Didžiausios Lietuvoje individualaus nuotolinio mokymo akademijos „Corepetitus" direktorius Tadas Jonaitis „Vakaro žinioms" pasakojo, jog jų įmonėje kone dvigubai išaugo norinčių pagilinti žinias vienuoliktokų.
„Atsirado egzaminai 11 klasėje, taigi ir mes pastebime atplūdį. Mokymo poreikis auga, nes žmonės geriau gyvena, turi pinigų, ir gali sau leisti daugiau investuoti į mokslą, - pasakojo 3,5 metų skaičiuojančios įmonės vadovas. - 11-12 klasių mokiniai pas mus sudaro ketvirtį visų mokinių. Pagrindiniai dalykai, dėl ko pas mus kreipiasi mokiniai, tai lietuvių kalba ir matematika, šie dalykai sudaro 80 proc. visų pamokų. Daugiau nei pusė mokinių turi bėdų dėl matematikos. Kitaip sakant, matematika - absoliutus lyderis."
Pasak T.Jonaičio, dažniausiai mokiniai ima pamokas po kartą ar du per savaitę. Reikia bent dviejų mėnesių mokslo, kad būtų galima įvertinti, kiek mokinys pasiekė. Į „Corepetitus" dažniausiai kreipiasi mokiniai, kuriems labai sunkiai sekasi dalykai, kalbame apie 2-6 balus iš dalyko turinčius žmones.
Viena 60 min. pamoka per savaitę 11-12 kl. mokiniams kainuoja 30 eurų, dvi pamokos per savaitę - 56 eurai. Tiesa, jei vienuoliktokas ar dvyliktokas nori mokytis matematikos ar fizikos, nuolaidos netaikomos, vieno užsiėmimo kaina - 35 eurai. 9-10 kl. mokiniams viena pamoka per savaitę kainuoja 28 eurus, dvi pamokos per savaitę - 52 eurai. 1-8 kl. mokiniams viena pamoka per savaitę kainuoja 26 eurus, du kartus per savaitę - 48 eurus.
T.Jonaitis pasakojo, jog neretas atvejis, kai kreipiasi ilgai sirgusių ir daug pamokų praleidusių mokinių tėvai - „padėkite pasivyti". Minėtoje įmonėje dirba apie 700 korepetitorių ir jie parenkami kiekvienam vaikui individualiai pagal paties vaiko asmenybę. „Pirmiausia mes išsiaiškiname, koks vaikas yra, ar kuklus, ar smarkus, ar daug pamokų praleidęs, kokie santykiai su tėvais. Parenkame korepetitorių, atsižvelgdami į vaiką. Mūsų dauguma korepetitorių yra studentai, kuriems iki 25 metų, jie empatiški. Čia tokie žmogiški ryšiai užsimezga, kad paskui gaila atsisveikinti", - kalbėjo pašnekovas.
Minėta įmonė pernai mokė apie 6000 mokinių iš Vilniaus, Kauno ir kitų šalies miestų. Iš visų mokytų dvyliktokų, 86 proc. egzaminus išlaikė taip, kaip norėjo, arba geriau.
Tiesa, vis dar jaučiama tendencija viską daryti paskutinę minutę. Ne išimtis ir mokslas. „Visi pradeda ruoštis tada, kai ateina atsiskaitymai. Iš skaičių matome, kad ateina mokytis aštuntokai prieš gimnaziją. Prieš egzaminus daug ateina mokytis. Bet mes sakome, ateikite anksčiau, ne prieš pusmetį, tada ramiai galėsite pasiruošti", - kalbėjo T.Jonaitis.
„Corepetitus" direktorius tikino, kad jų įmonė jau pusantrų metų veda tik individualias nuotolines pamokas. „Kodėl? Nes stebėjome mokinių rezultatus, kurie mokosi porose, trise, keturiese; ir gyvai, ir nuotoliu. Tie, kurie mokėsi individualiai, pasiekė geresnių rezultatų", - teigė T.Jonaitis.
Interviu su Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentu Dainiumi ŽVIRDAUSKU:
- Esate atlikęs mokslinį tyrimą apie korepetitoriavimo fenomeną, papasakokite apie jį.
- Korepetitoriavimo ypatybė, kad čia dirbama kitaip su vienu-keturiais mokiniais. Korepetitoriui tarsi tenka informacijos sistemintojo vaidmuo. Bendrai korepetitoriavimas yra pozityvus reiškinys, bet jo forma labai individuali. Čia yra interesas padėti ir pasiekti rezultatą, juk tai ir tam tikras verslas. Tyrimą apie korepetitoriavimo fenomeną atlikau prieš 20 metų Kaune. Tuo metu korepetitorių paslaugos dar buvo litais, šios sumos nepasikeitė, tik dabar šios paslaugos kainuoja eurais. Brangiausios pamokos išlieka matematikos ir anglų.
Savo tyrime buvau uždavęs klausimą ir apie subjektyvias priežastis, ar mokytojai sąmoningai ko nors neišdėsto, kad paskui dalytųsi tarpusavyje vaikais? Ši apklausa buvo reprezentatyvi - apklausti ir mokytojai, ir mokiniai - ir šis teiginys visiškai nepasitvirtino. Gal tik 0,05 proc. atsakė, kad galimai tokia priežastis yra.
- Nuo ko priklauso mokymo sėkmė?
- Nuo įvairių dalykų. Nuo paties mokinio gebėjimų, motyvacijos mokytis, savarankiškumo, nuo šeimos kultūros ir palaikymo, mokytojų kompetencijos, nuo klasės, mokyklos, konteksto, mikroklimato ir t.t.
Taip pat daugeliu atvejų nuo organizavimo modelio ir kontekstinės situacijos. Galbūt klasėje vienodų gebėjimų mokiniai, o jei skirtingų - vėlgi mokytojams reikia meistrystės individualizuoti ar diferencijuoti ugdymą. Toliau - kiek klasėje mokinių, ar dirbama vienu metu su visais, ar su puse - daug metų anglų kalbos pamokose dirbama su puse klasės. Ir mokinių žinios pagerėjo.
Kalbant apie organizavimo modelį, gali būti išorinis ir vidinis diferencijavimas. Klasė surūšiuojama pagal mokinių gebėjimus, pavyzdžiui, gimnazijoje yra trys klasių komplektai - gabiausi, vidutiniai ir mažesnių gebėjimų. Yra sudaryta galimybė mokiniams migruoti tarp srautų, ir mokiniai tuose srautuose dirba vienodu tempu. Šiuo metu kiekvienos modernios švietimo įstaigos siekiamybė - personalizuotas ugdymas. Bet tai pasiekti nėra lengva, būtini modernūs skaitmenizavimo ir organizaciniai sprendimai.
Akademiniu požiūriu vienos geriausių gimnazijos yra Vilniaus licėjus, KTU gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija, Kauno LSMU gimnazija ir kt. Jas vienijantis bruožas - kitas organizacinis modelis, jos visos arba viešosios įstaigos arba nevalstybinės. Dabar labai aktyviai kuriasi privačios mokyklos, ypač didmiesčiuose.
Jeigu nevalstybinėje mokykloje, kuri turi teisę rinkti lėšas, vaikas nepasiekia norimo rezultato, vasaromis organizuojama vasaros mokyklėlė, už ją turtingi tėvai gali papildomai mokėti. Vienoje įstaigoje, girdėjau, 400 eurų kainuoja. Yra kviečiami mokytojai papildomai dirbti (mokant jiems iš papildomų lėšų) ir prieš egzaminus, ir vasarą. Arba organizuojamos konsultacijos, atvažiuoja specialistai ir konsultuoja mokinius. Toks organizavimo modelis ateityje gali plėstis.
- Privačių mokyklų populiarumas auga?
- Taip, ir valstybei dėl to patogu, nes mažėja finansinė našta. Įsivaizduokite, įsikuria privati mokykla, ji gauna valstybės krepšelį, t.y. dotaciją už mokinį. Tokia mokykla gali rinkti lėšas, jai belieka išlaikyti infrastruktūrą. Tuo metu valstybei nukrinta nuo pečių infrastruktūros išlaikymo sąnaudos.
Nevalstybinės mokyklos turi gerokai didesnę veikimo, modelių organizavimo laisvę. Kol prieš egzaminus tokioje mokykloje vaikus rengia papildomi specialistai, valstybinės mokyklos mokytojai būna pervargę, nes daug dirba, konsultuoja.
Tiesą sakant, nemanau, kad mokykla gali turėti labai aukštus akademinius pasiekimus, į ugdymą integruodama ir specialiųjų poreikių vaikus, ir įgyvendindama didelio masto vadinamąją įtrauktį.
Pasakysiu viena - normalu, kad mokiniai eina pas korepetitorius. Tikrai verta diskutuoti apie mokyklų reitingavimą ir vertinimą. Akademiniai pasiekimai tikrai neatspindi mokyklos kaip visumos. Valstybinės mokyklos dėl įvairių biurokratinių prievolių yra užgožiamos, neskiriant tam papildomų resursų.
Valstybinių mokyklų administracija, raštinės pavaduotojai dirba siekdami patenkinti administravimo ir biurokratijos poreikius. Žinoma, jie valstybės mastu būtini. Kuo labiau išauga biurokratija ir administravimas, tuo mažiau laiko lieka mokytojui ir mokiniui. Mes, vadovai, apie tai kalbame, ir mokytojai kalba apie tai, kiek daug laiko eikvojama administravimui...
- Didmiesčių situacija būna pavydėtina, o regionuose - kitokia realybė.
- Lietuva gerai atrodo rengiant gabius vaikus, tačiau niekaip nesusitvarko su atskirties rodikliais. Regionų mokyklų galimybės yra prastesnės nei didmiesčių. Tas gali būti ir dėl nepakankamo finansavimo, kuris susietas su mokinių klasių skaičiumi. Kuo mažesnė valstybinė mokykla, tuo mažesnės formaliojo ir neformaliojo ugdymo organizavimo galimybės.
Jau keletą metų stebime reiškinį, kada regionuose trūksta mokytojų, kokios keturios mokyklos dalijasi vienu mokytoju... Šis visur važinėja, nespėja, neturi stabilios vietos, kenčia jo darbo kokybė.
Švietimo srityje yra daug verkšlenimo, neigiamo naratyvo kūrimas apie švietimą irgi vaidina neigiamą vaidmenį. Ištisai juk girdime: „blogai", „tarpiniai patikrinimai blogi", „ministro nėra - blogai". Švietimas paverstas kovos lauku.
- O kur ir kam mokslas - lobis?
- Čia nepralenkiama Pietryčių Azija, Pietų Korėja, Japonija, Singapūras. Pavyzdžiui, japonai labai motyvuoti. Be valstybinių mokyklų, Japonijoje yra apie 15 proc. privačių mokyklų. Japonų šeimos nori, kad jų vaikai mokytųsi privačioje mokykloje, tačiau čia mokslai nepigūs, per mėnesį atsieina apie 1000 dolerių. Japonija išsikėlusi rodiklį, kad nevalstybinių mokyklų negali būti daugiau nei 15 proc. nuo visų mokyklų.
Pačioje pietryčių Azijoje - Japonijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre - mokslas yra didžiulė vertybė. Darbas, motyvacija, pastangos yra labai vertinami. Mes niekada nepasieksime pietryčių Azijos darbo lygmens. Ten kita kultūra. Mums artimesnis pavyzdys yra skandinavų švietimo sistemos, Vokietija, Didžioji Britanija, Šveicarija, tačiau visko neperkelsi, reikia Lietuvai ieškoti unikalaus savojo švietimo sistemos modelio. O tam prielaidų yra daug...
Rašyti komentarą