Darbo yra, dirbančių trūksta. O gal trūksta gerų darbdavių?

Darbo yra, dirbančių trūksta. O gal trūksta gerų darbdavių?

(2)

Nors nedarbas Lietuvoje palaipsniui mažėja, nedirbančių asmenų skaičius vis tiek išlieka didelis. Darbuotojų atstovai žmonių nenorą dirbti yra linkę sieti su atsainiu darbdavių požiūriu į dirbančiuosius. Pastarieji akcentuoja, kad dabartinėmis sąlygomis būtina imtis ryžtingų veiksmų ir radikaliai keisti požiūrį į darbo rinką.

Laisvų darbo vietų lygis išlieka stabilus ir santykinai aukštas. Stabilumą išlaiko prekybos sektorius, kuriame bendras, laisvų ir užimtų darbo vietų skaičius išliko iš esmės nepakitęs.

Ne pirmus metus stebimas ir toliau išliekantis kvalifikuotų darbuotojų poreikis ir darbo vietų augimas informacijos ir ryšių, transporto ir saugojimo bei žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuose.

Darbdaviai vengia prisiimti atsakomybę

Vertindama situaciją darbo rinkoje, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė Inga Ruginienė pasidžiaugė, kad padėtis joje gerėja.

„Lyginant su pandeminiu laikotarpiu, matome, kad nedarbas mažėja. Jeigu prieš metus svertai buvo darbuotojų rankose, tai dabar darbuotojų ir darbdavių padėtis yra vienoda.

Visgi pasigendu aktyvesnio Užimtumo tarnybos dalyvavimo įdarbinimo procese. Kai kuriose srityse darbuotojų trūkumas yra akivaizdus, todėl reikėtų spartesnio galinčių dirbti asmenų perkvalifikavimo, - teigė I.Ruginienė.

- Tiesa, normaliomis sąlygomis į darbuotoją turėtų investuoti ne tik valstybė, bet ir darbdavys. Jis taip pat turėtų būti suinteresuotas darbuotojų perkvalifikavimu ar jų kvalifikacijos kėlimu. Gerindamas darbo sąlygas ir didindamas atlyginimą jis užtikrintų aukštesnį produktyvumo lygį.

Deja, šiandien realybė yra tokia, kad darbdaviai nenori investuoti nei į technologijas, nei į darbuotojus, o visas problemas bando spręsti pigios įvežtinės darbo jėgos sąskaita."

Ji patikslino, kad jeigu anksčiau darbuotojų buvo ieškoma Ukrainoje ar Baltarusijoje, tai dabar jie vežami iš Kirgizijos, Filipinų, Indijos, Afrikos ar net Pietų Amerikos.

„Atvykusieji, dažniausiai, moka tik savo gimtąją kalbą. Tai ne tik riboja jų socialines galimybes, bet ir apsunkina jų teisių gynimą. Darbdaviai naudojasi tuo, kad atvykusieji nesigaudo situacijoje, nežino savo teisių.

Jeigu, pavyzdžiui, kilus nesutarimams ukrainiečiai ar baltarusiai galėdavo pasiskambinti profsąjungoms ar kreiptis į Darbo ginčų komisiją, tai darbuotojai iš Afrikos ar Pietų Amerikos to padaryti negali, - darbo rinkoje vykstančius pokyčius įvardino profsąjungų vadovė.

- Kita problema, kurios niekas nelinkęs kelti - tokių žmonių integracija. Darbdaviai juos atsiveža, išnaudoja, tačiau neprisideda prie integravimo, prie jų socialinių įgūdžių ugdymo. Ši našta krenta ant valstybės ir jos piliečių pečių".

Padėtį, pasak jos, galėtų pakeisti valdžia.

„Politikai turėtų nustatyti reguliavimo mechanizmą ir užtikrinti, kad jis tinkamai veiktų, nes jeigu jie pasiduos ir atvers duris neribotai darbo migracijai, procesas taps nekontroliuojamas.

Jie turėtų aiškiai pasakyti, kad darbuotojus iš trečiųjų šalių atsivežantis darbdaviai privalo prisiimti finansinę atsakomybę ir pasirūpinti jų integracija.

Dabar turime tokią situaciją, kad atvežti darbuotojai dirba prastomis sąlygomis, o jeigu atsiranda poreikis į juos investuoti, darbdaviai juos tiesiog išmeta ir atsiveža naujų, - teigė I.Ruginienė.

- Jeigu darbdaviai toliau eis tokiu pigiausiu keliu ir neinvestuos į darbo vietas, šalies darbo rinkos perspektyvos bus liūdnos.

Natūralu, kad darbo rinkoje kartą per 100-200 metų įvyksta lūžis. Jo nereikia bijoti, bet tam būtina tinkamai pasirengti. Deja, Lietuva čia smarkiai atsilieka nuo kitų Europos šalių, nes darbdaviai neskuba investuoti į žmones.

Jeigu norime stiprios ekonomikos, laikas pradėti investuoti į turimus žmogiškuosius išteklius ir į technologijas, o valstybė turėtų pasirūpinti darbo rinkos kontrole. Ji turi tam reikalingą, mūsų išlaikomą, infrastruktūrą, tad turėtų užkirsti kelią dabar galiojančiai praktikai, kai sau pelną susirenkantys darbdaviai atsakomybę už darbuotojus permeta valstybei."

Būtinos radikalios permainos

O štai Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas į situaciją darbo rinkoje žiūrėti buvo linkęs kiek kitaip.

„Reikia suprasti, kad čia daug ką apsprendžia pati rinka. Tarkim, šiuo metu statybos merdi, todėl jose nebereikia tiek darbuotojų. Kita vertus, darbuotojų labai trūksta 7 proc. BVP sukuriančiam šalies transporto sektoriui.

Konkuruoti su Vakarų valstybėmis dėl vežėjų galiojant Mobilumo paketui mes negalime, todėl jeigu vežėjai negalės pasikviesti vairuotojų iš Baltarusijos ar kurios kitos šalies, transporto sektoriaus lauks sunkūs laikai", - perspėjo jis.

Skeptiškai LDK prezidentas vertino ir Užimtumo tarnybos statistiką apie mažėjantį nedarbą.

„Jie remiasi dabartine situacija, tačiau būtina įvertinti ilgalaikes perspektyvas. Specialistai sutinka su nuomone, kad 2050 metais vieną pensininką išlaikys ne 1,5, o tik 0,8 dirbančiojo.

Aišku, gali užtekti ir tiek, bet tik tuo atveju, jeigu dirbantysis generuos didelę vertę, o ekonomika bus tokia, kaip Liuksemburge, nes ši maža šalis gali pasigirti ypač dideliu BVP. Norint tai pasiekti, būtina pritraukti užsienio investicijas.

Šiandien Lietuvai esant pafrontės valstybe, tai padaryti yra ypač sunku. Trūksta ir gerą klimatą investuotojui sukuriančių kaimynų bei vidinių resursų, o kur dar prarastos turėtos rinkos, - situaciją analizavo D.Arlauskas.

- Per pastaruosius penkiolika metų aukštos pridėtinės vertės produktų eksportas beveik nekinta ir sudaro maždaug 8 procentus. Palyginimui Olandijoje jis siekia apie 22.

Eksportuojame daug žaliavinių produktų, ypač žemės ūkio, nes neturime savų ryškių talentų, o svetimi čia nevažiuos, kadangi nėra inovacinės infrastruktūros.

Tad norint išsaugoti bent jau esamą darbo rinką, tenka galvoti apie darbo jėgos pritraukimą iš užsienio."

Užsiminus, kad galima būtų perkvalifikuoti esančius Lietuvoje, D.Arlauskas teigė, kad problemos tai neišspręstų.

„Perkvalifikavimas yra gerai, bet, lyginant su medicina, tai yra vaistų davimas tuomet, kai reikalinga operacija. Į modernią įmonę atėjęs toks žmogus nesukurs didelės pridėtinės vertės.

Lietuvoje vienas dirbantysis ir taip generuoja tik 40 tūkst. eurų pridėtinę vertę, kai Vakarų valstybėse ji siekia 200-500 tūkst. Proveržio bus galima tikėtis tik tuomet, kai mūsų darbuotojai pasieks tokią ribą.

Galima prisiminti vieną Švedijos ministrą, kuris sakė: „Volvo" nėra Švedijos ekonomikos vizija. Taip yra todėl, jog nuo vieno parduoto automobilio šaliai lieka tik 10 proc., o visi kiti pinigai iškeliauja į užsienį.

Mūsų ateities vizija yra susijusi su sveikata. Viena genetines ligas išgydanti tabletė kainuoja tiek pat, kiek ir automobilis, tačiau visi pinigai lieka Švedijoje".

Lietuvos ūkį reikia orientuoti taip, kaip siūlo Švedijos ministras. Mano asmenine nuomone mūsų proveržio kryptimi turėtų būti medicininės paslaugos, ypač atvykstamasis medicininis turizmas, - teigė D.Arlauskas.

- Tinkamas pavyzdys yra ir Kinija. Už surinktą vieną „Apple" telefoną jai likdavo 5 JAV doleriai, o kiek toks telefonas kainuoja parduotuvėje? Tuomet kinai suprato, kad gaminti reikia ne juos, o didelę vertę generuojančius puslaidininkius.

Mes turime tai, kas galėtų generuoti didelę vertę? Turime aukštos kvalifikacijos inžinierių ir specialistų? Na taip, yra tam tikros sritys, kurios garsina Lietuvą, bet jos generuoja tik 0,5 proc. BVP.

Tad norint, kad Lietuvos darbo rinka taptų patraukli ir pelninga, būtina aiški vizija ir kryptis, nes priebėgomis čia nieko nepakeisi. Ir galvoti reikia ne apie tai, kiek ir kur kas bus įdarbintas, o apie tai, kiek vienas darbuotojas gali sukurti pridėtinės vertės. Tik tokiu būdu bus galima išspręsti dabar susikaupusias problemas".

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder