Kretingoje sieks įamžinti vardinius medžius

Į atradimą atvedė pomėgis

„Mano pomėgis – skaityti tarpukario spaudą, kas dažnai pateikia didelių netikėtumų“, – D. Nikitenka įsitikinęs, kad jo tarpukario spaudoje perskaitytos žinutės apie medžių sodinimą Pušyno, arba senajame miesto, parke paneigia, kad Tautos vado, arba prezidento Antano Smetonos, ąžuolas pasodintas ir tebeauga Kretingos miesto Rotušės aikštėje, kaip iki šiol manyta.

Ir Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, ir Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis pasidžiaugė D. Nikitenkos atradimu – vertingais duomenimis apie Kretingos miesto parke pasodintus ir apytikriai lokalizuotus vardinius medžius.

„Denisas atliko didelį darbą – tai Kretingai labai svarbus dalykas, – teigė V. Kuprelis, kurio pastebėjimu, kraštiečio atradimas nepaneigia galimybės, kad ir Rotušės aikštėje gali būti pasodinta ąžuolų, dedikuojant juos kokiai nors progai – tarkim, kad ir atidengiant Nepriklausomybės paminklą. – Tačiau rašytinio paliudijimo neturime. Gal padėtų dendrochronologiniai tyrimai?

Be to, ir sakytinė istorija irgi negimsta iš niekur, bet tam nėra rimtesnių paliudijimų.“

Istorikų Juliaus Kanarsko (kairėje) ir Vaido Kuprelio pastebėjimu, nustatyti tikslius vardinius medžius padėtų dendrochronologiniai ąžuolų tyrimai.

Vardiniai medžiai – tarpukario tradicija

Istorikas J. Kanarskas paaiškino, kad vardinių ąžuolų sodinimas įvairių valstybinių, tautinių ir kitų švenčių proga Kretingos krašte buvo plačiai paplitęs. Ypač šią tradiciją išplatino Skuodo (Darbėnų) ir Kretingos miškų urėdijų urėdas Marijonas Daujotas, kiti miškininkai, taip pat Kretingos apskrities miestuose ir miesteliuose veikę Lietuvai pagražinti draugijos skyriai, šauliai, jaunalietuviai ir kiti visuomenininkai.

„Apie tokius tarpukariu Kretingoje sodintus vardinius medžius, prie kurių sodinimo esą prisidėjęs ir Palangoje vasarodavęs bei Kretingoje svečiavęsis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, teko girdėti iš senų kretingiškių lūpų, tačiau iki šiol jų identifikuoti nepavyko“, – J. Kanarskas irgi laikėsi nuomonės, kad ateityje, pasitelkus į pagalbą dendrologus, reikėtų tiksliai nustatyti tikrąjį medžių amžių ir tiksliai juos identifikuoti.

Kad tarpukariu sodinti vardinius medžius buvo sena tradicija, kurią inicijavo 1921 m. Juozo Tumo-Vaižganto įkurta Lietuvai pagražinti draugija, patvirtino ir V. Kuprelis: „Tokių pavyzdžių yra daug: 1923 m. buvo sodinami Laisvės medžiai, 1925 m. – laikraščiui „Aušra“ atminti, 1930 m. – Vytautui Didžiajam, 1931 m. skambėjo Vienybės tema.“

Ilgametis istorijos mokytojas pritarė D. Nikitenkai, kad 1934 m. gegužės 1 d. pasodintas Tautos vado ąžuolas dedikuotas prezidentui Antanui Smetonai švenčiant jo 60 metų jubiliejų, 1935 m. – medis Klaipėdai, susijęs su Vokietijos kėsinimusi į mūsų uostamiestį, tačiau jis nepritarė kai kurių istorikų pastebėjimams, kad 1936 m. pasodintas ąžuolas yra skirtas Saulės mūšiui.

„Manau, kad tai – Baltijos šalių vienybės medis, kadangi, pagal tarpukario spaudą, sodinant tuos medžius būdavo pakeliamos trys – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vėliavos, ir tai nesiejama su Saulės mūšiu“, – V. Kuprelis teigė, kad bent jau dviejų medžių dedikaciją pagal ano meto spaudą galima atsekti tiksliai: 1934 m. – Tautos vado, 1936 m. – Baltijos vienybės.

Žinutė laikraštyje „Vakarai“, 1936 m. gegužės 12 d., Nr. 109

Medžius sodino ne tik Kretingoje

Anot J. Kanarsko, vardiniai ąžuolai buvo sodinami ir kitose Kretingos apskrities vietovėse, ypač miesteliuose. „Yra žinoma, kad Vytauto Didžiojo metams paminėti Kretingoje, Palangoje, Darbėnuose buvo pasodinti Vytauto Didžiojo ąžuolai.

Taip pat esama duomenų, kad tokie ąžuolai buvo pasodinti Grūšlaukės Šaulių sodelyje priešais bažnyčios šventorių ir Salantų Šaulių sodelyje“, – teigė istorikas.

Minint A. Smetonos 60-metį, 1934 m. daugelyje vietovių, ypač kur veikė pradinės mokyklos, jaunalietuvių iniciatyva buvo sodinami Tautos vado (Prezidento) Antano Smetonos ąžuolai.

Pavyzdžiui, Imbarėje ta intencija 1934 m. gegužės 3 d. pasodintą ąžuolą priminė jau mūsų laikais rekonstruojant per kaimą einantį kelią po kelmu aptiktas butelis su laišku. Jį pasirašė Imbarės pradžios mokyklos vedėjas ir „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Imbarės skyriaus valdybos pirmininkas V. Vinčas, šventėje dalyvavę šios organizacijos nariai P. Einikis, A. Vaičius, A. Štombergas, J. Daugintis, A. Stanius, taip pat ūkininkas Andriejus Motuzas, suteikęs savo žemėje vietą ąžuolui pasodinti.

Prezidento A. Smetonos ąžuolas turėjo būti pasodintas ir Salantų Šaulių sodelyje, kuris ta proga buvo pavadintas Prezidento A. Smetonos parku.

Leidinyje „Jaunoji karta“ paskelbta žinutė, 1934 m. gegužės 20 d., Nr. 20

Vilniui Vaduoti Sąjungos ir šaulių iniciatyva apskrityje buvo sodinami medžiai lenkų okupuotai Lietuvos sostinei Vilniui atminti. Yra žinoma, kad Vilniaus ąžuolas tarpukariu buvo pasodintas ir augo Kartenos miestelyje. Baltijos šalių vienybės ąžuolas, be Kretingos, buvo pasodintas ir Kalnalyje. Jį bažnytkaimyje 1936 m. per Šv. Jokūbo atlaidus netoli bažnyčios tarp iškeltų Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavų pasodino Kalnalio šaulių būrys.

Ta proga iškilmingas kalbas sakė Kretingos šaulių rinktinės vadas kapitonas Petras Buragas ir miškininkas Dornas.

Laiškas, surastas butelyje, kurį statybininkai, remontuodami kaimo kelią, aptiko po ąžuolo šaknimis.

Kaip kūrėsi senasis parkas

J. Kanarsko pateiktais istoriniais duomenimis, parko, kuriame D. Nikitenka lokalizavo vardinius medžius, žemės Kretingos miestui atiteko 1925 m., kai Žemės reformos komisija suvalstybino iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus Vaitiškėmis vadintą apie 21 ha žemės sklypą.

Vakarinė šio sklypo dalis buvo perduota apskrities savivaldybei gimnazijai statyti ir miesto parkui įrengti.

Parką buvo pradėta kurti buvusiame dvaro parko užparkyje, vadintame Pušynu, nes jame dominavo senos ir aukštos pušys, rečiau – Varnynu, greičiausiai dėl to, kad senuosius parko medžius buvo pamėgę varniniai paukščiai, susukę čia lizdus.

Parko kūrimo darbai užtruko visą tarpukarį. Šalia parko Kretingos šaulių kuopa įsigijo žemės sklypą, kuriame šalia Žemaitės, tuo metu – Šaulių alėjos, pasistatė Šaulių namus, įsirengė teniso kortus ir aikštyną, kuriame vykdavo kultūriniai kretingiškių renginiai.

Už aikštyno buvusioje rytinėje Vaitiškių žemėje apie 1930 m. miškininkas M. Daujotas įrengė Kretingos miškų urėdijos medelyną, kuriame kretingiškiai ir kitų Žemaitijos vietovių gyventojai galėjo įsigyti dekoratyvinių medžių ir krūmų sodinukų.

Šalia parko buvo pastatyta Kretingos miškų urėdija ir Kretingos pradžios mokyklos Nr. 1 mūriniai rūmai, kuriuose 1939 m. įkurdinta gimnazija. „Žodžiu, buvęs negyvenamas ir nenaudojamas Kretingos dvaro Vaitiškių sklypas tarpukariu tapo kretingiškių poilsio ir rekreacijos zona, kurioje veikė ir švietimo įstaiga“, – priminė istorikas.

Kaip reikėtų įamžinti vardinius medžius?

Dėl vardinių medžių įamžinimo į Savivaldybės Atminimo ženklų įrengimo komisiją kartu kreipėsi rajono Savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio nariai, kurių manymu, šalia vardinių ąžuolų turėtų atsirasti bent jau atminimo lenta.

„Apskritai šią vietą būtų galima aktualizuoti kaip naują turistinį objektą, šalia kurio būtų galima kalbėti keliomis istorinėmis temomis – apie prezidentą Antaną Smetoną, kuris yra lankęsis Kretingos apylinkėse, apie Baltijos šalių vienybės idėją, Klaipėdos kraštą“, – atminimo ženklo būtinumą argumentavo V. Kuprelis.

Jį papildęs J. Kanarskas taip pat teigė, kad, tvarkant šį parką – rajono Savivaldybės taryba ne per seniausiai Kretingos miesto seniūnijai papildomai skyrė 100 tūkst. Eur, iš kurių dalis lėšų turėtų atitekti senojo parko takams sutvarkyti, – šalia vardinių ąžuolų būtų galima pastatyti informacinį stendą.

„Manau, kad, be Deniso išaiškintų prezidento Antano Smetonos 60-mečio jubiliejui, Klaipėdai ir Baltijos šalių vienybei skirtų ąžuolų, greta turėtų būti Vilniaus ir Vytauto Didžiojo ąžuolai, nes tarpukariu kuriamas miesto parkas buvo pagrindinė miesto žalioji zona ir miestiečių poilsio vieta, kurioje vyko įvairios šventės, gegužinės, visuomeninių organizacijų rengiamos vakaronės ir panašiai“, – kad ateityje teks atlikti ne vieną tyrimą istorinei tiesai išaiškinti ir pagrįsti, neabejojo J. Kanarskas.