„Jie nedalyvauja rikimuose, bet visada laimi“: Lietuvos užvaldymo skandalas, kurį tenka ir vėl prisiminti

(1)

Užsienio reikalų ministerijai ir prezidentūrai susipykus dėl ambasadorių skyrimo, prezidento patarėjas Frederikas Jansonas ėmė kalbėti apie „valstybininkų klaną“ ir jo atstovų norą susigrąžinti įtaką. Ingrida Šimonytė šaiposi, kad F. Jansonas bando pagąsdinti „valstybininkų fantomu“, tačiau prieš penkiolika metų konservatoriai buvo vieni aktyviausių kovotojų su šiuo „klanu“. Delfi primena, kas buvo priskiriami „valstybininkams“ ir kuo jie kaltinti.

 

Prezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai susikibus dėl ambasadoriaus Lenkijoje, signataras Albinas Januška viešai sukritikavo prezidentą, sakydamas, jog vietoje to, kad ieškotų sutarimo, G. Nausėda tik gilina konfliktą.

Kitą dieną F. Jansonas ELTAI perduotame komentare pareiškė visa tai, kas vyksta, galintis įvardinti paskutiniu „valstybininkų klano“ bandymu užvaldyti valstybei svarbias pozicijas.

F. Jansono teigimu „suįžūlėta iki to, kad feisbukuose bandoma nurodyti, kokius asmenis skirti ambasadoriais“.

Jis vėliau neslėpė omenyje turėjęs A. Janušką, prieš penkiolika metų laikytą vienu įtakingiausių asmenų Lietuvoje. Po Naujųjų prezidento patarėjas „valstybininku“ įvardijo ir Seimo užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininką Žygimantą Pavilionį, kuris taip pat nevengė kritikos prezidentūrai ir apkaltino prezidentą diplomatinės tarnybos diskreditavimu.

„Man yra labai gaila, labai apmaudu ir gėda, kad tai situacijai kažkaip paaiškinti jau reikėjo išsitraukti netgi „valstybininkų fantomą“ ir kažką pabandyti pagąsdinti“, – reaguodama į F. Jansono kalbas Žinių radijui sakė premjerė Ingrida Šimonytė.

Ji sakė, kad „gali žmogų ištraukti iš „Respublikos“ leidinių grupės, bet „Respublikos“ leidinių grupės iš žmogaus ištraukti, matyt, yra neįmanoma“, turėdama omenyje F. Jansono darbą šioje grupėje.

Jansonas nagrinėjo sąrašą

„Staigi ir labai agresyvi, tokia ad hominem reakcija mane kiek nustebino. Iš kitos pusės suprantu, kad jeigu taip žmonės reaguoja, tai buvo skaudu. Jeigu buvo skaudu – reiškia, tai yra (...) panašu į tiesą“, – Žinių radijui vėliau komentavo F. Jansonas.

Prezidentas G. Nausėda sakė, jog jo patarėjas savo įžvalgomis pasidalijo išanalizavęs anuomet skelbtą sąrašą žmonių, kurie buvo priskiriami „valstybininkams“.

„Ponas F. Jansonas atliko tam tikrą analizę, pasižiūrėjo, sulygino, palygino ir su tomis pavardėmis, kurios visai neseniai buvo patekusios į viešąją erdvę, kuomet buvo rašoma apie tai, kad dalis žmonių rūpinasi savo karjeromis po to, kai ši politinė kadencija baigsis. Ir netikėtu būdu daugelis pavardžių, kurios ten buvo paminėtos, sutapo ir čia“, – Delfi TV kalbėjo prezidentas.

Sąrašas, kurį omenyje greičiausiai turėjo G. Nausėda, buvo paskelbtas 2008 metų pavasarį laikraštyje „Lietuvos Žinios“.

Iš viso jame – 43 pavardės tarnautojų, diplomatų, tuomečio prezidento Valdo Adamkaus patarėjų, Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojų, verslininkų, politologų, Seimo narių.

Straipsnį pasirašė pseudonimu

Beje, po šio straipsnio išėjimo žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad žurnalistas, kurio pavarde buvo parašytas straipsnis, neegzistuoja.

„Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas BNS tuomet pripažino, kad straipsnis pasirašytas pseudonimu, „siekiant apsaugoti autorių nuo galimo susidorojimo“.

Sąraše įrašyti tuomet ambasadoriumi dirbęs buvęs VSD direktorius Mečys Laurinkus, ministras Petras Vaitiekūnas, diplomatai Algirdas Kumža, Juozas Bernatonis, Edminas Bagdonas, dabar užsienio reikalų viceministrų pareigas einantys Egidijus Meilūnas ir Simonas Šatūnas, diplomatas Laimonas Talat-Kelpša, tuometis URM tarnautojas, dabar – Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Buvo ten ir politologų – dabartinis Seimo narys Raimundas Lopata, politologas, anuomečio prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Lauras Bielinis, buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus, buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas, generalinio komisaro pavaduotojo pareigas ėjęs Kęstutis Lančinskas.

Apie gresiantį valstybės užvaldymą kalbėję politikai aiškino, kad šie žmonės tampė virveles valstybėje – apeidami demokratiškai išrinktus politikus, naudodamiesi įtaka ir turimais ryšiais priiminėjo sprendimus.

„Jie niekada nedalyvauja rinkimuose, bet visada laimi“, – taip apie juos anais laikais žiniasklaidai kalbėjo Artūras Zuokas.

Svarbiausiu ir įtakingiausiu „valstybininku“ vadintas A. Januška, dirbęs URM sekretoriumi, bet pačioje skandalo pradžioje pasitraukęs iš pareigų.

Kaip viskas prasidėjo

„Valstybininkų“ skandalas kilo anksčiau, nei laikraštis paskelbė „klanui“ priskiriamų asmenų sąrašą.

Apie tam tikros grupės žmonių įtaką, išeinančią už jų užimamų pareigų ribų, imta kalbėti po mįslingo įvykio Baltarusijoje, kai 2006 metų rugpjūtį iškritęs pro Bresto viešbučio „Inturist“ langą žuvo VSD karininkas Vytautas Pociūnas.

Teisėsauga vėliau ne vienerius metus aiškinosi žūties aplinkybes, bet nusikaltimo požymių nerado.

Po pareigūno žūties ėmė sklisti kalbos, kad į Baltarusiją jis buvo išsiųstas VSD vadovybei norint jo atsikratyti, nes V. Pociūnas esą galėjo užčiuopti Lietuvą bandančią apraizgyti grupuotę.

„V. Pociūno žūtis buvo lyg vulkano išsiveržimas mūsų politiniame gyvenime ir kartu su politika glaudžiai suaugusiame VSD. Šios struktūros problemos glūdėjo giliai, buvo įsišaknijusios“, – tais laikais kalbėjo konservatorė Rasa Juknevičienė.

„Jis pasakojo siaubingus dalykus“

Yra ne viena versija, kas sugalvojo pavadinimą „valstybininkai“. Vienur teigiama, kad pavadinimą „klanui“ sugalvojo žurnalistai, kitur aiškinama, kad taip jie neva pasivadino patys.

Politologas Vytautas Dumbliauskas neseniai Žinių radijui teigė, kad termino „valstybininkų klanas“ autoriais buvo kažkas iš Tėvynės sąjungos.

„Jie tą grupuotę, kuri buvo ne jų, su tokia ironija pavadino „valstybininkais“ ir gerą žodį apdergė“, – teigė jis.

Iš tiesų konservatoriai buvo vieni aktyviausių kovotojų su šiuo „klanu“.

Po V. Pociūno žūties jo kursiokas ir draugas, konservatorius Kęstutis Masiulis viešai pasakojo, kad 2005-aisiais V. Pociūnas buvo labai susirūpinęs, nes jautė, kad VSD vadovybė jį siekė „išsiųsti kuo toliau“.

„Aš supratau, kad jis yra apčiuopęs pakankamai didelį tinklą žmonių, kurie veikia prieš Lietuvą, kad tie žmonės daro įtaką ir pačiam VSD vadovui ir vadovybei, kad jis tapo labai nepageidaujamas ir jiems trukdantis žmogus“, – pasakojo K. Masiulis.

Jis viešai pasakojo ir apie vieną susitikimą su V. Pociūnu, kuriame šis viską papasakojo.

„Mes dviese, palikę telefonus, išėjome į sodą, atsisėdome ir čia dvi valandas jis pasakojo siaubingus dalykus apie valstybės užvaldymą. Ir aš supratau, kad jis yra pakankamai ryžtingai nusiteikęs tuos dalykus stabdyti. Ryžto jis daug turėjo, bet atrodė kaip sukrėstas ir į kampą įvarytas žmogus“, – pasakojo politikas, pažymėjęs, kad V. Pociūnas kalbėjo apie „Dujotekanos“ įtaką politikams, žiniasklaidai ir tai, kad pareigūnas nepasitikėjo ne tik savo vadovybe, bet ir prezidentūra.

K. Masiulis teigė lengviau atsikvėpęs, kai V. Pociūno pasakoti dalykai ėmė atsirasti žiniasklaidoje.

Pavyzdžiui, 2006 metų rudenį žurnalas „Ekstra“ rašė, kad V. Pociūnas, dirbdamas VSD, buvo parašęs pažymą apie Lietuvos ir Rusijos projektą „2K“, kuriuo siekta suderinti krovinių gabenimo tarifus į Kaliningrado ir Klaipėdos uostus.

Joje konstatuota, kad per šį projektą į jautrią Lietuvos tranzito reguliavimo sferą pateko Rusijos specialiųjų tarnybų žmonės, kurie realizuoja Rusijos transporto politikos strateginį tikslą – kontroliuoti krovinių tranzito į Europos Sąjungą srautus per Baltijos šalis ir ypač jų uostus.

Žiniasklaidoje teigta, neva V. Pociūnas visai prieš pat mirtį bendraminčiams žadėjo pateikti medžiagą apie tuomečio „Gazprom“ tarpininkės Lietuvoje „Dujotekanos“ savininko Rimando Stonio kontaktus su VSD direktoriaus pavaduotoju D. Jurgelevičiumi ir A. Januška, kurie neva rūpinosi R. Stonio interesais.

Vėliau Seime atliekant parlamentinį tyrimą vienas neįvardintas VSD darbuotojas liudijo, neva VSD buvo gauta duomenų, kad „Dujotekana“ buvo pavojinga nacionaliniam saugumui, nes buvo įkurta korupcinei įtakai Lietuvoje daryti.

Įsigalėjo antrąją Adamkaus kadenciją

Apie „valstybininkų klaną“ bene daugiausiai rašė dabar jau nebeleidžiamas laikraštis „Lietuvos žinios“.

Anot laikraščio, nuo 1992 metų URM dirbęs A. Januška 1998-aisiais tapo V. Adamkaus patarėju, vėliau grįžo į URM.

„A. Januška visada siekė likti šešėlyje, tačiau šis asmuo yra su didesne ar mažesne įtaka dalyvavęs beveik visuose svarbiausiuose politiniuose procesuose“, – taip jį apibūdino laikraštis.

Rašyta, kad klanas pradėjo formuotis dar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo laikais, ten deputatais dirbus A. Januškai, M. Laurinkui, A. Kumžai, P. Vaitiekūnui.

Minėtas „aplink juos besisukiojęs“ žurnalistas Audrius Siaurusevičius bei Juozas Bernatonis. Teigta, kad šių žmonių įtaka tuo metu Lietuvos gyvenimui esą nebuvo reikšminga ir tai buvo galima vadinti tik draugų klubu, bet situacija ėmė keistis 1998 metais, kai A. Januška tapo prezidento patarėju nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais.

„Prezidento institucija pamažu tapo „valstybininkų“ klano pagrindiniu „stogu“, – dėstyta straipsnyje.

Panašiu metu VSD vadovauti pradėjo M. Laurinkus, kurį laikraštis įvardijo vienu artimiausių A. Januškos bendražygių. 2001-aisiais VSD pradėjo dirbti į šią instituciją URM deleguotas vėliau skandale dažnai minėti Dainius Dabašinskas, o 2004 metais – D. Jurgelevičius.

