Etnologas L. Klimka papasakojo apie Vėlinių kilmę, istoriją ir tradicijas

Anot L. Klimkos, Vėlinės Lietuvoje turi gilias šaknis, kurios pradėjo formuotis dar pagonybės laikais. „Apie Vėlines rašo dar pirmieji Lietuvos istorikai Motiejus Strijkovskis ir Janas Dlugošas – spalio mėnesį, kai derlius jau būdavo nuimtas, lietuviai eidavo į savo šventąsias giraites ir ten kelias dienas atnašaudavo savo artimųjų vėlėms, o paskui puotaudavo ir linksmindavosi nepamiršdami paaukoti maisto vėlėms, nes buvo tikima, kad taip jas pamaitins“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Anot L. Klimkos, lietuviai manė, kad vėlės padeda jiems atlikti įvairius darbus, ypač išauginti derlių, tad rudenį, kai derlius jau būna aruoduose, reikia atsidėkoti – Vėlines pagoniška Lietuva suvokė kaip padėkos mirusiesiems šventę.

Etnologas pabrėžė, kad Vėlinės katalikų bažnyčioje pradėtos švęsti daugiau nei prieš tūkstantį metų. Pirmas Vėlinių minėjimas įvyko Prancūzijoje, Kliuni mieste, kai po Visų Šventųjų dienos šio miesto vienuoliai pradėjo melstis už mirusius vienuolijos narius, vėliau tradicija išplito visoje katalikų bažnyčioje.

Visų Šventųjų diena katalikų bažnyčioje skirta pasimelsti už žmones, kurie liturginiame cikle galėjo būti pamiršti, o Vėlinės skirtos mirusiems artimiesiems.

„Kai Lietuva tapo krikščioniška šalimi, labai natūraliai viskas susipynė ir senoji tradicija įgijo krikščionišką esmę“, – pridūrė jis.

Neramios 1956 m. Vėlinės ir nemirštančios dzūkų tradicijos

Profesorius pasakojo, kad tarpukariu Vėlinės būdavo švenčiamos santūriai – nebuvo nei laisvadienių, nei tokio ažiotažo kaip dabar.

Žmonės tiesiog dirbdavo savo darbus kaip įprastą dieną ir tik pavakare nueidavo į kapus, juos aptvarkydavo, vainiką ant paminklo padėdavo ar žvakutes uždegdavo. Tiesa, anot mokslininko, žvakutės yra vėlyva tradicija, atsiradusi XIX a. pab.

„Be to, tarpukariu ant antkapių išpopuliarėjo nuotraukos, o sovietmečiu tokia praktika apnyko“, – pabrėžė L. Klimka.

Anksčiau tam tikruose regionuose egzistavo tradicija – vidury kapinių sukurti laužą ir sudeginti savo amžių atgyvenusius medinius kryžius. Šiuo metu šis paprotys vis dar gyvas kai kuriuose Dzūkijos kaimuose, pavyzdžiui, Marcinkonyse, Margionyse ir Mardasave.

„Visa kaimo bendruomenė susirenka prie laužo ir pasišneka apie artimuosius. Labai graži tradicija“, – pridūrė mokslininkas.

L. Klimka akcentavo, kad sovietinė valdžia Vėlinių minėti nedraudė, tačiau tai nebuvo nedarbo diena. Be to, buvo bandoma šventei suteikti tarybinį prieskonį. „Sovietmečiu niekas nedrausdavo lankyti kapų ir uždegti žvakučių. Netgi buvo bandoma Vėlines padaryti oficiozine švente, tarsi padėka kritusiems kariams, kurie mus neva išgelbėjo nuo fašizmo“, – sakė jis.

L. Klimka prisiminė ir į istoriją įėjusias 1956 m. Vėlines, kurios Kaune ir Vilniuje virto spontaniškomis antisovietinėmis demonstracijomis.

„Kartais taip minėdavome Vėlines, kad nepatikdavo nei represinėms struktūroms, nei kompartijai. Omenyje turiu 1956 m. Vėlines, kuriose ir man teko dalyvauti, ir gauti per galvą – turiu nedidelį randelį.

Viskas prasidėjo prie Jono Basanavičiaus kapo, vėliau prie Lietuvos nepriklausomybės kovų karių kapų – ten buvo dainuojamos partizaninės dainos. Tai buvo pirmoji tokia spontaniška nepaklusnumo akcija.

Vėliau iš Rasų kapinių žmonės pajudėjo link Aušros vartų, kur buvo sustabdyti milicijos, dar žmonės kalbėjo, kad iš amatų mokyklos buvo pakviesti chuliganėliai, kurie mus daužė ir sklaidė“, – prisiminimais dalijosi profesorius.

„Prisimenu, kad keli studentai buvo išmesti iš universitetų, mano keli draugai buvo pakviesti pasišnekėti į saugumą, bet tuo ir baigėsi – pašnekesiu. Manęs neužfiksavo – nepakvietė. Neatpažino gal“, – pasakojo jis.

Kapinės tampa kičo ir neskoningumo vieta?

Kalbai pasisukus apie laidojimo papročius, profesorius negailėjo kritikos. Anot jo, mūsų kapinės tampa kičo ir neskoningumo vieta, o kai kurie sprendimai darko kraštovaizdį. „Masiškai medžiai kertami nuo kapinių. Naikinamas tradicinis kraštovaizdis ir lietuviška pasaulėjauta – kapinės visada buvo po medžių guotu.

Be to, dabar persistengiama prižiūrint kapus, stengiamasi kapą papuošti ne prasčiau nei kaimynas, kad paminklas būtų ne pigesnis, ir taip išugdomas neskoningumas“, – sakė L. Klimka.

Profesorius priminė faktą, kad lietuviška kryždirbystė yra įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą, bet visai nesivadovaujame šia tradicija.

„Kapai visada buvo puošiami santūriai – vienas paminklas visai šeimai buvo statomas. Niekas nedengdavo granito luitais kaip dabar“, – pridūrė pašnekovas.

„Prieš mirtį mes visi esame lygūs. Aš manau, kad mūsų kaimo tradicijos buvo pagarbios mirčiai.

O jei norime po pasaulį pasidairyti, tai pasižiūrėkime, kaip estai ar latviai, kurie yra evangelikai, paminklus stato. Ten net yra tradicija, kad vienas paminklas neturėtų būti aukštesnis už kitus. Amerikiečiai dar santūresni – pastato vienodą kryželį ir žolytę užaugina ant kapo. Ar ne geriau taip? Ko gero, geriau – kapinės turi būti ramybės parkas“, – sakė L. Klimka.

Pokalbio metu mokslininkas prisiminė savo kelionę į Estiją, kurioje aplankė Piritos kapines, kur palaidoti žymiausi estų kultūros ir meno žmonės. „Ten taisyklės yra labai įdomios ir, galima sakyti, griežtos – nėra jokių tvorelių ar aptvėrimų.

Tai pušynėlis, kuriame vaikštai takeliu ir matai granitines plokštes, įleistas į žemę, o ant plokštės yra žymaus žmogaus autografas ir nebent viena gėlytė, o plokštė gali būti apjuosta smėlio juosta.

Tai yra aukštos kultūros pavyzdys“, – pasakojo profesorius.

Paklausus, ar Lietuvoje ne per ilgas nedarbo dienų kalendorius, profesorius atkreipė dėmesį, kad švenčių pasidarėme bene daugiausiai Europoje. „Reikia žiūrėti racionaliai – šventės turėtų būti atokvėpis nuo darbų, bet per metus jų neturėtų būti per daug“, – pridūrė jis.