Mažų valstybių gynyba: kaip pasirengti galingesnio agresoriaus antpuoliui?

Laivynas ir aviacija bei tankai ar judrūs pėstininkų padaliniai? Kaip sukurti efektyvią kariuomenę ir tuo pat metu nebankrutuoti? Mažųjų valstybių gynybos ypatumus tyrinėjęs Potsdamo universiteto doc. dr. Christianas E. Rieckas mano, kad Lietuvai vertėtų orientuotis į „lengvojo“ tipo ginkluotąsias pajėgas. Ukrainos karo pradžia parodė, kad mobilūs ir gerai ginkluoti pėstininkai gali padaryti didžiulius nuostolius daug „sunkesnėms“ priešo pajėgoms.

Tuo pat metu neverta visai apleisti sunkesnės ir brangesnės ginkluotės įsigijimų. Ch. Riecko nuomone, kartais net ir mūšio lauke nelabai naudinga galinti pasirodyti sunkioji technika taikos metu įkvepia pasitikėjimo visuomenei, kuri turi būti pasirengusi pasipriešinimui ir, tikėtina, trumpam partizaniniam karui, kol sulauktų sąjungininkų pagalbos. „Jei manysite, kad nieko negalite padaryti – jūs jau pralaimėjote“, – Alfa.lt sakė gynybos ekspertas.

– Laivynas yra daugiausiai kainuojančios bet kurios šalies pajėgos. Kiek tikslinga mažoms valstybėms, šiuo atveju – Baltijos šalims, plėtoti jūrinius pajėgumus, žinant, kad net ir sudėti visų trijų šalių pajėgumai neprilygs tam, ką vien mūsų regione jūroje turi agresorius?

– Gynybos kaštai – visų mažų valstybių problema. Tarkime, mažytis Liuksemburgas kartu su Nyderlandais ir Belgija turi keletą transporto ir degalų papildymo lėktuvų, kurie gali būti naudojami kaip paramos vienetai NATO operacijose. Bet Liuksemburgas – turtinga šalis. Jų atveju klausimas yra ne tiek kaštai, kiek strateginio gylio nebuvimas ir žmonių trūkumas. Taigi, šioje situacijoje Liuksemburgas, kaip ir nemažai kitų mažų Europos valstybių, renkasi turėti ribotą ginkluotės skaičių ir maksimaliai integruotis su kitomis NATO pajėgomis.

Pavyzdžių yra ir kitur pasaulyje. Singapūras turi daugiau nei 170 tankų, nors pagrindinės jo pajėgos – 800 lengvų pėstininkų kovos mašinų. Tai kelia gyventojų dvasią ir atgraso silpnesnes kaimynines valstybes kaip Malaizija. Tačiau, atsižvelgiant į šalies mažumą ir landšaftą, Singapūro būtų neįmanoma apginti nuo tokio galingo priešininko kaip Kinija.

Baltijos šalių atveju problema yra ta, kad, net jei jūs kartu investuosite ir kursite labiau integruotą, „konfederacinį“ laivyną, Rusija padarys tą patį ir jūs įsivelsite į ginklavimosi varžybas, kurių negalite laimėti.

– Taigi, tai sritis, kurioje turėtume labiau remtis NATO sąjungininkais. Tas pats su aviacija? Kaip galėtume spręsti jos trūkumą? Raginti sąjungininkus steigti daugiau bazių, panašių į Zoknius?

– Nemanau, kad daugiau bazių Baltijos šalyse, kur jos būtų pasiekiamos priešo toliašaudėms sistemoms, būtų geras sumanymas. Švedijai ir Suomijai prisijungus prie NATO, padėtis Baltijos regione smarkiai pasikeitė. Manau, kad efektyviau būtų kurti aviacijos bazes Švedijoje, kur galėtų tarnauti kariai ir iš Baltijos šalių. Baltijos šalys iš jų būtų lengvai pasiekiamos, o bazės tuo pat metu būtų gan saugios nuo Rusijos. Aviacija yra labai brangi, ir manau, kad šioje srityje jums taip pat labiau verta remtis NATO pajėgumais.

Reikia turėti omenyje, kad, prisijungus Švedijai ir Suomijai, Baltijos šalys įgijo daug didesnį strateginį gylį, tačiau tai nereiškia, kad agresijos atveju Rusija neužgrobs Suvalkų koridoriaus arba neperkirs jūrinių linijų. Rusija vis dar labai galinga ir turi dvi dideles bazes Kaliningrade ir Leningrado srityje.

Manau, kad Baltijos šalims prasminga investuoti į laivyną, tokį kaip pakrančių apsaugos pajėgas, neleisiančias, pavyzdžiui, išsilaipinti rusų desantui. Toks laivynas taip pat galėtų atlikti žvalgybos užduotis. Tačiau atgrasymui jis nebus tinkamas.

– Kaip tame pačiame kontekste vertinate priešlėktuvinės gynybos plėtojimą?

– PLG yra ir būtinybė, ir tuo pat metu pasirinktinis dalykas. Priklauso nuo to, kiek teritorijos jūs esate pasiruošę ginti. Manau, kad Baltijos šalims tinkamas Izraelio „Geležinio kupolo“ modelis. Jis santykinai nebrangus ir veiksmingas. Žinoma, nepavyks uždengti visos teritorijos, tačiau galėtumėte bent jau apsaugoti sostines, kurios šiaip ar taip yra civilių tankiausiai gyvenami centrai.

„Geležinio kupolo“ tipo gynyba labai sustiprintų gyventojų saugumo ir pasitikėjimo savo šalimi jausmą, kurio svarba, mano nuomone, yra milžiniška, nes pasitikėjimas sustiprina visą pasipriešinimo sistemą. Būtent dėl to Rusija šiame kare taip puola Ukrainos civilinę infrastruktūrą ir dėl to ją taip svarbu apsaugoti. Jei gyventojai pateks į psichologinius spąstus, esą „rusų lokys“ yra toks galingas, kad mes nieko negalime padaryti, manykite, kad jau pralaimėjote.

– Ukrainos karas tapo dronų „revoliucija“ – jų nori visi. Kokio tipo bepiločiai orlaiviai ir koks jų kiekis būtų tinkamiausias Baltijos šalims?

– „Meniu“ labai gausus – galima rinktis dronus pačioms įvairiausioms užduotims. Dronų įvairovė tokia didelė, kad jų net neišeina pavadinti viena ginkluotės rūšimi. Atsakymas vėl priklauso nuo to, kiek gilios jūsų kišenės, kiek galite sau leisti.

Baltijos šalių atveju siūlyčiau sutelkti dėmesį į tai, kokie dronai labiausiai tinka bendram jūsų kariuomenės ir gynybos modeliui. Jei renkatės turėti mobilesnes ir lengvas pajėgas, kas, manyčiau, būtų geras pasirinkimas, jūsų prioritetas – kiek įmanoma stabdyti priešo puolimą ir padaryti jam kiek įmanoma daugiau žalos, kol ateis NATO sąjungininkų pagalba. Jūsų priešas yra daug galingesnis, todėl negalima atmesti scenarijaus, kad Baltijos šalių teritorija bus bent jau laikinai okupuota ir jūsų pajėgoms teks kariauti partizaninį karą.

Renkantis dronus, siūlyčiau jums atidžiau pažvelgti į tai, ką siūlo turkai. Pavyzdžiui, „Bayraktar TB2“, kuris jau yra rinkoje ir puikiai pasirodė kovose prieš mechanizuotus pėstininkų dalinius. Svarbiausia aiškiai nustatyti prioritetus, ko jums reikia iš dronų. Jei kalbame apie daugiausia pėstininkų kariuomenę, Baltijos šalims reikia dronų, kurie remtų pėstininkus, pavyzdžiui, prieštankinių ir priešpėstinių dronų.

Vakarų europiečiai gali pasiūlyti gerų žvalgybos dronų, tokių kaip pažangusis „Eurodrone“, galintis nešti ir ginklus, bet jie santykinai brangūs. Turkiški dronai pasižymi geru kainos ir kokybės santykiu, juos dideliais kiekiais perka net Saudo Arabija. Kaina yra svarbi, nes jums reikia labai daug dronų, savotiškos „dronų uždangos“ nuo priešo. Todėl daugiau ir pigiau yra geriausias pasirinkimas.

– Lietuva kuria tankų batalioną, kas vėlgi Rusijos atveju yra labai mažai. „Lengvosios“ kariuomenės šalininkai neretai nurodo Ukrainos karo pavyzdį, kai invazijos pradžioje didžiausius nuostolius rusų kolonoms padarė mobilūs pėstininkų daliniai, gerai aprūpinti prieštankiniais ginklais. Jūs pritariate tokiai nuomonei?

– Visiškai pritariu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Singapūras, Baltijos šalyse yra užtektinai rečiau apgyventos teritorijos, kur manevringi daliniai gali atakuoti priešo tankų kolonas. Mieste to nepadarysi dėl gyventojų tankumo.

Todėl siūlau nenuvertinti, ką gali nuveikti pėstininkai (sunkieji ir lengvieji). Be to, jūs turite visas galimybes apmokyti nemažą gyventojų dalį. Paruošti pėstininką galima nepalyginamai greičiau ir pigiau nei lėktuvo pilotą.

Tankai yra naudingi kaip didelėms, taip ir mažoms kariuomenėms, tačiau pasižiūrėkite, kiek laiko užtrunka, kol Ukraina gauna naują tanką. Vokietija turi karinę pramonę, bet pagaminti „Leopard A-7“ tanką užtrunka iki dvejų metų. Tai beprotiškas terminas! Taigi, vėl turime faktą, kad apginkluoti pėstininkus prieštankiniais ginklais užimtų nepalyginamai mažiau laiko.

Šiuo požiūriu Baltijos šalys galėtų labiau remtis Vokietijos arba Lenkijos pajėgumais. Vokietijos užduotis Šaltojo karo metais buvo užtikrinti dominavimą Baltijos jūroje ir šarvuotos technikos pranašumą Rytų flange, ir šiandien mes iš naujo atrandame šį vaidmenį. Manau, kad Vokietija judės kaip tik šia kryptimi, tik šį kartą jau ir su Švedijos laivyno ir galingų Lenkijos tankų pajėgų pagalba.

– Tokiu atveju reikia daug pėstininkų ir mums tikslinga būtų įvesti visuotinę karinę prievolę?

– Profesionalūs kariai, be abejonės, yra kariuomenės stuburas. Visuotinis šaukimas yra tinkamas pasirinkimas, bet tai reiškia, kad pati kariuomenė turi būti didesnė, kad „apžiotų“ didelį šauktinių srautą. Suprantama, to nepadarysi per dieną, o tai reiškia, kad dar kurį laiką veiks mišri, dalinio šaukimo sistema.

– Kiek agresijos atveju efektyvios visose Baltijos šalyse veikiančios savanorių pajėgos ir paramilitarinės organizacijos, tokios kaip Lietuvos šauliai? Karo atvejų jos mažų mažiausiai įgalintų mus beveik padvigubinti karių skaičių.

– Tai be galo sudėtingas klausimas. Tokios pajėgos yra efektyvios Šveicarijos atveju. Tačiau šveicarai metų metais kūrė gynybos infrastruktūrą, o ir jų geografinės sąlygos yra daug palankesnės gynybai nei Baltijos šalių.

Faktas, kad tokios pajėgos turi nuolat mokytis, rengti pratybas. Tie patys šveicarai ima abejoti jų efektyvumu, nes savanoriai mokosi vis mažiau. Nereguliariųjų dalinių sistema tobulinama labai ilgai, tačiau, net jei dabar ji Baltijos šalyse nėra tokia efektyvi kaip Šveicarijoje, sakyčiau, kad neverta jos apleisti ir stengtis ją gerinti tiek, kiek laiko turite.

Čia vėl turiu pabrėžti visuomenės nusiteikimo svarbą. Piliečių įtraukimas į nereguliariosios gynybos sistemą stiprina jų kovinę dvasią, pasitikėjimą savo jėgomis. Toks žmogus agresijos akivaizdoje save laiko kariu, o ne bejėge auka. Taigi, mes kalbame apie tai, kad turite išnaudoti laiką didinti kariuomenei, sukurti veiksmingą rezervo sistemą ir kiek įmanoma gerinti nereguliariųjų pajėgų įgūdžius.

Taip pat nereikia įsivaizduoti, kad kiekvienas patriotiškai nusiteikęs ir ginkluotas pilietis privalo stoti į priešakines gretas mūšyje. Kiekvienas žmogus su ginklu rankose jaučiasi galįs būti didvyriu, bet taip nėra. Net ir profesionaliose kariuomenėse 85 proc. personalo yra ne kovinis komponentas. Pilietiškai nusiteikę žmonės krizės atveju gali suteikti labai daug ir labai svarbios pagalbos medicinos, aprūpinimo, pagalbos civiliams ir daugelyje kitų sričių.

Parengta visuomenė gali labai greitai pereiti nuo civilinių ant karinių bėgių ir tai labai svarbi siekiamybė, nes karas apima ne tik mūšio lauką, bet ir absoliučiai visas valstybės gyvenimo sferas. Todėl kartoju, kad labai svarbu investuoti į veiksmingą infrastruktūrą, krizės sąlygomis veikiančią sistemą. Tai padaryti sudėtinga, tačiau, jei jums pavyks, turėsite agresijai labai atsparią visuomenę. Manau, kad Vokietija galėtų daug prisidėti prie tokios sistemos kūrimo Lietuvoje.

Viena vertus, tokią paramą galima lengviau organizuoti nejudinant Vokietijos karinio biudžeto, kurio didinimas probleminis dėl vidinių politinių priežasčių, kita vertus, Lietuva ir Baltijos šalys turi visas galimybes aktyviau spausti Vokietiją politiškai, kad mano minima parama būtų kuo greičiau suteikta. Atsiųsti į Lietuvą brigadą kareivių su 35 tankais iki 2025 m. yra geras dalykas, tačiau Lietuvos tai neišgelbės. Ilgalaikėje perspektyvoje Vokietija galėtų labai prisidėti prie jūsų pačių atsparumo didinimo.

– Visgi mes baiminamės, kad Baltijos šalyse agresijos atveju gali pasikartoti tai, kas įvyko Bučoje, todėl reikalaujame kiek įmanoma gausesnių sąjungininkų pajėgų mūsų teritorijoje.

– Ir jums tai puikiai sekasi – nenustokite to daryti. Neseniai lankiausi Lietuvoje ir mane pribloškė, kaip suderintai į problemą žiūri visos ministerijos ir kitos valstybės institucijos. NATO buvimas Baltijos šalyse pastaraisiais metais labai sustiprėjo.

Turiu omenyje ne tik atsiunčiamų karių skaičių, bet ir daug geresnį Baltijos šalių įtraukimą į NATO gynybos planus apskritai. Jūs teisingai darote reikalaudami daugiau ir turite daryti tai toliau, tačiau nepamirškite, kad, neįskaitant JAV ir iš dalies Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės, daugelis NATO šalių šiandien nėra pajėgios suteikti tokios karinės paramos, tiek nuolat dislokuotų karių, kiek jums reikia ir kiek jūs nusipelnėte.

Ilgus metus buvo kalbama apie nedidelių ir lengvai ginkluotų kontingentų dalyvavimą misijose užsienyje, o nuolat dislokuoti 5000 karių brigadą Vokietijai yra fundamentalus pokytis, seniai neregėtas ir labai didelis iššūkis, kuriam šiandien mes ir ieškome sprendimo.

Šioje situacijoje aš teigiamai vertinu varžybas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Lenkija taip daug investuoja į savo gynybą, kad jau turi galingesnes nei Vokietijos šarvuotos technikos jėgas. Manau, kad geras stūmoklis Vokietijai stiprinti nuosavus pajėgumus ir vėl atrasti savo vietą Rytų flango gynyboje. Visa tai bus naudinga ir Baltijos šalims.