Monika Navickienė: nustatant negalią - dėmesys aplinkai ir joje esančių kliūčių šalinimui, mažiau svarbos medicininiams kriterijams

Negalia neturi būti tapatinama tik su žmogaus susirgimu, liga, medicinine diagnoze. Negalia yra asmens veiklos ir galimybių apribojimas dėl aplinkos veiksnių įtakos ir funkcinių sutrikimų, kuriuos sukelia sveikatos sunkumai.

Atsižvelgiant į tai, kad negalia apriboja ne tik žmogaus galimybes dirbti, bet ir kitas jo dalyvavimo visuomenėje sritis, siūloma keisti ir sąvokas, t. y.  vietoj darbingumo ir neįgalumo lygių būtų nustatomas dalyvumo lygis, – ir darbingo amžiaus žmonėms, ir sulaukusiems pensinio amžiaus.

Per metus dėl negalios vertinimo kreipiasi daugiau kaip 70 tūkst. žmonių. Daugiau kaip trečdaliui jų (24 tūkst.) atliekamas pirminis vertinimas, t, y. negalia žmogui nustatoma pirmą kartą.

Taigi, ypač svarbu, kad jau nuo pat pradžių būtų atliepiami žmogaus individualūs poreikiai – taikomas atvejo vadybos metodas sudarant pagalbos planą.

Jo dėka nedelsiant būtų organizuojama kompleksinė pagalba kuo arčiau žmogaus gyvenamosios vietos, pavyzdžiui, socialinės paslaugos, būsto pritaikymas, gestų kalbos vertimo paslaugos, aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis, užimtumo darbo rinkoje paslaugos.

„Tenka pripažinti, kad šiuo metu galiojantis negalios vertinimo modelis neužtikrina žmonių su negalia individualių poreikių tenkinimo. Tik maža apimtimi vertinami žmogaus gebėjimai, neatsižvelgiama į neigiamus aplinkos veiksnius, kurie paprastai ir sudaro kliūtis žmonių su negalia įtraukčiai į visuomenę.

Todėl prioritetu turi tapti dėmesys žmogaus galiai ir gebėjimams, šalinant kasdieniame gyvenime esančias kliūtis ir apribojimus, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

KAIP YRA DABAR. Galiojantis negalios vertinimo modelis neužtikrina žmonių su negalia individualių poreikių patenkinimo. Šiuo metu negalios vertinimas grindžiamas medicininiais kriterijais (jie sudaro apie 90 proc.) ir tik maža apimtimi vertinami neigiami aplinkos veiksniai, kurie paprastai ir sudaro kliūtis žmonėms su negalia aktyviai dalyvauti visuomenėje. 

Toks medicininis modelis nustatant negalią yra ydingas, kadangi dviejų vienodą medicininę diagnozę turinčių žmonių padėtis ir jiems reikalinga pagalba gali skirtis priklausomai nuo jų savarankiškumo įgūdžių ir kitų faktorių, kurie, drauge su medicinine diagnoze, apibrėžia žmogaus galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Šiuo metu galiojanti negalios vertinimo sistema iš dalies yra diskriminacinė, nes nustatytas darbingumo lygis siejamas su žmogaus darbiniu užimtumu ar galimybėmis dirbti, tačiau visiškai nevertinami aplinkos veiksniai, galimybės gyventi savarankiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su kitais.

Pagal šiuo metu galiojančią negalios vertinimo sistemą darbingo amžiaus žmonėms nustatomas darbingumo lygis (pvz., 15 proc. darbingumo lygis) ir jiems mokama netekto darbingumo pensija, kurios dydis priklauso nuo nustatyto darbingumo lygio ir asmens turimo darbo stažo.

Nustatytas darbingumo lygis siejamas su asmens darbiniu užimtumu ar asmens galimybėmis dirbti, tačiau visiškai nevertinami aplinkos veiksniai, asmens galimybės gyventi savarankiškai, dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su kitais.

Asmeniui su negalia sukakus pensinį amžių, jo turimas darbingumo lygis prilyginamas vienam iš specialiųjų poreikių lygių (didelių arba vidutinių), ir šis asmuo, atsižvelgdamas į išmokos dydį, turi teisę pasirinkti, kurią išmoką norėtų gauti – netekto darbingumo pensiją ar senatvės pensiją.

Jei pensinio amžiaus asmuo sulaukia neturėdamas negalios, tačiau negalią įgauna jau būdamas pensinio amžiaus, jam sumažėjęs darbingumas nebevertinamas, o nustatomas specialiųjų poreikių lygis. Tuomet žmogus neturi teisės rinktis, kurią išmoką norėtų gauti – netekto darbingumo pensiją ar senatvės pensiją. Gauna tik senatvės pensiją.

KAS SIŪLOMA. Siūloma, kad negalios vertinimo modelis būtų grindžiamas neigiamų aplinko veiksnių ir pagalbos priemonių asmeniui vertinimu, atsižvelgiant  į asmens sveikatos būklę bei funkcijų sutrikimus. Pirmiausia bus siekiama medicininių kriterijų įtaką mažinti iki 60 proc., palaipsniui pereiti prie 50 proc. ir 40 proc. 

Tai reiškia, kad remiantis socialiniais ir žmogaus teisėmis grįstais kriterijais, vertinant negalią pagrindinis dėmesys bus nukreipiamas į individualų negalios vertinimą, kuomet bus siekiama išsiaiškinti kiek dėl sutrikusių funkcijų ir neigiamos aplinkos sąveikos žmogui reikia pagalbos.

Taip pat, nustačius negalią, siūloma organizuoti atvejo vadybą, t. y. nedelsiant sudaryti žmogui reikiamos pagalbos ir paslaugų planą.

Papildomai siūloma, kad visiems asmenims nuo 18 metų, o taip pat ir pensinio amžiaus gyventojams, būtų nustatomas dalyvumo lygis. Dalyvumo lygis būtų nustatomas kompleksiškai įvertinus žmogaus savarankiškumą ir aplinkos veiksnius, trukdančius visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime: mokytis, dirbti, savarankiškai gyventi bendruomenėje, bendrauti ir pan.

Be to, vietoj šiuo metu nustatomų slaugos ir priežiūros išlaidų kompensacijos siūloma nustatyti individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijas.

Tokiu būdu būtų tikslingiau atliepiami psichosocialinę negalią turinčių žmonių poreikiai, bei patikslintas reikalingų pagalbos valandų skaičius, kuris didėtų nuosekliai ir atlieptų įvairią negalią turinčių žmonių poreikius.

Šiuo metu žmonių su negalia skurdas siekia 32 proc. ir yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje, o pensinio amžiaus žmonių siekia 29 proc.

Jeigu pritars Seimas, pokyčiai įsigalios nuo 2023 m. liepos 1 dienos.