Visas situacijos paradoksas yra tai, kad aplink Vilnių gyvenantys ir savęs nelaikantys lietuviais, nori gyventi tarsi Lenkijoje su savo "valstybine" pusiau lenkiška ar "tuteišiška" kalba, stengiantis ignoruoti visa, kas susiję su lietuviškumu ar gyvenimu Lietuvos valstybėje. Apskritai tai yra užkariautojiško slaviškojo mentaliteto apraiška. Slaviškasis - nebūtinai rusiškasis. Svečiose šalyse slavai sugeba sukurti savo eksteritorinius getus ir net nesiruošia integruotis ar mokytis bent tos šalies kalbos, bet stengiasi pasinaudoti visomis prieinamomis tos šalies privilegijomis. Žinoma, teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad slavų paribyje, šiuo atveju apie Vilnių ir Vilniuje, lietuviai tikrai nebuvo autochtonai. Tačiau... Suvalkų krašte lietuviai (suvalkiečiai, ar kaip dabar sakoma - sūduviečiai) tikrai buvo autochtonai, o šiandien yra tik lojalūs Lenkijos piliečiai ir priversti lietuvybę puoselėti buitiniame lygmenyje, nes bet kokia oficiali pagalba traktuojama kaip kišimasis į Lenkijos vidaus reikalus. Taigi, Lietuva turi apsispręsti, ką nori turėti Vilniaus krašte: eksteritorinį rezervatą, kur negalioja Lietuvos tvarka ir įstatymai ( o į tai praktiškai buvo visą laiką einama), lojalių Lietuvos piliečių apgyvendintą kraštą, kur būtų galima ir savo etninių interesų lokali realizacija, ar amžinai tvinksintį pūlinį, kurio uždegiminiu procesu suinteresuoti visi, kam nepriklausoma Lietuva su savo tvarka yra tarsi rakštis. Patį integracijos procesą galima projektuoti kur kas lanksteniais politiniais metodais, nei desperatiški draudimaiar mojavimas vėzdu. Tiesiog tą politiką reikia suprojektuoti ir vykdyti, o ne palikti savieigai, kaip dabar.