Nors anaiptol ne visos šalies viešojo sektoriaus svetainės iš tiesų yra prieinamos, Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė mano, kad esame gerame kelyje.
Kokia yra dabartinė situacija?
Lygiai prieš šešerius metus, spalio 26 d., buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo.
Šis dokumentas ES šalis įpareigojo užtikrinti, kad iki 2020 metų rudens visos valstybinių institucijų interneto svetainės būtų prieinamos žmonėms su negalia. Mobiliosioms programoms šis reikalavimas galioja nuo 2021 metų vasaros.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kalbinama S. Aginskaitė teigia, kad nėra tiksliai žinoma, kiek Lietuvos interneto svetainių atitinka direktyvą. Pasak jos, vertėtų pažvelgti į Informacinės visuomenės plėtros komiteto 2021 metais atliktą analizę.
Šis tyrimas parodė, kad iš atrinktos 131 viešojo sektoriaus svetainės, vertintos supaprastintu stebėsenos metodu (automatiniais įrankiais), trūkumų neturėjo tik 3.
„Svetaines prižiūrintiems asmenims pranešta apie klaidas ir jiems suteikta galimybė pasitaisyti. Iš tų 128, kuriose rasta klaidų, apie 60 proc. atsiliepė teigdamos, jog klaidas ištaisė arba dirba, kad jos būtų ištaisytos.
Tai priimta kaip pagrįstas atsakymas. Reikia suprasti, kad prieinamumo užtikrinimas yra ilgas procesas“, – sako ji.
LNF sistemingo tikrinimo neatlieka, tačiau bendrą situaciją ekspertė vertina gana pozityviai. „Pačios institucijos, tokios kaip „Sodra“ ar Valstybinė mokesčių inspekcija, kreipiasi į žmonėms su negalia atstovaujančias organizacijas.
Įstaigos nori, kad jų paslaugos būtų prieinamos, tiesiog jų platformos, informacijos, kurią turi pateikti, apimtys yra labai didelės, todėl rezultatai dar nėra visiškai tenkinantys. Tai normalu, nes procesas užima laiko, prieinamumo užtikrinimas nėra paprastas uždavinys“, – pasakoja S. Aginskaitė.
Ekspertės teigimu, viešojo sektoriaus interneto svetainių pokyčiai, lyginant su situacija, buvusia tik priėmus direktyvą, yra akivaizdūs. „Puslapiai vizualiai daug „švaresni“ ir suprantamesni, meniu medžiai aiškesni, antraštės išskirtos pagal lygius“, – priduria LNF komunikacijos projektų vadovė.
Kaip geruosius pavyzdžius ji įvardija Užimtumo tarnybos ir Lietuvos geležinkelių puslapius. „Pastarasis anksčiau buvo nepatogus, neprieinamas – aklieji savarankiškai negalėjo nusipirkti bilietų, bet dabar neregiai šia svetaine labai džiaugiasi. Net vietas vagonuose gali pasirinkti sau prieinamu būdu“, – džiaugiasi S. Aginskaitė.
Nors direktyva verslui neprivaloma, skaitmeninės informacijos ir paslaugų prieinamumo svarbą supranta ir privačios įmonės. Pasak ekspertės, dauguma didžiųjų elektroninių parduotuvių, bankų savitarnos svetainių ir maisto užsakymo platformų yra itin prieinamos.
Jei ir būna kokių netikslumų ar nepatogumų, jie noriai šalinami, ieškoma būdų, kaip paslaugas užtikrinti visiems vartotojams ir vartotojoms.
Tiesa, esama ir ne tokių pozityvių pavyzdžių. Vienas jų – tarpmiestinio transporto sektorius. „Tarpmiestinio susiekimo paslaugą dažnai teikia privačios kompanijos, kurių interneto svetainės nėra tinkamos.
Pavyzdžiui, „Kautra“. Įmonės programos yra neprieinamos, todėl neregiai negali savarankiškai nusipirkti bilietų. Vilniuje viešojo transporto bilietą įsigyti lengva, o norint nusipirkti tarpmiestinio, privalu prašyti kito asmens pagalbos.
Tarpmiestinis susiekimas yra svarbi ir labai reikalinga viešoji paslauga, bet jei ji – privačiose rankose, teikėjus paveikti gali būti sunku.
Valstybės įstaigos pirkdamos paslaugas iš privataus sektoriaus į technines specifikacijas turėtų įtraukti būtinybę tiekėjams užtikrinti skaitmeninės informacijos prieinamumą. Taip direktyva būtų taikoma platesne apimtimi“, – siūlo LNF atstovė.
Nuo ko pradėti?
Interneto svetainių prieinamumo užtikrinimas – skirtingų žinių ir kompetencijos reikalaujantis procesas. Jis nebūtinai bus brangus, tačiau jam reikia daugiau laiko nei „įprastam“ svetainės kūrimui.
„Kai kalbame apie prieinamumą, visada raginame turėti strategiją – išskirti prioritetus, tikslus, kurių būtų siekiama žingsnis po žingsnio kad ir dešimt metų.
Puslapiuose pravartu paskelbti vadinamuosius prieinamumo pranešimus. Tokie pranešimai yra informacija vartotojams, kas svetainėje yra prieinama, kas – dar ne, kuria linkme judama“, – pasakoja ekspertė.
Minėtoje direktyvoje interneto svetainių prieinamumo standartai yra arba privalomi, arba rekomenduojami. Privalomieji sietini su universalaus dizaino principais.
Šie principai apima struktūrą, kai skaitmeninė informacija yra lengvai prieinama ir suprantama visiems: žmonėms su regos negalia, vyresnio amžiaus, kitomis kalbomis kalbantiems gyventojams ir pan. Interneto svetainė, kurioje yra atskiras puslapis vartotojams (-oms) su negalia, negali būti laikoma universalia (tokio išskyrimo apskritai rekomenduojama vengti).
Norintiems kurti arba atnaujinti interneto svetainę, S. Aginskaitė pataria pirmiausia stengtis, kad visa informacija būtų prieinama daugiau nei vienu pojūčiu.
Pavyzdžiui, jei pateikiamas vaizdas, jis turi būti aprašytas alternatyviu tekstu, jei skelbiamas garso ar video įrašas, jis turi būti papildytas subtitrais ir pan.
Svetainės struktūra ir meniu turi būti aiškūs, informacija išdėstyta naudojant skirtingo lygio antraštes, vartotojai ir vartotojos turėtų galėti puslapiuose naviguoti klaviatūra arba balso įvestimi (aktualu mobiliosioms versijoms).
Dizainas neturėtų išsikraipyti keičiant mobiliojo telefono ekrano padėtį ar koreguojant kitus nustatymus. Daugiau patarimų, kaip kurti universalią svetainę, galima rasti LNF parengtoje atmintinėje.
Kita svarbi prieinamumo užtikrinimo stadija – testavimas. Informacinės visuomenės plėtros komitetas pateikia įrankius, kuriais galima patikrinti, ar interneto svetainė atitinka prieinamumo reikalavimus. Pasinaudojus automatinėmis tikrinimo programomis galima nustatyti, kokias klaidas vertėtų ištaisyti.
Šis metodas yra vertingas, tačiau nereikėtų juo apsiriboti. „Visada sakome, kad yra dalykų, kurių neapčiuopia automatiniai įrankiai. Privačios kompanijos, siekiančios kuo didesnio patogumo savo vartotojams, niekada nepasikliaus tik programomis – jos atliks ir patirties tyrimus.
Rekomenduojame kreiptis į aklųjų ir silpnaregių organizacijas. Jos gali patikrinti, kaip svetainės turiniu naudosis žmonės su regos negalia. Kartais puslapis teoriškai atitiks prieinamumo reikalavimus, bet realybėje bus labai nepatogus, bus sunku rasti reikiamą informaciją“, – teigia LNF komunikacijos projektų vadovė.
Tam, kad interneto svetainė atitiktų visų žmonių su negalia poreikius, universalumo nepakanka. Direktyvoje rekomenduojama atsižvelgti ir į alternatyvius informacijos pateikimo būdus.
Alternatyvomis laikomas informacijos skelbimas gestų (skirta kurtiesiems bei neprigirdintiems) ir lengvai suprantama (skirta žmonėms su psichosocialine arba intelekto negalia) kalbomis.
Organizacijoms siūloma apgalvoti, kuri informacija yra esminė ir pasirūpinti šios informacijos išvertimu. Lietuvos kurčiųjų draugija noriai bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis, gali pagelbėti norint puslapį papildyti lietuvių gestų kalbos įrašais.
„Žmonėms su intelekto negalia yra skirti alternatyvūs formatai, tokie kaip elementų pateikimas lengvai suprantamu tekstu arba vaizdu. Kai mes patenkame į kitos šalies oro uostą ir nesuprantame vietinės kalbos, iš ikonų vis tiek sužinome, kur rasti bagažą, kur yra išvykimo ar atvykimo zona.
Panašus interneto svetainės pritaikymas padėtų asmenims, pavyzdžiui, su mokymosi sunkumais, lengviau naviguoti puslapiuose“, – sako S. Aginskaitė.
Teksto parengimas lengvai suprantama kalba reikalauja specifinių žinių, todėl vertėtų kreiptis į specialistus, dalyvauti mokymuose ar kitaip kelti savo kompetenciją šioje srityje.
Lietuvos institucijų interneto svetainės ir mobiliosios programos dar nėra prieinamumo etalonai, tačiau situaciją S. Aginskaitė vadina žmonių su negalia ir jų atstovų (-ių) vykdytos advokacijos sėkmės istorija.
„Vyriausybė išgirdo. Ji ne tik turi ambiciją įgyvendinti direktyvoje įtvirtintus privalomus dalykus. Seime jau pateikti drauge su negalios organizacijomis parengti siūlymai rekomenduojamas alternatyvas – informacijos pritaikymą žmonėms su intelekto ar klausos negalia – padaryti privalomomis“, – apibendrina ekspertė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą