Istorikas Algimantas Kasparavičius: vienintelė išeitis iš šios velniškos mašinerijos

(1)

Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatija išsikvėpė 2004 metais, tapus NATO ir Europos Sąjungos nare. Tada valstybė neteko dalies suvereniteto, prarado kursą ir, svarbiausia, pamiršo, iš kokios istorinės gelmės ji yra išnirusi; joje, pasak diplomatijos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Kasparavičiaus, tvyro didžioji politika ir didžioji diplomatija.

Šiandien Vakarų pasaulis ištiktas ir moralinės, ir diplomatinės, ir lyderystės krizės, o Lietuva apskritai atsisakiusi diplomatijos, kaip santykių su nedraugiškomis ir priešiškomis valstybėmis instrumento. Ką tai reiškia? Kad toliau - tiktai karas?

- Sakoma, jog politika yra kompromisų menas. Girdint karo šūkius nejučiomis kyla klausimas: ar nebėra politikos, ar mes jau išpuolę į karo taką?

- Politika yra kompromisų menas, bet nereikia pamiršti ir garsiojo XIX a. filosofo Karlo Klauzevico minties, kad karas taip pat yra politika kitomis priemonėmis. Kad diplomatija yra kariavimas kitomis priemonėmis, XX a. viduryje yra sakęs ir kinų politikas Džou Enlai. Tai senos laiko patikrintos tiesos, bet principinis dalykas vienas, kad savo interesus ir saugumą galima užtikrinti ne tik mušantis, bet ir kalbantis.

Nebūtina kitą užmušti, kad kažką įgytum ar apsisaugotum - gali susitarti, susiderėti. Taip pasaulis iš pirmykščio chaoso perėjo į civilizaciją, o „Senasis Testamentas", kuris buvo pagrįstas tik jėgos principu „akis už akį" buvo pakeistas į Naująjį, kur atsirado tokios sąvokos kaip „meilė, atgaila, atleidimas, sutartis".

Tai diplomatijos pradžia ir pagrindas. Nes jei visos problemos sprendžiamos tik jėga, krauju ir žudynėmis, tuomet visi pažeidžiami ir prievarta neturi pabaigos.

Atsiranda keršto ir revanšo motyvai, kas reiškia, kad visi tampa vaikštančiais taikiniais: asmuo, šeima, gentis, tauta ar valstybė. Ir vienintelė išeitis iš šios velniškos mašinerijos - diplomatija, kuri pasak buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henrio Kisindžerio yra pats svarbiausias „gerasis civilizacijos išradimas".

- Šiandien neretai pabrėžiama, kad Lietuvos valstybė būtent ir buvo sukurta žudynėmis, kad jos įkūrėjas Mindaugas buvo žiaurus valdovas, kuriam jūsų paminėtos sąvokos, kaip „meilė", „atleidimas", „sutartis" buvo svetimos...

- Pasakysiu taip: egzistuoja du Mindaugai. Vienas - pagonis, gyvenęs iki 1251 m. vasaros ir veikęs barbariškais metodais: peiliu, kalaviju, ugnimi ir klasta. Ir kitas - krikščionis, jau supratęs kompromiso, susitarimo ir sutarties galias. Apie pirmąjį mes žinome nedaug: kad jis nuožmiai išžudė konkurentus brolėnus ir seserėnus, dėdes ir sūnėnus, grobė svetimas žmonas.

Iš esmės mes beveik nieko nežinome apie ikikrikščioniškos Lietuvos istoriją. Arba žinome labai mažai, nes ji išimtinai grįsta jėga ir karu. Ankstyvojoje besiformuojančios valstybės stadijoje lietuvių gentys tarpusavio problemas sprendė vieni kitus žudydami, grobdami turtus, moteris ir teritorijas. Tokia būsena visuomenes vargino. Stabdė jų vystymąsi.

Šiandien mes net nežinome genčių/tautų vardų, kurios Lietuvos teritorijoje gyvavo ikikrikščioniškoje eroje. Epochoje be diplomatijos ir kompromisų jos išnyko be ženklų. Bet kai Mindaugas pradeda derybas su Livonijos ordinu, jo magistru Andriumi von Štirlandu ir Rygos vyskupu, kada apsikrikštija ir pajaučia kompromiso galią, gimsta lietuviška diplomatija, Lietuvos valstybė ir prasideda visa Lietuvos istorija.

Lietuva, jos istorija prasideda tik nuo Mindaugo kompromisų ir diplomatijos. O ikimindauginės Lietuvos istorijos, kuri rėmėsi plika jėga be diplomatijos dar niekas neparašė. Ir vargu ar kas nors ir kada nors ją parašys, nes be diplomatijos nėra ir tikros politikos.

Taigi Mindaugas kertinė Lietuvos istorijos ir valstybės figūra yra ne dėl to, kad išžudė giminaičius (tokių atvejų ir iki jo būta apsčiai), bet dėl to, kad kompromiso keliu, paaukodamas Žemaitiją, susitarė su mirtinais idėjiniais priešais krikščionimis ir gavo karaliaus karūną. Mindaugo didybė - ne jo kalavijas, bet jo diplomatija.

Kol jis veikė kaip barbaras - žudydamas ir grobdamas, jis liko pažeidžiamas ir istorijai neįdomus. Bet kai susitarė su priešu - vokiečių ordinu, legitimizavo savo valdžią ir tapo istorijos dalimi. Nuo jo ir prasideda didysis Lietuvos virsmas iš vikingų papročiais valdomų teritorijų į centralizuotą valstybę.

Nors Mindaugas greitai žuvo, bet jo nubrėžta linija išliko. Bene didžiausi jo politikos tęsėjai Gediminas ir Vytautas. Pirmasis praktiškai be karų, vien diplomatija, sėkmingomis sūnų vedybomis ir kompromisiniais susitarimais su byrančios Rusios žemių gyventojais-krikščionimis ženkliai išplėtė Lietuvos valstybės teritoriją į rytus, o antrasis išvis tapo fenomenu mūsų viduramžių istorijoje.

- Ir diplomatijos atžvilgiu?

- Dėl valdžios kovodamas su tėvo Keistučio/Kęstučio žudiku pusbroliu Jogaila, Vytautas dukart bėgo pas kryžiuočius ir efektyviai rėmėsi sparčiai kylančios Maskvos kunigaikštystės geopolitine galia.

Dėmesį atkreipsiu tik į kelis praleistus mūsų istorijoje momentus. Kovodamas su Jogaila, 1385 m. sausį Vytautas savo vienturtę dukrą Sofiją sužada su Maskvos didžiojo kunigaikščio Donskiečio sūnumi Vasilijumi I. Sužadėtuvės įvyko tuo metu, kai Jogaila dar neturėjo siūlymo tapti Lenkijos karaliumi.

Esu linkęs manyti, kad šis pasiūlymas radosi ne tiek krikščioniškos lenkų aristokratijos, kiek paties Romos popiežiaus ir jo legatų iniciatyva, siekiant išvengti stačiatikių civilizacijos plėtros, kurią provokavo Vytauto ir Donskiečio susigiminiavimas.

Tad Vytautui sužadėjus dukrą su stačiatikiu žentu, manyčiau, popiežius per Krokuvą ir pasiūlė Jogailai Lenkijos karūną ir trylikametę žmoną Jadvygą, kad tokiu būdu atsvertų augančią Vytauto galią.

Jogailos krikštas, vedybos ir karūnacija Krokuvoje Vytautą stumia į antraeilį planą, o jo valdžią Lietuvoje daro simboline. Pirminėje Lenkijos karaliaus Jogailos valdžios schemoje Vytautui vietos nėra. Ir ką daro Vytautas?

Kovodamas dėl valdžios, jis vėl bėga pas kryžiuočius ir, jau sėdėdamas Karaliaučiuje, 1390 m. vienturtę Sofiją ištekina už Vasilijaus I. Taip užsitikrinęs užnugarį su kryžiuočiais, žygiuoja prieš Lietuvą: siaubia Gardiną, Merkinę ir Vilniaus apylinkes.

Nors Vilniaus paimti nepavyko, tačiau susitarimai su Maskva ir kryžiuočiais Vytauto stovyklą sustiprino, ir Jogaila priverstas su pusbroliu derėtis, ieškoti kompromiso ir susitarti.

Pusbroliai supranta, kad tolesnis tarpusavio karas bus naudingas ne jiems, bet tik lenkams, kryžiuočiams ir Maskvai. Taip 1392 rugpjūtį gimė kompromisinė Astravo sutartis, o 1401 m. jos tęsinys Vilniaus - Radomo susitarimas.

Lietuviškos diplomatijos šedevrai, pagal kuriuos Vytautas įtvirtino savo, kaip didžiojo kunigaikščio titulą, atgavo Vilnių ir valdžią LDK, o Jogaila išliko formaliu jo siuzerenu, sėdinčiu Krokuvoje. Štai kas yra aukštoji diplomatija ir jos reali galia. Tik remdamasis kryžiuočiais ir Maskva, diplomatiškai manipuliuodamas jų galiomis, Vytautas tapo Didžiuoju.

- Ko trūko, kad jis netapo Lietuvos karaliumi?

- Tiesa, ir Vytautui sekėsi ne visada. 1399 metais, patikėjęs popiežių, Vokietijos imperatoriaus ir bendrai Vakarų riterijos karine galia, jis bravūriškai metėsi į karą prieš „barbarišką" Aukso Ordą, bet po pralaimėto mūšio prie Vorsklos išsigelbėjo tik su keliais vyrais pabėgdamas iš mūšio lauko. Panašiai 1410 liepą galėjo baigtis ir Žalgiris, jei ne lenkų sunkioji riterija ir LDK Smolensko pulkai.

Nors Žalgirio mūšyje Lietuva - Lenkija kryžiuočius sumušė, bet politinę-diplomatinę partiją pralaimėjo: pagal 1422 m. rugsėjo Melno sutartį visa Mažoji Lietuva liko Ordinui. Ordino diplomatija pasirodė aukštesnė už vytautinę.

Avantiūra prie Vorsklos ir negebėjimas Žalgirio pergalės visa apimtimi transformuoti į politinę-diplomatinę pergalę lėmė, kad Vytautas Didysis taip ir netapo karaliumi, o Lietuva karalyste.

Daug valstybių diplomatiniais susitarimais yra pasiekusios daugiau nei kariniais. Šventusios pergalę geopolitiškai ir teritoriškai, nors buvo pralaimėjusios karą mūšio lauke. Žalgirio mūšyje sutriuškinti kryžiuočiai Melno sutartimi atsisakė pretenzijų į Žemaitiją, tačiau de facto visa vakarinė pakrantė ir visa Mažoji Lietuva 500 metų liko jų valdžioje. Tai čia didelė Lietuvos pergalė?

Šiuo atžvilgiu moderni Lietuvos Respublika yra pranašesnė už aristokratiškąją LDK, o jos premjeras liberalas Ernestas Galvanauskas didesnis už Vytautą Didįjį ir karalių Jogailą kartu sudėjus, nes jis, o ne Vytautas su Jogaila prijungė Klaipėdą prie Lietuvos ir atvėrė valstybei vartus į jūrą. Tai ir yra didžioji politika ir didžioji diplomatija.

- Apskritai kokios buvo mažos valstybės, turiu galvoje Pirmąją Lietuvos Respubliką, diplomatinės galimybės veikti kritiniais istorijos momentais?

- Jei kalbame apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918-1940 m.), tai valstybė ir gimė, ir išgyveno iki 1940 metų birželio 15 dienos tik todėl, kad maksimaliai rėmėsi ir tarptautine teise, diplomatija, ir kompromisinėmis sutartimis.

Nes dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, menko karinio potencialo ir painios geopolitinės padėties jėga spręsti savo problemų ar užtikrinti interesų negalėjo. Tačiau ir neturėdama realių galios svertų Lietuva tarpukaryje sugebėjo išsikovoti gana palankias valstybės sienas, ir po dvidešimtmetį trukusios politinės-diplomatinės kovos atgauti sostinę Vilnių.

Svarbu suprasti, kad Vilniaus netektį 1920-1922 m. lėmė ne tik karinė nesėkmė, bet ir diplomatinė. Pirmiausia Steigiamojo Seimo iškeltos valdžios silpna diplomatija, menkas tarptautinių realijų išmanymas.

Todėl po 1923-ųjų ir ypač nuo 1927-ųjų beveik visą kovą dėl Vilniaus teko pradėti iš naujo. Naujomis priemonėmis ir naujais metodais, kada de jure buvo užbaigtas karas su Lenkija, o pati Vilniaus problema konstitucionalizuota ir internacionalizuota, t.y. įtraukta į Lietuvos konstituciją ir paversta tarptautinės teisės problema.

Mūsų sumanios ir aktyvios diplomatijos rezultatas buvo tas, kad Antrojo pasaulinio karo metu valstybė susigrąžino sostinę, o valstybingumą Lietuva prarado viena paskutiniųjų Europoje: naciai Paryžių paėmė 1940 birželio 14 dieną, o TSRS tankai į Kauną įvažiavo birželio 15-ąją.

Dar svarbiau tai, kad Kovo 11-osios Lietuva atsikūrė erdvėje, kuri diplomatiškai, kompromisų ir sutarčių keliu buvo išsikovota tarpukaryje. Kitaip tariant, geopolitiškai atsistojome ant pirmosios Lietuvos Respublikos ir LTSR periodo pamatų.

Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. su kaimynais nekilo jokių teritorinių nesutarimų. Geroji tarpukario Lietuvos diplomatijos tradicija buvo gana gerai suprantama daugumai Kovo 11 signatarų, daugumai 1990-2000 m. šalies diplomatų ir aukščiausių pareigūnų, nuo Algirdo Mykolo Brazausko ir Valdo Adamkaus iki užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo. Diplomatijos svorį jautė ir AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, kuris 1991 m. vidurvasarį pasirašė Lietuvos-Rusijos geros kaimynystės sutartį su Borisu Jelcinu.

Šios linijos šalininkas buvo ir vienas iš AT pirmininko pavaduotojų prof. Bronislovas Kuzmickas. Kiek leidžia matyti išlikę dokumentai, filosofo B. Kuzmicko tarptautinių santykių koncepcija rėmėsi gerais santykiais su Rusija ir Baltarusija. Viename AT užsienio reikalų komisijos posėdyje filosofas-politikas kalbėjo, kad Rusijos geopolitinis stabilumas lemia ir Lietuvos, Europos geopolitinį stabilumą. Sunku su tuo nesutikti.

Galime apibendrinti, kad po V. Adamkaus ir netgi prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimų su Vladimiru Putinu, Lietuvos santykiai su mūsų dabar vadinama didžiąja grėsme klostėsi gana logiškai ir natūraliai. Nesakau, kad nebuvo problemų, bet jos gyvavo be perteklinės retorikos ir be perteklinės karo isterijos, kas, deja, šiandieną, manyčiau, pasireiškia blogomis formomis ir stumia į dar gilesnę konfrontaciją, iš kurios išeitis gali likti tiktai viena - realus karas.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder