Landsbergių šešėlis
Jau vien faktas, kad sutartis pasirašyta su „BaltCap", verčia suklusti.
„BaltCap" priklauso įmonė „Knowledge investment". Grupės Seimo narių iniciatyva pastarąją pernai purtė VMI.
Praėjusią kadenciją veikusi Agnės Širinskienės vadovaujama laikinoji Seimo komisija, tyrusi neskaidrias verslo ir politikų sąsajas, išsiaiškino, kad anksčiau „Knowledge investment" vadinosi „Krajama", kurios savininke 2017-2018 metais buvo Austėja Landsbergienė.
Ta pati įmonė, ją valdant poniai Austėjai, 2018 m. nusipirko sklypą sostinės Kalnėnų rajone ir ten pastatė mokyklą, kurią išnuomojo tos pačios A.Landsbergienės Karalienės Mortos mokyklų tinklui.
O tada A.Landsbergienė bendrovę „Krajama" pardavė fondui „BaltCap".
Vos už vieną eurą, nors vien „Krajamos" sklypo rinkos vertė siekė 1,3 mln. eurų. VMI nieko blogo visame tame neįžvelgė, nors istorija - mažų mažiausiai keista.
Dėl santykių su „BaltCap" Gabrieliui Landsbergiui 2018 m. netgi teko raudonuoti prieš Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kuriai buvo apskųstas.
Mat kolegoms nepatiko, jog konservatorių lyderis su grupe kitų parlamentarų kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT), prašydamas išaiškinti, ar pensijų kaupimo fondams neįtikusios įstatymo pataisos neprieštarauja Konstitucijai. Kreipimasis - nukopijuotas Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos raštas.
„Tokios G.Landsbergio veiklos užsakovu gali būti laikoma jau minėta asociacija, kurios nariai yra privatūs pensijų fondai.
Būtent pensijų fondų lėšos sudaro apie 60 proc. „BaltCap Infrastructure Fund" lėšų, su kurio valdytoja „BaltCap" ūkinius-komercinius santykius plėtoja G.Landsbergio žmonos valdomas ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas „Vaikystės sodas" ir Karalienės Mortos mokyklos", - sakė vienas iš į etikos sargus kreipęsis tuometinis parlamentaras Stasys Jakeliūnas.
Jo kolegė A.Širinskienė etikos sargams taip pat nurodė, kad G.Landsbergis nenusišalino nuo dalyvavimo svarstant pensijų reformos ir pensijų fondų ateities klausimus ir balsuojant dėl jų, kai tuo pačiu metu fondas „BaltCap Infrastructure Fund" „investavo į objektus, kuriais naudosis jo sutuoktinės A.Landsbergienės verslas".
Tačiau komisija G.Landsbergį pripažino kaltu tik dėl plagijavimo - jis pažeidė Valstybės politikų etikos kodeksą, nes kartu su kitais Seimo nariais kreipimesi į KT nenurodė tikrų teksto autorių.
Jokio skaidrumo
Tačiau nacionalinio stadiono koncesijos sutartis įdomi ne vien Landsbergių šešėliu.
Štai aktyvus visuomenininkas ir partijos Nacionalinis susivienijimas Audito komiteto pirmininkas Aleksandras Nemunaitis, stebėtojo teisėmis dalyvavęs savivaldybei svarstant koncesijos sutartį, informavo, kaip keistai visa tai vyko.
Pasak jo, klausimą pirmiausiai svarstė Gedimino Jauniaus vadovaujamas savivaldybės Ekonomikos komitetas, kuris koncesijos sutarties projektą atmetė dviejų balsų persvara.
Tačiau G.Jaunius suorganizavo naują balsavimą. Balsams pasiskirsčius po lygiai lemiamas buvo pirmininko balsas.
Sostinės tarybos narys Žilvinas Šilgalis „Vakaro žinioms" atskleidė, kad ne ką skaidriau viskas vyko ir toliau: vos trečiadienį, spalio 6 d., savivaldybė skubos tvarka, nė neįsigilinusi pritarė koncesijos sutarčiai, o jau po dviejų dienų ji skubiai pasirašyta.
„Todėl, kad niekas nespėtų apskųsti nei procedūrų, nei ko kito.
Nes, kai pasirašoma sutartis, koncesininkui įsijungia visi saugikliai.
Jei po sutarties pasirašymo kita pusė ko nors nevykdo, iškart koncesininkui priklauso baudos, numatytos sutartyje.
Vien sutarties pasirašymas jam garantuoja mažiausiai 0,5 mln. eurų.
Tokios vertės projektas, o prastumtas vos per 5 dienas", - stebėjosi Ž.Šilgalis.
Rekordinė kaina
Stadiono griaučių vietoje 2025 m. turėtų iškilti 15 objektų kompleksas. Jame esą bus futbolo, lengvosios atletikos stadionas, sporto kompleksas su gimnastikos, rankinio, tinklinio, bokso, krepšinio salėmis, bendruomenės ir kultūrinio ugdymo centras su biblioteka, 300 vietų darželis ir Sporto muziejus.
Sostinės meras Remigijus Šimašius pranešė, esą stadiono (15 arba 18 tūkst. sėdimų vietų) statyba kainuos 40 mln. eurų, komplekso statyba - 87 mln. eurų, o galutinė suma, kurią, mero teigimu, sumokės mokesčių mokėtojai, sieks apie 160 mln. eurų per 25 metus.
Projektui 53,4 mln. eurų skirs Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Mokėjimus už stadiono statybą savivaldybė numatė atlikti per 22 metus po statybos pabaigos.
Tačiau procesą įdėmiai stebintis ir į koncesijos sutartį įsigilinęs A.Nemunaitis sako, kad visa tai mokesčių mokėtojams kainuos 280 mln. eurų.
„Šis skaičius - iš koncesijos sutarties. Į sumą įeina tiek statybos, tiek objekto operavimo pajamos.
Paprastai sakant, savivaldybė skirs apie 100 mln. eurų, ministerija - apie 53 mln. eurų. Ir dar savivaldybė po 5-6 mln. eurų kasmet 25 metus mokės už objekto priežiūrą - pavyzdžiui, privalės garantuoti objekto užimtumą, nuomojant jį įvairioms šventėms, koncertams.
Schema yra tokia: valstybė esą neturi pinigų, todėl su koncesininku pasirašoma sutartis. „BaltCap" yra žaidėjas, sutinkantis ant stalo dėti pinigus, už kuriuos bus vykdomos statybos.
Už tai jis 25 metus galės operuoti visais pastatytais objektais. Įdomiausia, kad koncesininkas skolina už 6,5 proc. metinių palūkanų, kai kitiems ilgalaikiams įsipareigojimams savivaldybė skolinasi už 0,4-0,5 proc. - tą per tarybos posėdį Artūrui Zuokui patvirtino pats R.Šimašius.
Ir dar „BaltCap" uždirbs iš to, kad, kaip minėjau, savivaldybė garantuos objekto užimtumą.
Negana to, koncesininkas pats investuos tik į infrastruktūrą, esančią sklype.
Visa kita infrastruktūra turės rūpintis pati savivaldybė, o tai kainuos dar apie 35 mln. eurų, nes reikės privažiavimų prie objekto: šalia „Akropolio" pastačius stadioną, kelias futbolo aikštes, krepšinio sales ir t.t. eismas bus dar intensyvesnis nei dabar, todėl susidariusias problemas irgi spręs pati savivaldybė", - „Vakaro žinioms" akcentavo A.Nemunaitis.
Jokios logikos
Pasak jo, Kaunas statosi tokį stadioną, kokio reikia Vilniui - 15 tūkst. vietų - už 42 mln. eurų.
„Be visų tų „pribambasų" - muziejų, bibliotekų ir t.t., kurių mums nė nereikia. Vilnius kažkaip randa 35 mln. eurų privažiavimui prie stadiono, tačiau neranda 42 mln. eurų stadionui.
Todėl skolinsis iš „BaltCap" už 6,5 proc., nors skolintis visai nė nereikėtų, jei apsiribotume stadionu, mat ministerija skiria netgi daugiau, nei kainuotų toks stadionas, kokį statosi Kaunas.
Tačiau kažkodėl stadioną sumanyta „aplipdyti" kitais objektais.
Kol dar buvo numatytas ES finansavimas, gal dar buvo normalu. Bet dabar, kai ES finansavimo neįmanoma gauti, - tikrai ne", - pažymėjo A.Nemunaitis.
Pasak jo, net jei prie stadiono statybos neprisidėtų ministerija, daug racionaliau savivaldybei būtų pasiskolinti už kokį procentą palūkanų, o ne už 6,5 proc., ir statytis tik stadioną.
Jam antrino Ž.Šilgalis.
„Prisiminkime istoriją - nuo ko viskas prasidėjo.
Prieš daugiau nei 10 metų, kai buvau Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas, į komisiją atėjo tuometinis sostinės vicemeras Romas Adomavičius (meras buvo Vilius Navickas) ir atnešė nacionalinio stadiono projektą. Jis paaiškino, kad mums būtinas stadionas - tai neginčytina.
Tačiau jis sakė, kad stadionui negalime gauti europinių pinigų, todėl vietoj jo reikia statyti daugiafunkcį kompleksą - tada gausime europinių pinigų.
Jei būtume gavę europinių pinigų ir dar būtų buvęs normalus konkursas koncesininkui parinkti - būtų buvę viskas normalu. Tačiau, kai europiniai pinigai dingo, protu nesuvokiama, kam reikia tokio grandiozinio projekto.
Paprasčiausiai dabar, kai netekome europinio finansavimo, reikia nebegaištant laiko perprojektuoti šį objektą ir skelbti naują konkursą tik UEFA visus reikalavimus atitinkančio 20 tūkst. vietų stadiono statybai (20 tūkst. - nes po rekonstrukcijos pramogų arena talpins 16 tūkst. žiūrovų, todėl nenormalu, kad nacionalinis stadionas būtų mažesnis), su treniruočių aikšte šalia.
Nes stadioną kitais objektais „aplipdėme" tik dėl europinių pinigų. Likusias lėšas, jei jau jų tiek galima rasti, reikia nukreipti kitų sporto, švietimo, kultūros objektų renovacijai ar statybai rinkos kainomis", - tvirtino Ž.Šilgalis.
Racionalios idėjos nesudomino
Politikas priminė, kad visi sostinės tarybos nariai prieš dvejus metus į savo pašto dėžutes gavo laišką su vienos Norvegijos kapitalo įmonės racionaliu pasiūlymu dėl nacionalinio stadiono.
„Prieš balsavimą dėl daugiafunkcio komplekso ta įmonė visus ragino pradėti mąstyti racionaliai. Ji aiškiai išdėstė, ką padarytų už skiriamus pinigus, jei laimėtų konkursą ir jei savivaldybė apsispręstų, kad užtenka nacionalinio stadiono be įvairių „prielipų".
Ji įsipareigojo pastatyti tik stadioną už maždaug 50 mln. eurų. Liktų dar 100 mln. eurų, kuriuos savivaldybė nori išleisti komplekso bibliotekai, parodų salei, muziejui ir t.t.
Įmonė parašė: „Mes už 30 mln. eurų skirtingose Vilniaus vietose pastatytume 4 dengtus futbolo maniežus, 6 multifunkces sales, kur galima žaisti krepšinį, tinklinį ir pan., ir dar jums liktų 70 mln. eurų".
Aš tarybos nariams ir pasakiau, kad tai - daug racionaliau, nei viską sukišti į vieną vietą prie „Akropolio". Nes to reikalavimo nebėra, kadangi vis tiek ES pinigų nebėra. Tačiau niekas neišgirdo", - priminė Ž.Šilgalis.
„Nacionalinė afera"
Pasak jo, jei megakompleksas ir iškils (nors pašnekovas tuo vis dar abejoja), jis taps didžiuliu galvos skausmu ne vienai vilniečių kartai.
„Tai - ne nacionalinis stadionas, o nacionalinė afera, iš kurios pasipelnys tie, kas už to stovi, tarp jų - ir politikai, kurie nieko nemato ir nieko negirdi.
Pastatyti, kai pinigai garantuoti, didelio proto nereikia. O didysis iššūkis yra operavimas, nuo kurio „BaltCap" ir apsidraudė. Jis yra ir pasilikęs landą sutartyje, kuria nuo visko apsidraudė.
Jei operavimas nesiseks, fondas galės po dvejų metų, kai iš ministerijos ir savivaldybės bus pasiėmęs didžiąją dalį pinigų, pasitraukti iš projekto sumokėjęs vos 2 mln. eurų baudą.
Jei pasitrauktų statybos metu, turėtų sumokėti 10 mln. eurų. Bet to nedarys, nes tai būtų nelogiška, kai pinigai nepasiimti.
O po statybos - kodėl nesumokėjus 2 mln. eurų iš uždirbtos keleriopai didesnės sumos ir nepalikus vargo vargti miestui? Veikiausiai taip ir bus", - prognozavo Ž.Šilgalis.
Komentuoja teisininkas, sostinės savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vydūnas SADAUSKAS:
Mūsų komisija koncesijos sutarties nenagrinėjo, nes tokio kreipimosi nebuvo gavusi, tačiau asmeniškai man ji kelia daug abejonių dėl skaidrumo.
Visų pirma Viešųjų pirkimų tarnyba prieš koncesijos sutarties svarstymą Vilniaus miesto tarybos posėdyje spalio 6 d. pasakė, jog yra rizika, kad sutarties pakeitimai gali būti esminiai. Ir taip gali būti pažeistas Koncesijų įstatymas.
Mat pakeistos sąlygos dėl rizikų pasiskirstymo, atsiskaitymo tvarkos. Todėl taryboje kėlėme klausimą, kam taip skubama palaiminti sutartį.
Nes ir vėl gali prasidėti bylinėjimasis ir projektas vėl įstrigs. Bet „pravažiuota" buvo skubos tvarka.
Negana to, vien koncesijos sutartis yra per 250 lapų, ji tarybos nariams buvo įkelta tik pirmadienį.
Plius dar įvairūs priedai. Koks tarybos narys galėjo spėti į visa tai įsigilinti iki trečiadienio? Tam ir skubėta, kad niekas negalėtų įsigilinti, mat ten visko prirašyta.
Faktai
Stadionas Šeškinėje buvo pradėtas statyti 1987 metais, nes buvo sumanyta, jog reikia didesnio stadiono (apie 30 tūkst. vietų), mat Vilniaus „Žalgiris" pateko į UEFA turnyrą, o dvigubai mažesnis „Žalgirio" stadionas esą nesutalpintų visų norinčių.
Tačiau pastatyti tik pamatai bei laikančios konstrukcijos ir visa tai 1993 m. buvo užkonservuota.
2008 m. statybos atnaujintos, išleista dar apie 34 mln. eurų, tačiau dėl nuolat pučiamos projekto vertės suabejota jo skaidrumu ir tolesnis finansavimas nebeskirtas.
Galiausiai idėja pastatyti nacionalinį stadioną atgimė 2015-aisiais.
Tačiau po ilgų stumdymųsi projektas buvo sustabdytas kilus ginčų su teisėsauga ir Viešųjų pirkimų tarnyba, pripažinusia koncesijos konkursą neteisėtu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą