CŽV juodasis objektas išlieka opi tema Lietuvai

Pirmiausia buvo atvežti konteineriai su įranga, skirta nuošaliai renovuojamai nuosavybei miško pakraštyje. Joje veikė žirgynas ir kavinė, tačiau ji buvo pertvarkoma paslaptingai įmonei. Tada pasirodė raumeningi jauni vyrai, kurie gerą valandą bėgiojo tarp medžių ir kalbėjosi tarpusavyje angliškai.

Juozas Banevičius, beveik prieš 20 metų stebėjęs atvykėlius ir išvykėlius iš mažytės Antavilių gyvenvietės Lietuvoje, prisiminė, kad jam atrodė šiek tiek keista, jog atvykėliai atstumdavo kiekvieną, kuris priartėdavo prie jų sklypą, anksčiau buvusį atvirą visuomenei,  juosiančios apsauginės tvoros.

„Niekas nežinojo, ką jie daro viduje”, – prisiminė 66 metų ponas Banevičius.

Nuo to laiko atsakymą intensyviai nagrinėjo žiniasklaida ir teismai. Visa tai vedė prie tos pačios išvados: Antavilių kaime buvo įsikūręs slaptas CŽV sulaikymo ir kankinimo centras, vienas iš trijų vadinamųjų juodųjų objektų, kuriuos agentūra įkūrė Rytų Europoje po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių.

Sausio mėnesį Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad slaptas kalėjimas kodiniu pavadinimu „Site Violet” „neabejotinai” buvo Lietuvoje. Teismas neįvardijo Antavilių kaimo, esančio netoli sostinės Vilniaus, tačiau šis kaimas yra vienintelė vieta šalyje, kurią Lietuvos pareigūnai pripažino kaip buvusio CŽV objekto vietą, nors jie tvirtina, kad tai nebuvo kalėjimas.

„Site Violet” buvo įtraukta į Senato žvalgybos komiteto 2014 m. ataskaitą, parengtą atlikus tyrimą dėl CŽV taikyto „waterboardingo” ir kitų „sustiprintų tardymo metodų”. Ataskaitoje teigiama, kad objektas veikė nuo 2005 m. vasario iki 2006 m. spalio, kai buvo uždarytas dėl nenurodytų „medicininių problemų”.

Sausio mėnesio teismo sprendime konstatuota, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, „nes prisidėjo prie CŽV slaptos sulaikytųjų programos”.

Lenkija, kuri iš pradžių neigė, kad joje veikė slaptas amerikiečių kalėjimas, vadinamas „Site Blue”, po Senato tyrimo pripažino, kad leido CŽV savo teritorijoje laikyti įtariamuosius terorizmu. Tuometinis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis tvirtino nežinojęs apie Amerikos tardytojų taikomus žiaurius metodus.

Priešingai, daugybė teismų bylų ir tyrimų tik sustiprino Lietuvoje oficialų slaptumą ir pažeidžiamos Baltijos šalies, bijančios vis agresyvesnės Rusijos, lojalumo Jungtinėms Valstijoms demonstravimą.

Pasak Vilniaus universiteto istoriko Kęstučio Girniaus, gerai dokumentuotas Lietuvos bendrininkavimas vykdant CŽV kankinimus „nėra tai, apie ką čia kažkas norėtų kalbėti. Jie palaidojo visą problemą pačioje pradžioje ir toliau ją laidoja”.

Pasak jo, pagrindinė to priežastis – jo šalies, NATO narės, įsiterpusios tarp Baltarusijos ir smarkiai militarizuoto Rusijos Kaliningrado anklavo, priklausomybė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau jis paklausė: „Ar tikrai turime būti tokie paklusnūs? Kai Amerika sako „šokti”, mes tik klausiame: „Kaip aukštai?”.

Lietuvos teisėjas Egidijus Kūris, Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre (Prancūzija) teisėjas, taip pat susierzinęs. „Įrodymai, kad kalėjimas buvo, yra akivaizdūs. Įrodymai, kad ten buvo žmonių, yra akivaizdūs. Čia nepraeina apsimetinėjimas, kad to nebuvo”, – sakė jis po 2018 m. priimto sprendimo prieš jo šalį. „Ir vis tiek mes vis dar klausiame: „Ar manote, kad ten buvo kalėjimas?”.

Iš dalies tai galima paaiškinti, jo nuomone, tuo, kad niekas valdžioje nenorėjo gilintis, kas nutiko su dalimi milijonų dolerių, kuriuos CŽV skyrė slaptam kalėjimui Lietuvoje finansuoti ir kurie, kaip nustatė šalies parlamentas, nebuvo tinkamai apskaityti. „Turi būti nustatyta, kas tuos pinigus Lietuvoje pasisavino”, – sakė E. Kūris.

2009 m., kai „ABC News” nustatė, kad Antaviliai yra buvęs CŽV juodasis kalėjimas, Lietuvos parlamentas sudarė tyrimo komitetą. Pastarasis padarė išvadą, kad šalies Valstybės saugumo departamentas, arba VSD, gavo pinigų už neįvardytus „bendrus veiksmus” ir kad jo apskaita buvo „netinkama”.

VSD. tai neigė, sakydamas, kad „griežtai” apskaitė visas lėšas ir kad „jokie milijonai niekur nenutekėjo”.

Parlamentinis tyrimas nepateikė išvados, ar slaptas kalėjimas egzistavo. Nors skrydžių duomenys ir kiti netiesioginiai įrodymai rodė, kad sulaikytieji galėjo būti slapta atgabenti į Lietuvą, jame konstatuota, kad negalima nustatyti, ar taip buvo.

Arčiausiai to, kad Lietuva pripažino, jog jos teritorijoje veikė CŽV sulaikymo centras, buvo 2009 m., kai prezidentė Dalia Grybauskaitė, pradėjusi eiti pareigas praėjus trejiems metams po amerikiečių išvykimo, pareiškė turinti „netiesioginių įtarimų” apie slaptą kalėjimą.

Jei šie įtarimai buvo teisingi, sakė ji, „Lietuva turi apsivalyti, prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti”. Ji pridūrė, kad atėjo laikas ir Jungtinėms Valstijoms „pateikti atsakymus”.

Jos komentarai pribloškė JAV ambasadą Lietuvoje, kuri daugelį metų sėkmingai stengėsi, kad šis klausimas nebūtų viešinamas. Ji laiške, kurį vėliau internete paskelbė „WikiLeaks”, rašė, kad prezidentė „nepaaiškinamai suteikė naują gyvybę nepagrįstai istorijai, atspindinčiai politinio prieskonio trūkumą”.

„Užuot padėję nutildyti Lietuvai nepalankią istoriją, jos komentarai leido manyti, kad kaltinimuose gali būti tiesos branduolys”, – sakoma pranešime.

Nuo to laiko pareigūnai tylėjo. Kalbėjimas apie „Site Violet” sukeltų klausimų apie dingusius pinigus ir suteiktų medžiagos propagandai Rusijai, kuri mėgaujasi rodydama Amerikos nuodėmes ir tuo pat metu puikuojasi savo pačios kankinimų naudojimu, kaip tai padarė praėjusį mėnesį, paskelbusi vaizdo medžiagą, kurioje matyti, kaip žiauriai elgiamasi su įtariamaisiais, praėjusį mėnesį sulaikytais dėl teroristinio išpuolio netoli Maskvos.

Sausio mėnesį Strasbūro Europos Teismas savo sprendimu įpareigojo Lietuvą sumokėti 100 000 eurų (apie 108 000 JAV dolerių) Saudo Arabijos piliečiui, kuris, kaip nustatė teisėjai, buvo laikomas Baltijos šalyje. Lietuvos teisingumo ministerija praėjusią savaitę pareiškė, kad įvykdys teismo nutartį, teigdama, kad privalo tai padaryti „nepriklausomai nuo to, ar sutinka, ar nesutinka su teismo argumentais”.

Kovo mėnesį Europos Teisingumo Teismas pranešė Lietuvai, kad priėmė trečiąją bylą, susijusią su „Site Violet”. Šią bylą iškėlė įtariamas „Qaeda” teroristas Abd al-Rahim al-Nashiri, kuris šiuo metu yra kalinamas JAV kariniame kalėjime Gvantanamo įlankoje ir teigia, kad CŽV Lietuvoje jį laikė ir kankino penkis mėnesius.

Anksčiau jis laimėjo bylas prieš Lenkiją ir Rumuniją dėl neteisėto kalinimo šiose šalyse.

Teisingumo ministerija pareiškė, kad planuoja užginčyti naujus ieškinius ir, kaip ir anksčiau nesėkmingai, teigti, „kad visi įrodymai dėl pareiškėjo sulaikymo Lietuvoje yra netiesioginiai ir kad įrodinėjimo standartai turėtų būti kitokie”.

CŽV kalėjimas Lietuvoje buvo uždarytas 2006 m. pabaigoje po to, kai vietos saugumo pareigūnai, bijodami atkreipti į save dėmesį, atsisakė priimti į ligoninę CŽV sulaikytąjį Mustafą al-Hawsawi, kuriam reikėjo skubios medicininės pagalbos, teigiama Senato ataskaitoje.

Išvykus CŽV, nekilnojamąjį turtą – be galimai smalsaujančių kaimynų, išskyrus A. Banevičių ir netoliese esančių senelių namų gyventojus – kuriam laikui perėmė Lietuvos saugumo tarnyba, kuri jį perdavė valstybės turto agentūrai. Ši agentūra 2022 m. paskelbė, kad sklypą – ilgą, dviejų aukštų biurą ir gyvenamąją patalpą su dideliu tvartu gale – parduos aukcione.

Jis tapo vertingu nekilnojamuoju turtu. Kadaise tuščioje žemėje, esančioje kitoje kelio pusėje, dabar stovi neseniai pastatyti namai turtingiems lietuviams, ieškantiems užmiesčio oro ir miško ramybės.

Tačiau nekilnojamojo turto agentūra, užuot pardavusi sklypą pertvarkymui, pernai nusprendė jį perduoti Lietuvos kalėjimų tarnybai, kad ši jį panaudotų kaip mokymo centrą.

Tą objektą, kuriame, pasak Europos teismų sprendimuose cituojamų buvusių kalinių, kaliniai buvo laikomi surakinti antrankiais tamsoje, jiems buvo atimamas miegas, jie buvo mušami ir apipilami vandeniu.

Dėl Lenkijos ir kitų priimančiųjų šalių skundų iki 2006 m. CŽV buvo priversta uždaryti visas, išskyrus dvi, iš aštuonių užsienyje esančių juodųjų bazių – „Site Violet” ir antrą kalėjimą neįvardytoje šalyje, teigiama Senato ataskaitoje, kurioje tam tikros vietos buvo užtušuotos. Joje buvo nurodyta, kad tuo metu iš viso buvo 28 kaliniai.

Kaimynas P. Banevičius, kuris tuo metu dirbo komunalinių paslaugų bendrovėje ir matė, kiek vandens sunaudoja buvęs žirgynas, teigė niekada nematęs ir negirdėjęs jokių įrodymų apie kalinių išnaudojimą. Tačiau jis visada įtarė, kad pastate buvo daugiau žmonių nei tie, kuriuos jis matė įeinančius.

„Jie naudojo daug vandens tokiam mažam žmonių skaičiui”, – prisiminė jis.