Minimos 34-osios Baltijos kelio metinės: Landsbergis – tai simbolis, galintis padrąsinti abejojančius priešintis

„Baltijos kelias gali būti labai įkvepiantis pavyzdys. Tačiau reikia, kad jis būtų žinomas ir kad būtų ne tik prisimenamas kaip kažkada buvęs faktas“, – Eltai sakė V. Landsbergis.

Pasak vieno iš ryškiausių Lietuvą į nepriklausomybę vedusių politikų, Baltijos kelias yra tarsi simbolis, galintis padrąsinti abejojančius ar priespaudai priešintis nedrįstančius žmones.

„Tai būdas pamatyti, kaip galima įveikti priespaudą, nedeginant automobilių ir nedaužant vitrinų.

Tai galėtų būti paveikus pavyzdys, kuris niekur nedingsta, jis neišblėsta, jis tik yra žymimas arba nežymimas“, – sakė profesorius.

Profesorius samprotauja, kad Lietuva galėjo turėti saugesnę kaimynystę, jei būtų pakartota prieš 34 metus trijų Baltijos valstybių visuomenių surengta įspūdinga akcija.

Pasak V. Landsbergio, jei prieš trejus metus, po suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje, prie Aliaksandro Lukašenkos rūmų būtų susirinkę tiek žmonių, kiek stovėjo lietuvių Baltijos kelyje, viskas būtų susiklostę kitaip.

„Įsivaizduokite – tada Lietuvoje milijonas žmonių išėjo į Baltijos kelią. Prie mūsų šalies visai arti yra Baltarusija, kaimynė.

Jeigu tada, kai buvo sąjūdis prieš Lukašenkos valdžią, prieš trejetą metų, dėl suklastotų rinkimų, jeigu milijonas žmonių būtų atėję prie Lukašenkos rūmų, tai argi jis ten sėdėtų dabar?“ – kalbėjo profesorius.

„Kai atėjo tūkstančiai, juos išdaužė. Bet Baltijos kelio jau nieks nedrįso atvažiuoti išdaužyti“, – pabrėžė V. Landsbergis.

Jo teigimu, patys Lietuvos gyventojai turi dažniau prisiminti prieš 34 metus įvykusį taikų trijų Baltijos valstybių protestą.

Pasak V. Landsbergio, Baltijos kelio pavyzdys galėtų padėti įvairių teisių gynėjams.

„Gal ir mes nelabai daug darome, kad savo gražiuosius istorijos puslapius primintumėme? Ir prisimintume dažniau – ne tik metinių proga, bet ir svarstant tokius klausimus apie išsivadavimą, apie kovas už teises, štai čia irgi kova už teises“, – teigė jis.

„Vieni kovoja už vienas teises, kiti už kitas ir kitaip, bet čia yra prisimintina ir įsisąmonintina metodika, kaip galima laimėti“, – akcentavo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas.

Baltijos kelyje stovėjo tiek žmonių, kiek valstybės jų neteko per pirmus 15 okupacijos metų

Istorinį bei didžiulę simbolinę prasmę turėjusi įvykį minėjimo išvakarėse prisiminė ir krašto apsaugos ministras bei istorikas Arvydas Anušauskas.

Jo teigimu, Baltijos kelyje stovėjo tiek žmonių, kiek jų neteko Baltijos valstybės per pirmuosius 15 okupacijos metų.

Ribentropo–Molotovo paktas, akcentuoja A. Anušauskas, ir lėmė pusšimtį metų trukusią brutalią okupaciją.

„Tai lėmė 1940-aisiais įvykdytą ir pusšimtį metų trukusią Lietuvos bei kitų Baltijos šalių okupaciją bei jų 1,8 mln. piliečių praradimą dėl okupantų vykdyto genocido ir teroro, karo nusikaltimų ir nusikaltinų žmoniškumui“, – feisbuke akcentavo ministras.

Pasak ne vienus metus okupacinio režimo nusikaltimus tyrusio A. Anušausko, iš 6 mln. Latvijos, Estijos ir Lietuvos savo piliečių šalys neteko ne mažiau 30 proc. arba 1,8 mln. žmonių, kai tuo tarpu 18 proc. tapo nacistinės okupacijos ir holokausto aukomis, o 32 proc. tapo sovietinio teroro ir genocidinių akcijų aukomis.

„Lietuvos 1939–1953 m. bendri nuostoliai 1,058 mln. (490 000 buvo priversti palikti Lietuvą, 245 000 tapo holokausto ir karo aukomis, 332 000 sovietinio teroro ir genocidinių akcijų aukos) arba 30 proc. piliečių (gyveno apie 3 mln. žm.)“, – rašė A. Anušauskas.

Anot istoriko, Latvija 1940–1953 m. neteko daugiau kaip 500 tūkst. arba 27 proc. piliečių.

Iš viso sovietinis teroras palietė 180 tūkst. žmonių, o nacistinis genocidas – 85 000. Abiejose frontų pusėse žuvo dar 31 tūkst., daugiau kaip 200 tūkst. buvo priversti palikti Latviją.

A. Anušausko teigimu, Estija 1940–1953 m. neteko 260 tūkst. žmonių arba ketvirtadalio piliečių, kai 1940 m. turėjo 1,054 mln. gyventojų.

1989 m. rugpjūčio 23 d., minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai suorganizavo 620 km ilgio gyvąją grandinę.

Trijų Baltijos valstybių tautos, sujungdamos Vilnių, Rygą, Taliną – nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano bokšto Taline, surengė simbolinį referendumą ir susikibusios rankomis kiekviena savo ir kartu 2 milijonų žmonių apsisprendimu nutiesė kelią į Nepriklausomybę.