Atrask savo kraštą: „jaunas“ piliakalnis po šimtamečiais medžiais

Sušilus orams ir atsiradus galimybei laisvai judėti, „Vakarų ekspresas“ tęsia trumpus įdomių ir galbūt dar nepažintų vietų Vakarų Lietuvoje pristatymus. Šįkart siūlome aplankyti „jauną“ Kukuliškių piliakalnį ir jį supantį šimtamečių medžių mišką.

Važiuojant nuo Klaipėdos prie jau pamėgtos Olando Kepurės verta stabtelėti šiek tiek anksčiau. Pravažiavus ženklą, nurodantį, kur yra buvusi karinė baterija, netrukus toje pačioje pusėje galima pamatyti nedidukę stovėjimo aikštelę, prie kurios ženklas nukreipia į Kukuliškių piliakalnį.

Sekant nuorodas greitai prieinamas stačių šlaitų piliakalnis. Tačiau nesitikėkite išvysti kalvą, į kurią reikės kopti - jūs iškart atsidursite ant piliakalnio viršaus.

Įdomu, kad Kukuliškių piliakalnis buvo surastas tik 2016 metų liepą, jį aptiko biologas, ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaras Darius Stončius. Taigi, nors piliakalnis stūkso seniai, jis yra gana „jaunas“ lankytojams.

Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga ir yra apie 38 m ilgio ir 20 m pločio. Archeologai, istorikai 2017 metais pradėjo kasinėjimus piliakalnio teritorijoje ir surado įvairių radinių, kurių aptikta keli šimtai: degusio molio fragmentų, lipdytų puodų lygiu, grublėtu ir brūkšniuotu paviršiumi, įvairaus dydžio neapdirbto gintaro gabalėlių, degusio molio ar tinko fragmentų, tiglio kojelės fragmentas, taip pat gyvūnų kaulų fragmentų, augalų sėklų, titnago skeveldrų. Rasti ir ugniavietės pėdsakai.

Archeologai Miglė Urbonaitė-Ubė ir Edvinas Ubis leidinyje, apžvelgusiame 2017 metais atliktus archeologinius tyrimus, nurodė, kad rastų augalų sėklų tyrimai leidžia jas datuoti VIII-VI a. pr. Kr. Taigi, piliakalnio pirminis apgyvendinimo etapas datuojamas vėlyvuoju bronzos amžiumi.

Tyrimai vykdyti ir vėlesniais metais. Jie atskleidžia, kad čia gyvenę žmonės mokėjo lydyti bronzą, dirbo žemę, augino javus ir gyvulius, ankštinius augalus, o gyvenvietė buvo įsikūrusi ne tik ant piliakalnio, bet ir platesnėje teritorijoje. Pagal radinius sprendžiama, kad šis piliakalnis buvo apgyvendintas kuršių.

2017 m. piliakalnis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir paskelbtas nacionalinio lygio paminklu. Įdomu tai, kad Kukuliškių piliakalnis yra tik antrasis žinomas prie jūros esantis piliakalnis.

Per piliakalnio griovius ir pylimus eina pažintinis Litorinos takas. Piliakalnis apaugęs mišku ir patenka į Pajūrio regioninio parko Olando Kepurės kraštovaizdžio draustinį.

Šioje vietoje įsteigtos kertinės buveinės. Tai reiškia, kad miške nevykdoma jokia ūkinė veikla ir viskas paliekama miško gyvūnams ir organizmams - nešalinama trūnijanti mediena ar išvirtę medžiai. Jie paliekami, o žmogus įsikiša nežymiai, tik tiek, kad būtų praeinami takai.

Tykiai vaikštinėjant džiugina paukščių, kurių čia gausu, čiulbesys. Įrengtame stende nurodoma, kad čia dažniausiai galima išgirsti kikilio, juodojo strazdo, liepsnelės, karetaitės, nykštuko, devynbalsės giesmes, didžiojo margojo genio stuksėjimą ir kitų paukščių treles. Vasarą čia gamtos koncertas dar įspūdingesnis.

Sidebar placeholder