Prezidentūroje „valstybininkai“, anot laikraščio, įsigalėjo antrąją V. Adamkaus kadenciją.

Publikacijoje teigta, kad VSD Pirmoji (žvalgybos) valdyba, vadovauta D. Dabašinsko, išnaudojo tai, kad ji dalijo leidimus dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptimis – esą taip „valstybininkai“ įgijo beveik visišką URM kontrolę.

URM vadinta ilgamete klano formavimosi vieta ir vienu svarbiausių jo įrankių.

„URM faktiškai vadovauja „valstybininkai“ ministerijos sekretoriai Laimonas Talat-Kelpša ir Žygimantas Pavilionis“, – rašė laikraštis, kuris tikino, kad savų žmonių „valstybininkai“ turėjo ne tik Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Konstituciniame Teisme, Lietuvos kariuomenėje, teismuose, partijose, žiniasklaidoje, bet ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Pareigūnams siūlė karjerą, bet atsigalvojo

2006 metais skandalo aplinkybes ėmėsi tirti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, išvadoje padaręs prielaidą, kad V. Pociūnas į diplomatinę tarnybą Gardine išsiųstas dėl atliekamo tyrimo, susijusio su projektu „2K“, o VSD tyrimai esą gali būti atliekami politinių grupių naudai arba tam, kad jais būtų daromas koks nors poveikis.

NSGK taip pat konstatavo, kad kad VSD neužtikrina pareigūnų asmeninių ryšių su politinėmis, verslo ar interesų grupėmis skaidrumo ir nusprendė, kad tuometis VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius nėra pajėgus vadovauti departamentui.

Nors Seimas A. Pociaus atsistatydinimo nepatvirtino, pareigų jis neteko 2007 metais dėl kitų bėdų.

A. Januška tyrimo pabaigos nelaukė ir 2006-ųjų lapkritį pasitraukė iš pareigų URM, bet greitai tapo tuomečio premjero Gedimino Kirkilo, kuris, beje, irgi buvo priskiriamas „valstybininkams“, patarėju. Iš viešosios erdvės A. Januška pasitraukė 2008-aisiais rinkimus laimėjus konservatoriams.

Šiuo metu jis neina jokių pareigų, tačiau feisbuke aktyviai komentuoja aktualijas, dažnai palaiko URM poziciją.

Prieš kurį laiką portalas 15min skelbė, kad ministras Gabrielius Landsbergis svarstė A. Janušką skirti savo patarėju, net buvo pradėti signataro patikrinimo procesai, tačiau vėliau šių planų atsisakyta.

D. Jurgelevičius ir D. Dabašinskas VSD direktoriaus pavaduotojo pareigų neteko 2009 metais, kai prezidente buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė.

D. Jurgelevičius dabar visuomenėje plačiai žinomas kaip intelektinės viktorinos per LRT „Kas ir kodėl“ vedėjas.

D. Grybauskaitė iš Lietuvos ambasadoriaus Gruzijoje posto atšaukė M. Laurinkų, apkaltinusi jį politikavimu diplomatinėje tarnyboje.

NSGK komitetui apie situaciją VSD ir jame atliekamus tyrimus liudiję pareigūnai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis iš departamento buvo atleisti. Konservatoriai buvo pasiūlę juos įtraukti į rinkimų sąrašą ir pareigūnai jau viešai buvo priėmę kvietimą sukti į politiką.

Tačiau konservatoriai netikėtai apsigalvojo. „Atrodo, „valstybininkų“ klanas yra ir ten įkėlęs koją“, – nuoskaudos tuomet neslėpė V. Damulis.

Januška: neturiu nieko bendro

Skandalo metu ne visi situaciją matė taip pat, kaip opozicijoje buvusių konservatorių partijos viršūnė.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai buvo kaltinami sąmoningai griaunantys VSD, keliantys isteriją, platinantys sąmokslo teoriją, kuriantys „valstybininkų“ mitą.

Skeptiškai kalbas apie klanus ir valstybės užvaldymą vertinusieji manė, kad jokio klano nėra, o jam priskiriami diplomatai, signatarai ir tarnautojai vienas kitą pažinojo, susitikę prie kavos pasikalbėdavo apie valstybės reikalus, bet nieko daugiau.

Pats A. Januška žiniasklaidai visuomet neigė esantis „pilkasis kardinolas“, lėmęs V. Pociūno išsiuntimą į Baltarusiją, kurioje šis žuvo.

„Nieko bendra su tuo neturiu. Tai yra VSD reikalai. Ponas V. Pociūnas buvo mano geras pažįstamas, draugas. Prieš jam išvažiuojant kelis kartus mes buvome susitikę, diskutavome, kur jam geriau važiuoti, kalbėjomės. Taip, kad jis pasirinko pats savo kelią tenai, ką padarysi“, – LNK žinioms sakė A. Januška, patikinęs, kad jį sukompromituoti siekia Rusijos specialiosios tarnybos.

Jis kaip liudininkas buvo kviečiamas į NSGK posėdį, o po liudijimo žurnalistams sakė: „Šiuo metu mūsų valstybei įtaką daro dalis žmonių, kurie turi įtakos iš Rytų, dalis žmonių – ufonautų, kurie turi įtakos iš kosmoso, mažėjanti dalis, kurie bando racionaliai suvokti situaciją ir blaiviai įvertinti tai, kas vyksta“.

Jis sakė, kad Lietuvoje taip pat dar egzistuoja „rusiškų dujų, naftos krovinių įtaka, agurkų ir dešrų įtaka iš Kėdainių“.

Laurinkus prašė nutraukti persekiojimą

Šia tema 2008 metų kovą jau būdamas ambasadoriumi Ispanijoje pasisakė ir vienu svarbiausių „valstybininkų“ įvardintas M. Laurinkus, kuris viešu laišku kreipėsi į konservatorių garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, prašydamas savo autoritetu padėti nutraukti „jau beveik dvejus metus tęsiamą idiotišką kai kurių valstybės tarnautojų persekiojimą“.

M. Laurinkus prašė V. Landsbergio padėti šios partijos vadovybei, dažniau už kitus neigiama prasme vartojančiai „valstybininkų“ terminą, paaiškinti, kuo vis dėlto valstybininkai yra nusikaltę Lietuvos valstybei, nes konservatoriai, jo žodžiais, to nesugeba padaryti jau dvejus metus.

M. Laurinkus V. Landsbergio paklausė ir to, ar jis tiki, kad žiniasklaidoje vardijami žmonės „iš tikrųjų yra suorganizavę paslaptingą klaną, kurio veikla nukreipta prieš Lietuvos interesus“.

„Valstybininkams“ priskirtas iki 2006 metų liepos pabaigos užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Antanas Valionis prieš kelerius metus Delfi parašytame komentare išdėstė savo požiūrį į tuomečius įvykius.

Jis akcentavo, kad „valstybininkų“ veiklos tyrimas 2006 m. rudenį neatskleidė nė vieno fakto, jog valstybininkai kaip nors būtų siekę užvaldyti valstybę, t.y., būtų pasisavinę prezidentui, Vyriausybei ar kokiam nors ministrui pagal Konstituciją ir įstatymus priklausančią sprendimų priėmimo teisę, tiek vykdant valstybės politiką, tiek skiriant ar atleidžiant asmenis – politikus ir tarnautojus.

Jo įsitikinimu, tai didele dalimi buvo „antivalstybinių jėgų, iš tikrųjų bandžiusių užvaldyti valstybę, revanšas, greičiausiai ne be išorės jėgų pritarimo ir pagalbos“, taip pat A. Valionis laikosi nuomonės, kad konservatoriams nepatiko tai, jog VSD buvo pradėjęs tyrimą dėl Bražuolės tilto sprogdinimų, „kuris vedė prie kai kurių partijos narių“.

„Konservatorių partijos lyderiai bandymą išsiaiškinti šiuos nusikaltimus vertino kaip grėsmę partijai ir norėjo „pamokyti“ VSD“, – rašė A. Valionis. Visą jo komentarą rasite čia.

„WikiLeaks“: kaip viską matė JAV ambasada

„WikiLeaks“ paskelbti dokumentai suteikia galimybę susipažinti su tuo, kaip „valstybininkų“ skandalą ir patį A. Janušką matė JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai.

Dabar viešai prieinamame 2006 metų rudenį parašytame dokumente aprašomas A. Januškos pasitraukimas iš URM dėl kilusio skandalo.

Situacijos apžvalgoje buvo teigiama, kad ministeriją sukrėtė netikėtas vieno įtakingiausių užsienio politikos pareigūnų atsistatydinimas.

Dokumento autoriaus teigimu, jo šaltiniai patvirtino A. Januškos žiniasklaidai pasakytus žodžius, kad jis atsistatydino pats, o to priežastis yra politikų pasitikėjimo trūkumas po jam viešai mestų kaltinimų.

„A. Januškos įtaka jau senokai siekia toliau nei URM sienos“ – rašyta dokumente, kuriame signataras įvardijamas kelių Lietuvos valdžios strateginių iniciatyvų architektu.

Tuomet prezidento V. Adamkaus patarėju dirbęs S. Šatūnas JAV ambasados darbuotojams sakė, kad A. Januška priklausė grupei Lietuvos patriotų, kurie dalyvavo atkuriant nepriklausomybę, integruojant šalį į Vakarus, tačiau galiausiai liko nuvilti Lietuvos politinio elito.

Dokumente rašoma, kad A. Januška glaudžiai dirbo su Lietuvos saugumo pareigūnais ir, panašu, dalyvavo vidaus politikos intrigose.

„Šiais metais kalbėdamasis su mumis jis sakė, kad Lietuvos Vyriausybė (ir jis pats) suorganizavo Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho pasitraukimą iš Lietuvos dėl jo artimų ryšių su Rusijos žvalgyba. A. Januška taip pat buvo labai gerai informuotas apie užkulisines partijų derybas, po kurių suformuota G. Kirkilo Vyriausybė“, – teigiama dokumente, kuriame užsimenama ir apie A. Januškos bei jo bendražygių įtaką atstatydinant Rolandą Paksą.

Amerikiečiams liko klausimų

JAV ambasados darbuotojų šaltiniai patvirtino, kad A. Januška nusprendė atsistatydinti pats, o ne buvo spaudžiamas palikti postą ir jo atsistatydinimo prašymo ministras pradžioje esą net nenorėjo priimti.

Dabar jau miręs diplomatas Renatas Juška amerikiečiams sakė, kad A. Januška manė, jog skandalas neigiamai veikė jo darbą ir pačią URM, o pats A. Januška norėjo elgtis taip, kaip tokioje situacijoje būtų pasielgęs vakarietiškas pareigūnas.

R. Juška amerikiečiams sakė galintis prisiekti, kad visą šį skandalą suorganizavo Rusijos spectarnybos, nes jos kaltino A. Janušką dėl agresyvios Lietuvos politikos Rusijos interesų atžvilgiu.

Dokumente cituota tuomečio V. Adamkaus patarėjo L. Bielinio žiniasklaidai pasakyta mintis, kad visa ši situacija buvo rusų kerštas už A. Januškos pagrasinimą Rusijos ambasadoriui, jog Lietuva gali pradėti remonto darbus geležinkelyje į Kaliningradą, veiksmingai nutraukiant šią transporto jungtį, jei užsitęs „remontas“ Rusijos dujotiekyje.

Dokumento pabaigoje pateiktas toks JAV ambasados darbuotojo apibendrinimas: „Kai tik iškilus pareigūnas Lietuvoje tampa skandalo auka, kaltinti Rusiją yra įprasta. Mes galime niekada ir nesužinoti, dėl kokių priežasčių pasitraukė šis paslaptingas pareigūnas

. Kas mus vis dėl to glumina, kad A. Januška atsistatydino dėl tokių sunkiai įrodomų ir nepagrįstų kaltinimų. Remiantis tuo, kas mums yra žinoma, jis galėjo įveikti šią situaciją, jei būtų norėjęs. Vis dėlto manome, kad šis Lietuvos Svengalis (knygos personažas, gebėjęs kontroliuoti kitus) ir ateityje išliks aktyvus ir įtakingas Lietuvos vidaus ir užsienio politikos sluoksniuose“.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder