Lietuvos 1015-ųjų metų sukakties dieną, minėtą kovo 9-ąją, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje visuomenei prasmingai pristatyta Vytauto Navaičio monografija „Kada susiliejo Lietuva“, kurioje pateikiamas naujas Lietuvos pavadinimo kilmės ir prasmės aiškinimas siejamas su objektyviomis istorinėmis priežastimis – su lemiamais pokyčiais Europoje ir Azijoje, sukeltais Didžiojo tautų kraustymosi ir atsiradusiu poreikiu bendromis pastangomis gintis nuo besikraustančių klajojančių tautų.
Toks visų gyventojų troškimas tapo postūmiu sujungti, sulieti karines pajėgas, visi norėjo ginti savo kraštą ir dalyvauti susiliejimo gynybiniame sąjūdyje, pavadintame „Lietuva“.
Šio sąjūdžio dalyvius imta vadinti lietuviais, o jų kraštas įgavo pavadinimą „Lietuva“.
Pavadinimas kildinamas iš žodžių „lieti“, „liejinys“, „susiliejimas“ ir telkiantis, reiškia veikimą išvien, kartu bei yra susijęs su tuo metu buvusiu pažangos rodikliu – metalo lydymu, liejimu: tai kas sujungta, gali būti atjungta, išardyta, tai kas sulieta – tampa nebeišardoma.
Tuo paaiškinamas lietuvių pirminės genties nebuvimas ir lietuvių etnokultūrinio regiono Lietuvijos nesusidarymas, priešingai nei kaip susidarė Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos etnokultūriniai regionai.
Taip pat nesant menamo asimiliavimo ir kitų paslaptingo „tirpimo“ ar pajungimo apraiškų, paaiškinamas lietuvių tautos ir valstybės susidarymas apjungiant aukštaičius, žemaičius, sūduvius, sėlius ir kitus į bendrą lietuvių visumą, išsaugančią kiekvienos savivaldžios kunigaikštijos kultūrinį tapatumą ir savarankiškumą.
Įrodyta, kad pradėjus susidarinėti sulietai sąjunginei valstybei jau buvo pribrendę kai kurie visuomenės raidos pokyčiai, svarbiausias jų – žemė tapo vertybe.
Žemdirbystės era lėmė žemės paveldėjimą, Lietuva nuo pat pradžių buvo kuriama kaip karinė, politinė ir ekonominė bendrija.
Dabar galime sakyti, kad Nemuno-Neries baseino gyventojai gynybos tikslais susiliejo į karinį-politinį darinį, kurį dėl bendrai vykdytos politikos turime įvardinti kaip valstybę, susidariusią Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu.
Neatmesdami, kad to meto gyvenimo sąlygos buvo primityvios ir gyventojų mirtingumas didelis, bet demografinis augimas ir teritorijos plėtimasis akivaizdžiai rodo, kad žmonės priklausę šiam dariniui buvo geresnėje socialinėje-ekonominėje padėtyje nei kaimynai ar besikraustančiosios tautos.
Mindaugo įvykdyta Lietuvoje valdymo pertvarka į centralizuotai pradėtą valdyti valstybę tėra krikščioniškos valstybės sampratos atkartojimas – kai vienas dievas, tai ir vienas valdovas, vietoje daug dievų ir daug kolektyviai šalį valdančių valdovų.
Lietuva priklausė tiems Europos kraštams, kur tas pokytis šaltiniuose išryškėjo tik tada, kuomet Lietuvos virsmas monarchija tapo tarptautinio gyvenimo įvykiu.
Kalbant apie šv. Brunono tragediją, prasidėjusią nuo jo per daug jausmingai priimtos žinios apie neva 1000-aisias artėjusią Pasaulio pabaigą, naujai atliktas Brunono gyvenimo pokyčių tyrimas parodė nuoseklius jo egoistinius tikslus ir tai, kad Brunonas sąmoningai vykdė nedorus, Šventojo Rašto nuostatoms prieštaravusius veiksmus, nors jie nuo pat sumanymo pradžios buvo pasmerkti žlugti.
Atskleidus priežastį tampa aiškūs jo tikslai keliauti ne kur nors, o į iš anksto žinomą, tariamai saugesnę nei Prūsija, nekrikštytą, taip vadintą „niekieno“ Lietuvos žemę.
Kvedlinburgo metraštininkė ne mums, o savo amžininkams 1009 m. užrašė žodį „Lietuva“, kuris nebuvo jiems jokia naujiena ir dėl to jiems nereikėjo tame metraštyje pateikti jokių papildomų paaiškinimų.
Brunono sąmoninga priešiška veikla nusistovėjusiai Lietuvoje tvarkai, kaip ir daugelio kitų krikštytojų, iki šiolei nėra deramai nei istoriškai, nei teisiškai, nei politiškai įvertinti, todėl Kvedlinburgo metraščio žodžiai dažnai verčiami klaidingai su stipriu emociniu įtaigumu inkriminuojant Lietuvai neva buvusį kriminalinį nusikaltimą.
Būtina paminėti, kad sudėtingai susiklosčiusioje padėtyje lietuviai nesutrikę, nesudvejoję, nepalūžę ryžtingai atliko pareigą Tėvynei – išgelbėjo Lietuvą nuo svetimos kultūros ir invazinės, prievartinės religijos skverbimosi.
Ši aprašyta diena – 1009 m. kovo 9-oji – kai buvo apginta laisvė ir valstybė, į istoriją įeis kaip seniausia iš dabar žinomų rašytiniuose šaltiniuose įvardytų lietuvių pergalių už Lietuvos laisvę paminėjimo diena.
Dabar tiesiog tenka pripažinti, kad Brunonui lietuvių teismo skirtos mirties bausmės aprašymas, patekęs į išlikusius rašytinius šaltinius, yra Lietuvos valstybės seniausias iš dabar žinomų pripažinimo de facto aprašymas.
Mindaugui, vėliau įvykdžius savivaldų pertvarką, centralizavus valstybės valdymą ir taip išsaugojus valstybę, pasiektas jos tarptautinis pripažinimas de jure.
Taip pat pažymėtina, kad švęsti Lietuvos ar miestų vardo, o ne valstybės ar miestų sukaktis yra didelė, bet vis tik pataisoma, laikino pobūdžio klaida.
Niekur kitur pasaulyje, išskyrus vienintelę Lietuvą, nesugalvota minėti valstybės ar miesto vardo dienos.
Visa tai ir dar daug įdomių įžvalgų pateikiama ir pagrindžiama 467 p. apimties iliustruotoje Vytauto Navaičio monografijoje „Kada susiliejo Lietuva“, išleistoje po 15 metų užtrukusio autoriaus tiriamojo darbo, pateikiančio daugiau kaip 2 tūkst. išnašų ir nuorodų į šaltinius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą