Į Neringą grįžo gyvosios žoliapjovės

Kuršių nerija ir taip dvelkia egzotika, išskirtiniu kraštovaizdžiu bei unikalios pamario kultūros dvasia. Tačiau šią vasarą įspūdžių paletę gali paįvairinti dar viena spalva: jau ganosi 60-ies ožkų ir avių bandos.

Mielas, draugiškas ir žmones artyn prisileidžiančias ožkas galima išvysti tarp Preilos ir Pervalkos, o net vikingų laikus menančią, ypatingos škudžių veislės avių bandą turistai pamatys pilkosiose kopose Nidoje.

„Labai džiaugiamės, kad pirmą kartą prie mūsų iniciatyvos propaguoti ožkų, avių ganiavą nerijoje prisidėjo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Ganiava pirmiausiai vykdoma gamtosauginiais tikslais, nes galvijai nugriaužia sumedėjusių augalų ūglius tokiu būdu padėdami išsaugoti labai vertingas ir retas nerijoje palvės ar miškų pievas. Apsaugo jas nuo užžėlimo, virtimo mišku, todėl avytės ir ožkytės yra tikros gyvosios žoliapjovės. Tokiu būdu išvengiame mechanizuotų priemonių panaudojimo“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser.

Ganiavos tikslai

Prieškariu nerijoje keliaujančios avių, ožkų ir net karvių bandos buvo įprastas vaizdas. Deja, beatodairiškai ganant galvijus šie ištrypdavo, sunaikindavo žolinę augmeniją ir skatino miškų dirvožemio eroziją, pustymus. Mažesniais kiekiais avis ir ožkas laikė pokariu, tačiau 1991 įsteigus KNNP ganiava buvo smarkiai apribota.

Bėgant metams susidurta su tam tikrais iššūkiais: smiltpievės, miško pievos, palvės ėmė nykti, nes jų plotus pradėjo užkariauti miškai. Tokiu būdu sparčiai mažėjo ir specifinėse, atvirose buveinėse gyvenantys gyvūnai, tarpstantys reti augalai.

Pasinaudojus gerąja patirtimi užsienyje nuo 2014-ųjų metų nutarta vėl atgaivinti ožkų ir avių ganiavą išskirtinai gamtosauginiais tikslais. Būdavo parenkamos labiausiai užželiančios vietos, ten perkeliami galvijai, samdomi piemenys. Šis būdas pasirodė besąs labai efektyvus, o ir Kuršių nerijos kraštovaizdžiui įpūsta daugiau gyvybės.

KNNP botanikė Raimonda Ilginė pasakojo, jog Kuršių nerijoje pievų yra mažai, todėl jos ypač vertingos. Palvinės pievos yra labai svarbios siekiant išsaugoti nerijos išskirtinumą - smėlynų buveinių įvairovę. Pervalkos ir Tylos slėnio pievos pasižymi drėgnoms buveinėms būdingu įvairiažolynu, o Grobšto miškapievė - ypatinga. Šioje mažytėje tarp miško įsiterpusioje pievoje yra gana didelė augalų įvairovė bei aptinkamos retos ir saugomos augalų rūšys.

„Įvairiažolės, žydinčios pievos taip pat yra drugių ir įvairiausių vabzdžių namai, bet jei jomis nesirūpintume, jos gana greitai apaugtų medžiais. Lietuva yra mišrių miškų zonoje, kur miškui palankiausios sąlygos augti, taigi atviros buveinės laikui bėgant mišku ir tampa. Pievos išlieka pievomis tik tada, jei šiuose žemės plotuose yra pastovūs veiksniai, kurie neleidžia sumedėjusiems augalams įsigalėti. Ganiava - seniausias ir natūraliausias būdas, siekiant išsaugoti pievas bei miškapieves. Besiganydami gyvuliai neleidžia joms užželti krūmais, medžiais ir plisti nebūdingiems augalams“, - teigė ji.

IŠ DZŪKIJOS. Senos ir labai įdomios škudžių veislės avys Grobšto rezervate. Jas bus galima išvysti ir Tylos slėnyje. Žilvino GRIGAIČIO nuotr.

IŠ DZŪKIJOS. Senos ir labai įdomios škudžių veislės avys Grobšto rezervate. Jas bus galima išvysti ir Tylos slėnyje. Žilvino GRIGAIČIO nuotr.

Meiliosios ožkos

Keliaujantys pamario dviračių taku nuo Preilos link Pervalkos, ties Skirpsto kopa, išvys prie pat tako stovinčią sodybą-atsiskyrėlę. Joje gyvena Mitkų ir Lubių šeimos (galima įsigyti šviežiai rūkytų Kuršmarių žuvų).

"Priešais sodybą, pievoje, ganosi 32 Žemaitijos ūkininkės Vilmos Čiunkienės ožkos. Smagiausia, kad ožkytės grįžo su prieaugliu, todėl alkani, augantys ožiukai labai noriai ėda žolę, krūmus. Yra įrengtas aptvaras ir varteliai. Mielai kviečiame juos pradaryti ir nesibaiminant įeiti, pasigrožėti ožkomis.

Jos - labai meilios, draugiškos, pačios ateina prie žmogaus. Galima su savimi pasiimti juodos duonos, obuolių, morkų ir palepinti gyvūnus. Manau, iš arti išvysti ožkų bandą labai turėtų patikti ir padaryti įspūdį miesto vaikams.

Tad raginu sėsti ant dviračių ir šeimomis pakeliauti po Kuršių neriją, aplankant ožkas", - pasakojo KNNP direktorė Aušra Feser.

Bandą prižiūri minėtos ūkininkės, kuri turi sodybą Pervalkoje, dukra. Šią veiklą finansuoja Aplinkos ministerija.

Gyvųjų žoliapjovių kategorijoje ožkos užima išskirtinę poziciją, nes, kitaip negu avys, labai mėgsta pasistiebti ant užpakalinių kojų, net įsilipti į krūmą, tad tokiu būdu nuėda ir aukščiau esančias krūmų ar jaunų medelių šakas. Nuganant Pervalkos pievą kartu tikimasi sustabdyti nendrių, invazinės rūšies ilgakočio lakišiaus bei nebūdingų augalų plitimą.

NETRUKDYTI! Pervalkos pievos ožka maitina jauniklį. Modesto BRUŽO nuotr.

NETRUKDYTI! Pervalkos pievos ožka maitina jauniklį. Modesto BRUŽO nuotr.

Išskirtinio projekto šiemet ėmėsi Nidos meno kolonija, kuri nusprendė sujungti meninę veiklą su... avių ganiava. Pavasarį paskelbus potencialių piemenų atranką sulaukta arti pusės šimto paraiškų ne tik iš Lietuvos, bet ir Meksikos, Prancūzijos. Ganiava, pavadinta piemenų rezidencija, vyks nuo birželio iki spalio mėn.

Dabar atranka - jau pasibaigusi: du mėnesius 30 avių bandą ganys piemenaitė iš Vilniaus, vėliau estafetę perims dvi meksikietės ir dar viena lietuvaitė. Piemenys gaus mėnesinį 600 eurų atlygį bei nemokamai suteiktą apgyvendinimą.

Nidos meno kolonija ieškojo piemenų, kurie būtų tiesiogiai susiję su menais. Pasirinktas ir įmantrus kontekstas - Neringos miško architektūra. Šiuo projektu siekiama atkreipti dėmesį į Kuršių nerijos miškų gamtinių medžiagų ciklą.

Pasirinktos ypatingos škudžių veislės avys, atvežtos iš Dzūkijos ir priklausančios menininkei Laurai Garbštienei, kurios ypač tinka kraštovaizdį formuojančiam ir jį saugančiam ganymui.

Šiuo metu 14 baltų ir 16 juodų avių bandą Grobšto rezervato pievoje prižiūri pirmoji piemenaitė-rezidentė, Vilniaus dailės akademijos studentė Milda Laužikaitė.

Pakalbinta „Vakarų ekspreso“ ji iškart užsiminė, jog avys - labai įdomios.

„Tokios žemos, mažytės. Dabar, kai nukirptos, dar smulkesnės atrodo. Tai - labai sena ir su mūsų kraštu tiesiogiai susijusi avių veislė, kuri pas mus buvo laikoma išnykusia, tačiau vienas ūkininkas rado jas Vokietijoje ir parvežė į Lietuvą. Dabar jos čia veisiamos, yra susibūręs net savotiškas škudžių veislės avių augintojų ratas“, - pasakojo ji.

Lietuvos sveikatos mokslų fakulteto Gyvulininkystės instituto mokslininkai yra atlikę visą škudžių kilmės tyrimą. Jo rezultatai - labai intriguojantys. Teigiama, kad Skudde (vok. Skuddeschaap, liet. škudžių) avis - tai Šiaurės, striukauodegė viržių avis. Jos tėvynė buvo Rytų Prūsija ir Baltijos šalys. Čia pat priduriama, jog škudės galėjo būti domestikuotos vikingų ar keltų avys, keliavusios kartu su jais. Daroma prielaida, jog šios ypatingos veislės avys į Lietuvą atkeliavo germanizacijos metu. Jos yra laikomos seniausia avių veisle Prūsijos teritorijoje. Dabartinė škudžių avių populiacija yra atkurta Vokietijoje.

Dar įdomesnė pavadinimo kilmė: manoma, jog jis kildinamas iš Lietuvos arba galėtų būti senosios Prūsijos palikimas (kilęs iš XIII amžiaus prūsų pavardžių Scuudde, Schudde, Scude ir kt. ar vietovardžių pavadinimų). Veislės pavadinimas galėtų būti kilęs nuo žemaitiško žodžio „kūdas“ (liesas, menkas). Dar viena versija: pavadinimo kilmė siejama su Lietuvos-Lenkijos teritorijoje naudotu šaukiamuoju žodeliu, Lietuvoje naudotu siekiant išvaryti avis, kai sakydavo „škude ..., škude...“.

M. Laužikaitė tikino, jog kol kas škudžių banda bus ganoma nuo lankytojų atribotame rezervate, gražioje miško pievoje su aptvertomis orchidėjomis, o vėliau planuojama aveles perkelti į Tylos slėnį, esantį Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje.

Tuomet visi norintieji galės pasigrožėti šia senovine veisle, tik paglostyti, pašerti ar net iš arti nusifotografuoti veikiausiai nepavys.

„Jos - labai baikščios, neprisileidžia žmonių. Tylos slėnyje būtų ganomos laisvai, o vakarais greičiausiai parvaromos į gardą. Nakvoja po atviru dangumi. Rupšnoja sultingą žolę, todėl vandenį nešti už apie 1,5 km esančios Nidos meno kolonijos man tenka rečiau. Kadangi rezervate avys ganosi aptvare, nakvoti grįžtu į meno koloniją. Būna, nueinu ir naktį patikrinti, kaip jaučiasi. Randu ir tvorą nulenktą, kurią tenka pataisyti. Laukinių žvėrių darbas, manau. Na, o persikėlus į Tylos slėnį teks budėti kiaurą dieną ir į pilkąsias kopas neštis maistą“, - teigė 35-erių M. Laužikaitė.

Avims pirmiausiai bus pasiūlytos jaunos pamario nendrės, kurias turėtų noriai nugriaužti, o vėliau keliaus ten, kur reikia ganiavos. Pasidomėjus, kas paskatino imtis tokios savotiškos avantiūros, menininkė buvo tiesmuka.

„Man tiesiog labai patinka. Vaikystėje ganiau avis ir ožkas prie Kauno marių, tad tokia specifinė veikla nėra svetima. Be to, dabar turiu labai daug laisvo laiko, tad bręsta ir įvairūs meniniai projektai. Bandysiu ganiavą susieti su kūryba. Dar nežinau, kas tai bus, nes tik pradėjau ganyti“, - pasakojo ji.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder