Mažieji Žalimai – žalumoje skendėjęs kaimas

Į pietus nuo kelio Salantai–Grūšlaukė–Darbėnai, prie Vaineikių miško už Bajoralių kaimo, plyti sovietmečio melioracijos sunaikintas Mažųjų Žalimų kaimas, kuriame belikusi viena sodyba, laukuose stūksančios senosios kapinės ir prie ąžuolo pakelėje kabanti koplytėlė.

Viena pavadinimo versijų – pagal pirmojo gyventojo vardą

Kaimui priklauso 718,28 hektaro žemės, iš kurios daugiau kaip pusę – apie 434 ha – užima miškai. Didesnėje dalyje plyti Vaineikių miškas, susisiekiantis su Grūšlaukės mišku.

Pietrytinėje žemių dalyje auga nedideli Jankaus ir Preibinos miškeliai. Pietuose plyti Žalimų miškas, skiriantis Mažuosius Žalimus nuo Didžiųjų Žalimų.

Mažieji Žalimai ribojasi su Buginiais, Bajoraliais, Leliūnais, Klausgalvų Medsėdžiais, vakaruose – su Knėžų kaimui priskirta miško dalimi, o rytuose nuo kaimynystėje esančių Barzdžių Medsėdžių jį skiria iš Leliūnų Klausgalvų link einantis žvyrkelis.

Prie šio kelio stovi vienintelė sodyba.

Kaimas patenka į Akmenos-Dangės ir Salanto upių baseinus. Šiaurinę dalį vagoja keli melioracijos grioviai, iš kurių surinktas vanduo platesniu kanalu Bajoraliuose įteka į Salanto intaką Pestupį.

Centrinėje dalyje glūdi Akmenos, už Kretingos vadinamos Dange (Dane), ištakos.

Pietine dalimi skersai kaimo vingiuoja Raudonupis ir Varupis, kurie Knėžuose ir Akmenalėse įsilieja į Akmeną.

Organizatorių nuotr.

Kaimas 1868 m. parengtame Rusijos imperijos Kauno gubernijos Kretingos apylinkių plane.

Organizatorių nuotr.

Kaimas 1941 m. išleistame Telšių apylinkių topografiniame plane.

Organizatorių nuotr.

Senoji koplytėlė medyje su Rūpintojėlio skulptūra. Nuotr. Julius Kanarskas, 1986 m.

Žalimais pavadinta žemdirbių nausėdija susiformavo XVII–XVIII a. plėšininėje Palangos seniūnijos Darbėnų dvaro Vaineikių miško žemėje, besiribojančioje su Grūšlaukės (iki 1647 m. – Salantų) ir Platelių dvarų valdomis.

Naujakuriai kūrėsi vienkieminėse sodybose, iškilusiose dideliame plote tarp Vaineikių (Vaineikių Medsėdžių), Nasrėnų, Klausgalvų, Barzdžių, Bajoralių ir Buginių kaimų besidriekiančio miško laukymėse ir iškirstuose sklypuose, taip pat prie miško besiglaudžiančiuose dirvonuojančiuose lendimuose.

Vietovardis turi kelis kilmės variantus. Didžioji dauguma Salantų–Grūšlaukės apylinkių kaimų vardai kilo iš naujakurių asmenvardžių.

Todėl didelė tikimybė, kad šios vietovės pirmuoju gyventoju tapo žemdirbys Žalimas, kurio ir jo vaikų garbei nausėdija pradėta vadinti Žalimais.

Pasak kitos versijos, nuo senų senovės vietovė buvusi apžėlusi žaliais krūmais ir medžiais, todėl ir tapo pavadinta Žalimais.

Iš pradžių tai buvusi viena gyvenvietė, kuri vėliau persiskyrusi į du kaimus – Didžiuosius ir Mažuosius Žalimus.

Tarpukariu vietiniai gyventojai aiškino, kad Mažųjų Žalimų vardas atsiradęs dėl to, kad šioje kaimo dalyje apsigyvenę valstiečiai turėjo mažus žemės sklypus.

Kol Palangos seniūnija buvo valstybinė valda, žemdirbiai buvo laisvieji valstiečiai, mokėję mokesčius valstybei. XVIII a. 8–9 deš. seniūnijai tapus Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio nuosavybe, dvaro žemėje gyvenę valstiečiai tapo baudžiauninkais, kurie vėliau buvo grafų Potockių, Zubovų ir Tiškevičių prievolininkai.

1846 m. Žalimuose buvo 15 prievolininkų sodybų.

Jose 1845 m. gyveno 219 katalikų (110 vyrų ir 109 moterys), kurių dvasiniais reikalais rūpinosi Salantų parapijos kunigai.

Šeimynos buvusios gausios. Jas sudarė iš dvaro žemę nuomojančių žemdirbių šeimų nariai bei jų namuose besiglaudžiantys samdiniai ir kampininkai, dalis kurių gyveno su savo šeimomis.

Tarp XIX a. pirmos pusės gyventojų minimos Stepono Armaičio, Janinos Baitūnienės, Antano Beniušio, Prano Bironto, Dementijaus ir Galikono Eglinskių, Povilo Idzamino, Prano Juškos, Klemenso Kalinausko, Nikiforo Knietos, Prano Kniukštos, Tado Leksiaus, Prano Liebaus, Motiejaus ir Tomo Miknių, Prano Mikutos, Juozapo Preibio, Antano ir Juozapo Pryšmontų, Motiejus Ramanausko, Jurgio Ramono, Elžbietos Ruikienės, Antano Selenio, Kazimiero Stankus, Barboros Stankienės, Juozapo ir Kazimiero Stropų, Magdalenos Sudmonienės, Onos Šimienės, Prano Švunio, Juozapo Vaicikausko, Kazimiero Vaitkaus, Juozapo Venckaus ir Dementijaus Vičiulio šeimos.

Nuo XIX a. vidurio greta Žalimų minimi Didieji ir Mažieji Žalimai.

Didžiaisiais Žalimais imta vadinti pietiniame kaimo žemių pakraštyje prie Vinkšnupio susiformavusią trijų sodybų gyvenvietę, o Mažaisiais Žalimais pavadintos šiaurės rytinėje kaimo dalyje, arčiau Pesčių (dab. Leliūnai) palivarko prie Klausgalvų Medsėdžių–Žalimų–Leliūnų kelio, stovėjusios 5 sodybos.

Tarp abiejų kaimo gyvenviečių miške esančios dvi sodybos vadintos Žalimų užusieniu, o viena – Kiliškių užusieniu.

Dar vienas Žalimų užusienis buvo prie kelio tarp Mažųjų Žalimų ir Pesčių palivarko sodybos, Beištvinės pamiškėje, ties riba su Bajoraliais.

Organizatorių nuotr.

Naujai perdirbta koplytėlė prie medžio. Fot. Julius Kanarskas, 2015 m.

Po pavadinimą – kiekvienam laukui ir pievai

Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, laisvaisiais valstiečiais tapę žemdirbiai buvo priskirti Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiaus Kalnalio seniūnijai, o abiejų kaimų ribos buvo patikslintos, prijungiant prie jų užusienius.

Todėl 1895–1915 m. Mažųjų Žalimų kaime buvo jau 7 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 76 gyventojai: penkiose sodybose žemdirbyste vertėsi 68 valstiečių luomui priklausantys žemdirbiai, vienoje gyveno 4 asmenų miško eigulio šeima, o dar vienoje šeimininkavo 4 asmenų persikėlėlių šeima.

Per XX a. pirmąjį ketvirtį kaimas ūgtelėjo.

Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių valstiečių šeimų, ūkiai ėmė smulkėti, todėl 1923 m. Mažuosiuose Žalimuose buvo surašyta 14 ūkių su 102 gyventojais.

Nuo 1919 m. kaimas priklausė Salantų valsčiaus Bargalio seniūnijai.

Mažųjų Žalimų dirbami laukai, ganyklos ir pievos turėjo savo vardus, kurių atsiradimo pradžia siekė kaimo istorijos ištakas.

Išlikęs kaimo žemės vardų sąrašas, kurį 1935 m. sudarė Pesčių pradžios mokyklos mokytojas Jonas Gvazdinskas, liudija, kad ūkininko Felikso Jonkaus žemės sklype buvusi apie 4 ha dydžio Varnėnės dirva, o su sklypu ribojosi Ratenės pieva.

Šio ūkininko ir kaimyno Vinco Adakausko žemėje telkšojo Alksna vadinamos pelkės, kurios išdžiūdavo labai retai, tik sausringą vasarą.

Į F. Jonkaus ir kito kaimyno Šimkaus laukus įsiterpė Alksnupio pieva, naudota šienui ruošti ir galvijams ganyti.

Kita pieva, vadinama Margaliu, buvusi F. Jonkaus ir dar vieno jo kaimyno Prano Galdiko žemėje, tačiau ją abu ūkininkai suarė ir pavertė dirva.

Ūkininkų Šimkaus ir Šveraitės laukuose buvusi smėlinga pieva, vadinama Saksine. Esą, tokį vardą ji gavusi todėl, kad čia seniau gyvenęs valstietis Saksys. Prie ūkininko Kazio Rutės buvusi apie 20 ha dydžio apipelkėjusi pieva, vadinama Šeptoriške. Nuo Barzdžių Medsėdžių atitekantis upelis seniau vadintas Špykupaliu, nes jo pakrantėje kažkada gyvenęs valstietis Špykys. Šalia valdiško Vaineikių miško apie 4 ha užėmė Traidupis – vasaromis išdžiūvanti pelkė, iš kurios tekėjo to paties vardo upelis.

Vinco Adakausko sklype buvusi kelių hektarų dydžio kupstuota dirva vadinta Žydkapiu arba Joškapiu.

Pasakojama, kad šiame lauke kažkada buvęs užkastas pakelėje miręs žydas Joškė, todėl vietovė įgavusi tokį neįprastą pavadinimą.

Organizatorių nuotr.

Kapinių koplytėlė ir kryžius. Nuotr. Julius Kanarskas, 2015 m.

Sovietų valdžios terorą aprašė dienoraštyje

Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje pradėjus naują žemės reformą, Salantų valsčiaus žemės fondui kaime 1940 m. valstybė nusavino 31,86 ha žemės.

Daugiausia jos – 17,07 ha – neteko Feliksas Jonkus, 9,09 ha – Kazimieras Rutė, o 5,70 ha – Vincas Adakauskas.

Matininkas ją suskirstė į 8 sklypus, kuriuos perdavė bežemiui Povilui Turauskui, mažažemiams Juozapui Rašinskiui ir Juozui Eidėjui iš Bajoralių, Pranciškui Razgauskiui iš Klecininkų, Pranui Galdikui iš Mažųjų Žalimų, Konstantinui Pociui iš Klausgalvų Medsėdžių, Augustinui Eglinskui iš Šalyno kaimo ir Kretingos urėdijos Grūšlaukės girininkijai.

1944 m. duomenimis, kaime buvo 12 ūkių.

Tų pačių metų pabaigoje prasidėjus ginkluotam pasipriešinimui sovietų valdžiai, kaimą supančiuose Žalimų, Vaineikių ir Grūšlaukės miškuose veikė Žemaičių apygardos partizanai, buvo įsikūręs Kretingos apskrities partizanų rinktinės „Kardas“ štabas.

Dalis Mažųjų Žalimų gyventojų taip pat įsitraukė į rezistenciją: vieni tapo partizanų rėmėjais ir ryšininkais, kiti įstojo į laisvės kovotojų gretas.

Jau antrosios sovietų okupacijos pradžioje enkavedistams pradėjus suiminėti Salantų apylinkės vyrus, 1945 m. balandžio 23 d. buvo areštuotas ir į lagerį išvežtas ūkininkas Feliksas Jonkus, į laisvę paleistas tik po poros metų.

Kaimo ūkininkus užgriuvo įvairios prievolės, vertusios atiduoti valstybei paskutinį duonos kąsnį. Jų neįvykdžius, ūkis galėjo būti atimtas, o jo savininkas suimtas, uždarytas į kalėjimą arba išsiųstas į lagerį.

Už prievolių nevykdymą 1946 m. Salantų areštinėn pateko jaunas kaimo ūkininkas Antanas Šverys.

Pabėgęs iš kalinimo vietos, jis pasitraukė į mišką, tapo Salantų valsčiaus partizanų kuopos kovotoju, pasirinkdamas slapyvardį Auksas (Aukselis).

Žuvo 1948 m. netoli gimtinės, už Bajoralių ošiančiame Juodupėnų miške.

A. Šverys nuo pirmųjų karo pabaigos dienų rašė dienoraštį, kuriame nušvietė kaimo ir Salantų apylinkių įvykius, sovietų valdžios vykdytą terorą ir žmonių nuotaikas. Išeidamas partizanauti, dienoraštį saugiai paslėpė savo namuose.

Šiandien jį galima pamatyti ir pavartyti Salantuose veikiančiame rezistencijos muziejuje – Partizanų troboje.

Organizatorių nuotr.

Senosios kaimo kapinės. Fot. Julius Kanarskas, 2015 m.

Istoriją mena kultūros paveldo objektai

1948–1949 m. iš kaimo į Krasnojarsko kraštą buvo ištremti 9 žmonės.

Pirmiausia tremiamųjų sąraše atsidūrė prieš metus iš lagerio sugrįžęs Feliksas Jonkus, kuris su motina Stefanija, žmona Ona, dukromis Eugenija ir Ona 1948 m. gegužės 22 d. buvo išvežtas į Bogučianų rajono Čiadobeco, vėliau – Imbos gyvenvietę.

Tą pačią dieną į Bogučianų rajoną buvo ištremta Ona Ronkaitienė su sūnumi Juozu ir dukra Ona, o 1949 m. kovo 25 d. į patį Krasnojarską ne savo valia išvyko Jonas Šimkus.

Stefanija Jonkienė ir Ona Ronkaitienė mirė tremtyje, o kiti 1956–1958 m. buvo paleisti, suteikiant teisę grįžti į Lietuvą.

Feliksas ir Ona Jonkai į gimtinę negrįžo, liko gyventi tremtyje, kur ir mirė.

Pokariu kaimas buvo Bargalio apylinkės dalis, kurią 1959 m. panaikinus priskirtas Imbarės apylinkei. Sovietmečio kolektyvizacija, kolūkinės žemėvaldos plėtra ir melioracija kaimą sunaikino.

1959 m. jame gyveno 36 žmonės, o po 30-ies metų ir 2011 m. Mažuosiuose Žalimuose bebuvo 2 gyventojai.

Kaimo istoriją mena išlikę kultūros paveldo objektai.

Prie kelio Leliūnai–Mažieji Žalimai–Klausgalvai augančiame ąžuole nuo seno kabėjo koplytėlė su meniška, polichromuota sėdinčio Rūpintojėlio, dešine ranka parėmusio smakrą, skulptūra, kurią padarė nežinomas liaudies meistras.

Koplytėlę 1915 m. atnaujino piemenys broliai Puidokai iš Mažųjų Žalimų kaimo. 1976 m. ji buvusi paskelbta vietinės reikšmės liaudies dailės paminklu (sąrašo numeris DV3695, unikalus objekto kodas 20211), saugomu valstybės.

Laikui bėgant, Rūpintojėlio skulptūra pradingo, o koplytėlė XXI a. pr. pakartotinai atnaujinta, iš dalies išlaikant autentiškas formas.

Seniausias kultūros paveldo objektas yra Marų kapais, kitaip – Kapeliais (žem. Kapalē), vadinamos kaimo kapinės, įrengtos centrinėje žemių dalyje esančioje pakilumoje, kuri tarpukariu priklausė Vincui Adakauskui.

Čia nuo XVII a. iki XX a. pr. laidoti abiejų Žalimų – Mažųjų ir Didžiųjų, – o taip pat šalia esančių Barzdžių Medsėdžių gyventojai, daugiausia maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, savižudžiai ir nekrikštai.

Nuo seno kapinėse stovėjo keletas kolektyvinių memorialinių paminklų: medinė koplytėlė su šventųjų skulptūromis ir trejetas ąžuolinių kryžių.

Jiems sunykus, Vincas Adakauskas 1938 m. pastatė naują koplytėlę. Ją XX a. antroje pusėje prižiūrėjo ir atnaujino Juozas Žilinskas iš Leliūnų kaimo.

Senoliai pasakojo, kad kapinėse retsykiais vaidendavosi, šviesdavo ugnelės, o ariant aplinką buvo randama žmonių kaulų. 1997 m. kapinės įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 24240) ir valstybės saugomos kaip regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė, turinti dailės ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder