E. Masiulio išpažintis: kiek nuoširdi – spręsti jums
(14)– Kaip šiandien matote tai, kas atsitiko prieš penketą metų? Turbūt tada buvo tam tikras netikėtumas ir šokas? Galima tik įsivaizduoti būseną, kai esi apsupamas spec. tarnybų.
– Be jokios abejonės, ši diena įsimins visam mano likusiam gyvenimui, nes 2016-ųjų gegužės 12 d. radikaliai pakeitė mano tolimesnį gyvenimą.
Niekam nelinkėčiau tokių dienų patirti. Prabėgus penkeriems metams galima daryti labai aiškią išvadą, kad visgi teisingumas Lietuvoje yra vykdomas labai lėtai. Yra labai ženklus laiko tarpas, per kurį kol kas nepavyko pasiekti jokių sprendimų.
Tuo metu, kada įvyko tie įvykiai, aš naiviai tikėjausi, kad man pavyks pakankamai greitai įrodyti savo nekaltumą ir pakankamai greitai apsiginti nuo mane užpuolusių kaltinimų.
Tačiau tokia yra teisingumo sistema. Teisingumo sistemos girnos sukasi pakankamai lėtai. Aš tikrai neturiu jokių priekaištų teismui, teismo procesas tikrai vyksta pavyzdingai.
Yra labai intensyvus teismo posėdžių grafikas, visi proceso dalyviai yra suinteresuoti, kad kiek įmanoma greičiau viskas būtų išsiaiškinta.
Tačiau kodėl viskas taip ilgai trunka? Turbūt dėl to, kad šitos bylos architektų, t. y. teisėsaugos institucijų, Specialių tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros prokuroro, kuris kuravo ikiteisminį tyrimą, dėka byla tapo labai išplėsta.
Joje yra labai daug dalyvių, dėl to procesai teisme užtrunka. Noriu labai aiškiai pasakyti visuomenei, kad niekas šios bylos nevilkino.
Tačiau būta nepagrįstų kaltinimų, kurie yra tiesiog dirbtinai konstruoti arba pritempti, kaip mano dalyvavimas televizijos laidoje arba trukdymas įsteigti frakciją tuometiniame Liberalų sąjūdyje.
Tai yra visiškai teoretiniai arba literatūriniai kaltinimai, kuriuos teisme vis tiek turi paneiginėti racionaliais argumentais.
– Turbūt esminis dalykas yra vadinamoji dėžutė su pinigais, jau tapusi bendriniu žodžiu. Prokurorams gana sunku suvesti galus tarp gautų pinigų ir galimai atliktų veiksmų už tuos pinigus. Jūs pripažįstate, kad ta dėžutė buvo?
– Aš niekada, nuo pat pirmos dienos neneigiu, kad buvo pinigų faktas. Ta prasme nei Raimundas Kurlianskis, nei aš šito neneigėme.
Labai aiškiai nuo pat pirmos akimirkos įvardijau, kad tai yra paskola. Jau tiriant pačią bylą, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme akivaizdžiai yra užfiksuota ir nufilmuoti kadrai, kada pareigūnams slapčia patekus į mano tuometinį automobilį, kartu su pinigais yra ir paskolos susitarimas tarp manęs ir R. Kurlianskio.
Tačiau po pusantros paros atėję į namus daryti kratos, žinodami, kad toks susitarimas yra mano rankinėje, jie šito dokumento nepaima.
Visi šitie dalykai dabar jau yra aiškūs, teisme užfiksuoti ir, mano supratimu, net nekyla abejonių, kad tai buvo paskola.
Be jokios abejonės, prokuroro logika, norint apkaltinti kyšio gavimu arba davimu, reikia sugalvoti, dėl ko tie pinigai buvo duoti ir čia yra, mano supratimu, didžiausia problema.
Tai turbūt vienintelė istorijoje byla, kad prokuroro logika remiantis esu kaltinamas paėmęs kyšį.
Tačiau nei vieno dalyko, kurio R. Kurlianskis galėjo mūsų pokalbiuose paprašyti, aš nesu padaręs. Nesu atlikęs jokios paslaugos R. Kurlianskiui.
Ar tai būtų balsavimas dėl Utenos-Vilniaus kelio (Seime balsavau priešingai, negu kad buvo R. Kurlianskio nusistatymas), ar dėl greitųjų kreditų vartojimo įstatymo, kuris irgi yra kaltinime. Šitas įstatymas taip pat nepraėjo taip, kaip galbūt norėjo R. Kurlianskis. Žodžiu, yra duotas kyšis po to, kai niekas neįvyko. Tai absoliučiai prieštarauja bet kokiai logikai.
– Mano žiniomis, pinigai buvo skirti vienmandatininkams. Tuo metu tai buvo pakankamai paplitusi praktika, grynuosius pinigus iš vienų ar kitų verslo struktūrų per partijos pirmininką padalinti vienmandatininkams, nes natūralu, kad atėjus rinkimams jiems irgi reikia pinigų. Kiek šita versija turi pagrindo?
– Ne, ši versija neturi jokio pagrindo. Labai aišku, kad tie pinigai buvo mano paskola, kurią vėliau R. Kurlianskiui aš atidaviau. Už tuos pinigus ketinau kartu su giminaičiais įsigyti nekilnojamąjį turtą Nidoje.
Aš galiu suprasti, iš kur kyla tokia interpretacija. Kadangi įrašytų pokalbių tarp manęs ir R. Kurlianskio, yra vienas pokalbis, kuriame mes aptarinėjome Liberalų sąjūdžio pasiruošimą 2016-ųjų metų Seimo rinkimams ir yra minimos kai kurios vienmandatės apygardos bei kai kurie žmonės, kurie tose apygardose ruošėsi dalyvauti.
Buvo kalbama apie galimybes juos paremti, finansuoti. Toks pokalbis yra, bet tai niekaip nėra susiję su pinigų perdavimo faktu tarp manęs ir R. Kurlianskio.
– Vis dėlto buvo praktika, kad tokiais būdais verslas vienos ar kitos partijos vienmandatininkus paremdavo grynaisiais pinigais. Jums yra tekę girdėti apie tokius dalykus?
– Esu girdėjęs tikrai ne vieną kartą, bet pats faktiškai nesu susidūręs. Tačiau tokių kalbų yra buvę, ypatingai kalbant apie dar ankstesnius rinkimus, 2012 ar 2008 metais.
– Čia dar iki įstatymo, kuris uždraudė verslui remti politines partijas?
– Bet kokiu atveju verslas negali remti politinių partijų. Tačiau fiziniai asmenys gali remti tiek politines partijas, tiek konkrečius vienmandatininkus.
Taigi šiuo atveju, jeigu negali paremti įmonė X, tai gali paremti tos įmonės X savininkas.
Kalbų politiniuose užkulisiuose apie neapskaitytas lėšas yra buvę, juolab kad pats gerai išmanau politinę virtuvę.
Kartais atsitikdavo tokia situacija, kad matai, kiek daug vieno vienmandatininko yra visur užsakytos reklamos, plakatų, renginių – daug agitacinės medžiagos.
Tiesiog susiskaičiuoji kainas ir supranti, kad iš to, kiek jis deklaravo lėšų Vyriausiajai rinkimų komisijai, tiesiog neįmanoma pagaminti tiek agitacinės medžiagos.
– Man tenka nemažai pakalbėti su įvairiais politikais ir jie sako, neva jūs tapote skydu Liberalų sąjūdžiui. Kitaip tariant, prisiėmėte ant savęs visą atsakomybę, iš esmės išgelbėjote partiją, kuri dabar yra valdančiojoje daugumoje. Kiek tame yra tiesos?
– Šitą situaciją galima vertinti įvairiai, juolab kad niekas neslepia, kad ši byla turi politinį atspalvį, ji perbraižė 2016 metų Lietuvos politinį žemėlapį ir suformavo visai kitokią Seimo daugumą, Vyriausybė galėjo būti kitokia.
Ši byla tikrai turėjo daug įtakos politiniams procesams.
Kalbant apie mano santykį ir sąlytį su mano buvusia partija, Liberalų sąjūdžiu, tai aš kitą dieną po įvykusių kratų, iš pat ryto priėmiau sprendimą pasitraukti iš partijos pirmininko pozicijos ir iš Seimo nario pozicijos, kitaip tariant, atsistatydinau iš visur, iš kur galėjau.
Susilaukiau ir tam tikrų klausimų, kodėl iš visur atsistatydinu, jeigu jaučiuosi teisus.
Na, aš visą laiką vadovausi tokia taisykle, kad nei Seimo nario mandatas, nei partija negali tapti skydu ar forpostu gynyboje.
Yra negerų pavyzdžių, kai partijų pirmininkams yra pareikšti įtarimai, o jie ir toliau laikosi įsikibę partijos ir naudoja partiją kaip tam tikrą tvirtovę gintis nuo teisėsaugos.
Tokių pavyzdžių aš buvau matęs ir man jie buvo nepriimtini, todėl aš labai aiškiai atsiribojau nuo partijos, paleisdamas ją toliau gyventi, atsinaujinti, ir pilnavertiškai dalyvauti politiniame gyvenime.
Aš noriu priminti, kad kaltinimai yra pateikti ir man, kaip fiziniam asmeniui, bet taip pat niekas kol kas dar nepanaikino kaltinimų partijai kaip juridiniam asmeniui.
Tik teismas turės tai apsispręsti. Aš labai sveikinu kolegas Liberalų sąjūdyje, kad jiems pavyko išsilaikyti politikoje, atsinaujinti, bet šioje byloje partija ir toliau figūruoja.
– „Tulpių paštas“ yra įdomus momentas šitoje byloje, bet jis prie bylos nepridėtas. Ten yra jūsų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės susirašinėjimai, įvairūs pasisakymai apie žurnalistus ir panašiai, bet ar jums pavyko pridėti prie bylos būtent šitą medžiagą?
– Kaip bebūtų įdomu, iš tikrųjų nepavyko. Aš po šiai dienai keliu klausimą teisėsaugos institucijoms, kurios labai kruopščiai vykdė tyrimą dvejus metus ir kurios į bylą pridėjo absoliučiai nereikšmingų bylai dalykų, kurie dabar stebina ir patį teismą.
Yra įrašyti privatūs pokalbiai apie vaikus, kiti įvairūs dalykai, kurie niekaip nėra susiję su byla, o tokia svarbi, mano supratimu, informacija, kuri buvo rasta paėmus mano kompiuterius (elektroniniai laiškai, susirašinėjimai su tuometine prezidente), iš bylos tiesiog buvo išimti ir dingo.
Kai mes paprašėme prokuroro, kad šie duomenys būtų įtraukti į bylos medžiagą, jis formaliai atsakė, kad įrodinėjimai nėra begalinis dalykas ir tų duomenų, kiek jis yra apsisprendęs pateikti teismui, tiek užtenka mano kaltinimams pagrįsti.
Kitaip tariant, labai gražiai nusimuilino. Tai neišvengiamai palieka nuoskaudą arba šešėlį, kad šitoje byloje yra lygių už lygesnius.
Aš kalbu ne tik apie prezidentę, kalbu ir apie tam tikrus politikus, kurie irgi buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau įtarimų nesusilaukė, nors jiems lygiai taip pat buvo galima teikti įtarimus, kaip kokiam Gintarui Steponavičiui ar Šarūnui Gustainiui.
Tiek susirašinėjimai, tiek kai kurie laiškai mano ir prezidentės ten, kur kalbama apie koncerną, apie koncerno valdomą žiniasklaidą, apie konkrečius žurnalistus, mano supratimu, jeigu mes siekiame objektyvumo ir teisingumo šitoje byloje, jie turėjo figūruoti. Bent jau liudytojo statusu prezidentė turėjo pasisakyti šitoje byloje, tačiau šitų sprendimų ir šitų veiksmų nėra.
– Ar „tulpių pašto“ nepridėjimas prie bylos yra teismo sprendimas?
– Ne, iš tikrųjų, ne taip. Niekas iš tikrųjų neprašė kviesti D. Grybauskaitės į teismą liudyti ir niekas neprašė pridėti šitos medžiagos. Prašymas pridėti šitą medžiagą buvo formuluojamas dar ikiteisminio tyrimo metu, prieš pat atiduodant bylą į teismą.
– Dabar procese nėra jokių teisinių galimybių tą pridėti, ar jūs tiesiog nuleidote rankas?
– Tokia teisinė galimybė yra, teismas turėtų apsispręsti, ar pridėti, ar nepridėti į bylą. Akivaizdu, kad politine prasme tai yra svarbus dalykas bylos vientisumo ir nuoseklumo prasme, bet man pateiktų kaltinimų kontekste tai nėra esminis momentas arba esminis mano gynybinis momentas, kuris man būtų labai svarbus.
– Kaip jūs dabar gyvenate, kuo užsiimate be to, kad važinėjate į teismą? Galų gale, iš ko pragyvenate?
– Gyvenu su viltimi ir tikėjimu, kad tas procesas visgi pasibaigs. Labai noriu tikėti, kad galbūt dar šiais metais, bent jau pirmos instancijos Vilniaus apygardos teisme nutartis bus priimta, nes iš tikrųjų gyvenimas toks tarp žemės ir dangaus.
Virš galvos visą laiką tvyro kaltinimai, kurie nėra nei patvirtinti, nei paneigti. Tai vargina, suriša rankas, riboja mano galimybes ir veiklas
Tačiau nesėdžiu ant sofos rankas sudėjęs ir nesigraudinu. Toliau gyvenu gyvenimą.
Visada laikiausi principo, kad užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos. Ir tikrai, visai neblogai ir sėkmingai šiuo metu užsiimu privačia praktika, konsultuoju viešųjų ryšių klausimais, dalyvauju skaitmeninės komunikacijos turinio kūrime.
Turiu vieną kitą klientą, kurie tas paslaugas perka. Tai tokia šiandien mano veikla, bet neišvengiamai jau negali išplėšti iš mano širdies ir politikos.
Domiuosi Lietuvos politika, visuomeniniais procesais, juos aktyviai stebiu. Ta politinė gyslelė manyje niekur nedingo.
– Jeigu būtumėte išteisintas, ar neatmestumėte grįžimo į politiką galimybės?
– Šią dieną sau to klausimo neužduodu ir neatsakau, bet gyvenimas parodys, visko gali būti.
Šiandien mano prioritetas yra apsiginti nuo tų kaltinimų, kurie mane yra užklupę.
Rašyti komentarą