Įtarimą keliantys sutapimai universitete

Apie tai, kaip R.Čepaitienė turėjo palikti VU, „Vakaro žinios" rašė 2018 m. straipsnyje „V.Radžvilo likimą patyrė ir kita profesorė". Tačiau šiandien R.Čepaitienė sako, jog ši istorija galimai turi tęsinį.

Ji nemaloniai nustebo išgirdusi žinią, kad buvusioje darbovietėje pradėjo veikti naujas tyrimų centras, kuris, panašu, kad tirs tas pačias temas, kurias profesorė neseniai gvildeno savo mokslinėje monografijoje.

Tokiais nuogąstavimais R.Čepaitienė pasidalijo savo socialinio tinklo anketoje. Ji neslėpė, kad viešai prabilti padrąsino žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija apie buvusius Komunistų partijos vadus, tarp kurių ir istorikas Alfredas Bumblauskas.

Sako patyrusi mobingą

„Bumblauskas buvo mano disertacijos vadovas. Geras vadovas, reikia pripažinti, nes visiškai nesikišo į tai, ką dariau: nuskęsi ar išplauksi - grynai tavo bėdos. Išplaukiau sėkmingai, dargi su pakvietimu dirbti į Lietuvos istorijos institutą. Tada labai įsižeidė, mat „parodžiau nelojalumą". Lojalumas, t.y. priklausymas chebrai, istorijos fakultete buvo ir tebėra svarbiausias darbuotojo vertinimo kriterijus. Institute lengviau atsikvėpiau - čia istorikas vertinamas pagal darbus.

Kai dirbdama fakultete pusę etato antraeilėse pareigose susidūriau su kolegės Marijos Drėmaitės (žymaus menotyrininko Vlado Drėmos anūkės ir žinomos paveldosaugininkės Gražinos Drėmaitės dukterėčios) pradėtu mobingu ir kreipiausi pagalbos į Bumblauską, kaip į mūsų katedros vedėją, jis elgėsi gana keistai (tą istoriją esu paviešinusi, dėl ko vėliau užsidarė durys gauti LMT projektus, tapau persona non grata ir didžiojoje žiniasklaidoje).

Pateikus visus įrodymus, iš pradžių jis pažadėjo grąžinti kolegų klasta užgrobtą mano autorinį kursą, jų dabar dėstomą pagal mano knygą, tačiau vėliau susirgo, ilgai gulėjo ligoninėje, o grįžęs jau apvertė plokštelę. Iškėlus šį klausimą katedros posėdyje, jis jau apsimetė nieko nesuprantąs, tad buvau kolegų sudorota - visaip apstaugta ir išdurninta. Neapsikentusi išėjau", - rašė R.Čepaitienė.

Ji prisimena, kad išėjimas iš universiteto nebuvo draugiškas: „Tik po metų supratau, kad visas šis persekiojimas, įskaitant apie mane fakultete skleistas šlykščias apkalbas ir kolegų nuteikinėjimus, buvo skirti tam, kad siauro profilio architektūros specialistė pagaliau galėtų užimti atsilaisvinusią mano paveldosaugos profesorės vietą, ką sėkmingai ir padarė. O tuometinis keistas Bumblausko elgesys, matyt, buvo nulemtas jos artimos draugystės su dekanu, o dabar VU rektoriumi Rimvydu Petrausku, kurio rankos pasiekia ir LMT."

Įtartini sutapimai

Visgi, kaip teigia R.Čepaitienė, ši istorija neseniai įgavo pratęsimą. Pernai balandį buvo išleista jos monografija „Postsovietinis tranzitas", kurioje ji pateikė ir išplėtojo autorinę „(post)sovietinio simbolinio kraštovaizdžio" koncepciją. Tačiau po vieno viešo leidinio pristatymo R.Čepaitienė sulaukė kolegos žinutės apie naujieną, jog VU steigiamas naujas tyrimų centras - „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai".

„Logiška, kad žymus profesorius steigia mokslo centrą, skirtą savo atliekamų darbų plėtotei, tačiau Drėmaitė, kuri tyrinėja sovietinio laikotarpio architektūrą ir yra išleidusi krūvą jai skirtų nuotraukų albumų, skambiai pavadintų monografijomis, kiek žinau, apie jokius post-kraštovaizdžius nėra rašiusi.

Akivaizdu, kad tobulo prisitaikymo prie konjunktūros ir ciniško lipimo per kitų galvas dvasia fakultete gyva ir tebeklesti", - sako R.Čepatienė.

Iš tiesų, VU neseniai pristatė naują tyrimų centrą, kuriame, kaip nurodoma, dirbs ir VU Istorijos fakulteto prof. M.Drėmaitė, - ji centre vadovaus eksperimentinei paveldo tyrimų laboratorijai. „Tai tarpdisciplininis ir tarptautinis tyrimų centras. Pavadinime esantį žodį „kraštovaizdžiai" reikėtų suvokti ne tik geografine, bet platesne, socialinių pokyčių ir istorinės atminties prasme. Tyrimų centro dėmesio centre yra autoritarinių režimų transformuota aplinka ir tų pokyčių poveikis žmonių gyvenimui, sąmonei, tradicijoms ir atminčiai. Tad filosofai, geografai, sociologai, istorikai ir kitų mokslų atstovai, kurie jungiasi prie šio tyrimų centro, kartu diskutuos bei ieškos atsakymų į šiuos klausimus", - cituojama profesorė universiteto pranešime.

Nuo komentarų susilaikė

„Vakaro žinios" kreipėsi į VU atstovus su klausimais, ar M.Drėmaitė vadovaus visų tyrimų centrui ir ar tyrimų centre bus remiamasi R.Čepaitienės autoriniais darbais. Teiravomės, ar centre dirbantiems akademikams žinoma naujausia R.Čepaitienės monografija su „(post)sovietinio simbolinio kraštovaizdžio" koncepcija. Tačiau VU atstovė Gretė Gerulaitytė tik patikino, jog M.Drėmaitė nėra tarpfakultetinio centro „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai" vadovė ir pridūrė, kad „buvusios dėstytojos komentarų nekomentuosime."

Paprašius patikslinti, ar M.Drėmaitės dėstomuose dalykuose remiamasi dabar jau buvusios dėstytojos R.Čepaitienės darbais, atstovė daugiau komentarų nepateikė.

Dar 2018 m. „Vakaro žinioms" susisiekus su M.Drėmaite ji neigė kaltinimus, perėmus R.Čepaitienės kursą. „Atnaujinant paveldosaugos magistro studijų programą R.Čepatienės skaitytas kursas „Paveldosaugos teorija" buvo perkeltas iš privalomojo į pasirenkamąjį ir iš pirmojo semestro į antrąjį (dėstytoja apie tai buvo informuota). Sprendimą priėmė Paveldosaugos studijų komitetas dėl kelis metus trukusių studentų nusiskundimų dėl dėstytojos R.Čepaitienės taikytų darbo metodų (oficiali anoniminė studentų apklausa VU vyksta pasibaigus kiekvienam semestrui).

Turiu paneigti kaltinimus esą perėmiau R.Čepaitienės kursą. Naują pamatinį teorinį kursą „Kultūros paveldo teorijos" parengė ir jam vadovauja kitas dėstytojas, o aš jame skaitau šešias temas, susijusias su architektūros paveldo teorija (mano specializacija - architektūros istorija ir paveldas). R.Čepaitienės skundą svarstė VU etikos komisija ir pažeidimų nerado", - sakė VU dėstytoja M.Drėmaitė.