, tačiau jose dalyvavęs Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius jau buvo žuvęs 1943 m., kiti įtariamieji – Telšių NKVD viršininkas Petras Raslanas ir leitenantas Nachmanas Dušanskis pasislėpė Rusijoje ir Izraelyje, o šios valstybės atsisakė juos išduoti Lietuvai.

Pravieniškių žudynės

1941 m. birželio 26 d. įvykdyta kalinių naikinimo akcija Pravieniškių lageryje nuo kitų žudynių skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties Pravieniškių lagerio kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis.

Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas – iki 4 metų. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageryje visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Manoma, kad vienas tokių išleistųjų, leitenantas Kiseliov, grįžo į Pravieniškių kalėjimą su besitraukiančia sovietų armijos divizija ir suorganizavo keršto akciją.

Pirmiausia buvo nužudyti 21 lagerio tarnautojas ir 6 jų žmonos bei dukteris: 13 bei 16 metų mergaitės. Po to kulkosvaidžiais ir automatais sušaudyti iš barakų į uždarą kiemą išvaryti kaliniai. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu, šaudymo metu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji sužeistieji kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pašauti susmukdavo ant žemėje“. Tuos, kurie liko gyvi, rusai pribaigdavo durtuvais ar į sužeistuosiu mesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog Pravieniškėse „buvo išžudyta 230 žmonių, taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis.”

Panevėžio žudynės

Prieš pasitraukdami iš Panevėžio komunistai žudė net dviejose vietose.

Pirmąją karo dieną Panevėžio apskrities ligoninė buvo paversta karo ligonine. Pasklidus gandams, kad tarp ligonių yra ir Birželio sukilimo dalyvių, čekistai suėmė ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį, seselę Zinaidą Kanevičienę. Jie ir dar dar trys panevėžiečiai – buhalteris Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazys Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila – naktį iš birželio 25 į 26 d. buvo žiauriai tardomi ir galiausiai nukankinti Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje.

Birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, taip pat buvo sušaudyti iš Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto rūsių atvežti devyniolika politinių kalinių: Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskis, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, mokytojas Kazys Jurgevičius, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, raštininkas Liudvikas Čepelė ir kt. Pasak liudininkų, egzakucijos metu čekistai smaginosi taip: mėtė gyvus kalinius į duobes ir kritimo metu į juos šaudydavo.

Kitos žudynės

Besitraukdami iš Lietuvos sovietai įvykdė beveik keturias dešimtys grupinių žudynių, iš kurių dauguma – itin žiaurios.

1942 m. leistame leidinyje „Bolševizmo metai“ rašoma, kaip buvo nukankinti Kretingos kalėjimo politiniai kaliniai: „Užkasti ir surasti lavonai liudija, kad žmonės buvo pakabinti ant medžio ir gyvi sudeginti. Daug užkastųjų dar papildomai buvo prispausti akmenimis, kas, kaip teigia gydytojas, reiškia, kad buvo užkasti dar gyvi. Kiti rasti su nulupta rankų oda, nuskalpuoti ar nukirstomis galvomis.”

Kun. Juozo Prunskio 1944 m. Čikagoje išleistoje knygelėje rašoma, kad Petrašiūnų kapuose aptiktoje duobėje rasti 29 politinių kalinių lavonai – dauguma jų buvo nužudyti plaktuko smūgiu į galvą.

Raseinių kalėjime rasti nukankinti politiniai kaliniai su sulaužytais blauzdikaliais, išsukinėtomis rankomis, sutrupintais šonkauliais, Rokiškio aukos buvo taip baisiai sužalotos, kad artimieji juos galėjo pažinti tik iš drabužių.

Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Baltarusijoje arba Rusijoje: iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių.

Nuotraukos iš LVCA ir LGGRTC archyvų.