Kas supriešino Kretingos rajono kultūros bendruomenę – meno kūriniai ar skirtingas požiūris?

„Kodėl sumanyta atsikratyti meno darbais? Juk tai buvo dovanos Kretingos miesto žmonėms“, – piktinosi į redakciją paskambinę ir nuotraukas atsiuntę asmenys.

Neramu, kur padės darbus „Būdavo taip gražu ir estetiška – ant sienų ilgus metus kabėjo dailininkų pleneruose sukurti paveikslai, ant kolonos, vos užkilus laiptais – tautodailininko Virgilijaus Vaičiūno sukurta medžio kompozicija, vaizduojanti gerves, ir lentelė, kad tai jo dovana Kretingos miesto žmonėms Lietuvos 100-mečio proga.

Kampe stovėjo to paties menininko sukurta Angelo skulptūra“, – nostalgiškai kalbėjo skaitytoja, kurios pavardė redakcijai žinoma.

Ji tęsė mintį: „Vienądien viso to nebeliko – sukurtoji aplinka nebepatinka naujai dirbti pradėjusiai Kultūros centro vadovei.

Norėtume žinoti, kur nukeliaus meno kūriniai: ar dūlės kur nors rūsyje, o gal bus paskelbtas jų aukcionas?

Kaip turi jaustis įspūdingų medžio darbų autorius, kai jo dovana nuplėšiama nuo sienos, ir nežinia, kur atsidurs?“

Redakcijai apmaudą kiek anksčiau išliejo Kretingos senjorai, kad vadovė nebeleidžia jiems šokių salėje organizuoti smagių jų pačių vakaronių, kaip būdavę ligi jos atėjimo.

Kretingos rajono kultūros centro direktorė Kristina Rimienė, paprašyta paaiškinti, ką reiškia šios žmonėms netikėtos permainos, kalbėjo: „Netiesa, kad kūriniai bus nugrūsti į rūsį.

Kultūros centro holą puošę meno darbai – gražūs ir vertingi, gerbiame jų autorius. Tačiau nejaugi tie darbai turi kabėti 10–15 metų vienoje ir toje pačioje vietoje?

Juk savo namus kas kiek laiko taip pat norime atnaujinti. Menininkų dovanos skirtos visiems kretingiškiams, todėl jos turi keliauti po rajono Kultūros centro skyrius ir keistis kas 2–3 mėn.

Juk ir kaimo žmonėms reikia grožio, kad meno kūriniai papuoštų viešąsias erdves, kur jie ateina į renginius, nes ne kiekvienas turi galimybę atvykti į Kretingą.“

Ji sakė, kad konkretūs darbuotojai yra įpareigoti saugoti darbus, susisiekti su jų autoriais, kad galbūt ir patys dalyvautų, pristatant jų kūrinius Kultūros centro skyriuose.

„Pati susisiekiau su skulptūrų autoriumi Virgilijumi Vaičiūnu, paaiškinau situaciją. Jis sakė – jokių problemų, vežkite, kur norite. Juk tai dovana visai Kretingai“, – tvirtino K. Rimienė.

Skaitytojų atsiųstose nuotraukose – po holo pertvarkos.

Reprezentuos kolektyvus

Paklausta, kuo gi ketina užpildyti ištuštėjusias holo erdves, vadovė piešė būsimą viziją: jai norėtųsi, kad ant sienų kabėtų Kultūros centro kolektyvų, čia sukurtų spektaklių, festivalių išdidintos nuotraukos ant drobės, kaip yra šalies dramos teatruose.

„Kad čia apsilankantys žmonės matytų ir žinotų, kokie nuostabūs mūsų kolektyvai, kokie jų pasiekimai, kad pasidžiaugtų, kaip jie reprezentuoja mūsų miestą, rajoną šalyje ir užsienyje.

O paveikslams, kitiems meno kūriniams pristatyti turime net kelias specialiai tam skirtas erdves.“

Nauja šluota naujai šluoja

Dėl šių pokyčių pasipiktinę kretingiškiai skambino ir Kretingos rajono vicemerei Vaidai Jakumienei, kuri patikino nedalyvavusi K. Rimienei priimant šį sprendimą.

Tačiau ji mano, kad atėjęs naujas vadovas turi turėti savo darbų vizijas, kurios visuomet iššaukia dalies darbuotojų nepasitenkinimą, kaip įvyko ir šįkart. Vicemerė sakė palaikanti K. Rimienės sumanymą surengti cento hole kabėjusių darbų kilnojamąsias parodas.

„Sakoma, kad nauja šluota naujai šluoja. Tie, kurie kažkada kūrė pagal savo matymą ir mąstymą, skausmingai priima pokyčius. K. Rimienė yra kūrybinga, kupina idėjų – tai ji viešai įrodė ir per Rudens derliaus ir Moliūgo šventę. Ji nori greitų rezultatų.

Tai ne visiems patinka, tuo ji iššaukia ugnį į save“, – nuomonę išsakė V. Jakumienė.

Dėl senjorų nepasitenkinimo, uždraudus jų vakarones, K. Rimienės nuostata tvirta: „Kultūros centras nėra pokylių salė.

Jis tarnauja visai bendruomenei ir nėra skirta tam tikroms žmonių grupėms švęsti uždaras jų šventes ar gimtadienius.“