Remigijus Šimašius
Tačiau ar turėtų šiuo projektu džiaugtis Vilniaus miesto gyventojai ir likę Lietuvos žmonės?
Neabejotinai taip, jeigu žmonės nori pripildyti neišmatuojamo gylio Rubikono grupės kišenes. Tai, jog pats Rubikono vardas nefigūruoja, nereiškia, kad jo nėra.
Buvusi Rubikono grupė, vėliau tapusi UAB „Icor", per savo įmonę „Axis industires" iki 2021 vasaros pabaigos buvo Nacionalinio stadiono koncesininko konkursą laimėjusios įmonės pagrindinė partnerė.
Čia prasideda sudėtingi dalykai. Vietoje „Icor" (ex Rubikonas) grupės, įmonės pavadinimu „Axis industries", atėjo investicijų bendrovės „Baltcap" fondas, kuriame dabar dirba 7 žmonės ir įsigijo bendrovę „Venetus Capital", kuriai priklausė 98% „specialiosios projekto bendrovės" akcijų.
„Venetus Capital" irgi labai mislinga įmonė, kurioje dabar dirba vienas žmogus.
Lietuviškuose rekvizituose apie jos savininką ar direktorių nerašoma nieko, bet rusiškame analoge minimas toks Raimondas Petreikis (https://katalogas.link/company/venetus_capital).
Minimas ponas Petreikis yra labai veiklus žmogus. Jis dar yra generalinis direktorius tokioje UAB „Reenergy", kuri buvo aktyvi atliekų deginimo biznyje (juos išstūmė Fortum) bei turėjo veiklos Vilniaus šilumos tinkluose.
Tik cituojam iš prieš penkis metus publikuoto teksto: „Daugiau nei 800 tūkst. eurų žalą AB „Vilniaus šilumos tinklai" patyrė, kai buvo sudarytas visiškai nebūtinas ir akivaizdžiai nuostolingas sandoris su UAB „Reenergy".
Raimondas Petreikis dar užima direktoriaus pareigas UAB „Natūralus pluoštas". Prieš kelis metus jie pastatė kanapių pluošto bei biokuro granulių gamyklą. Į statybas „Icor" grupė investavo 8 milijonus eurų.
Sakysit, ko čia taip kabinėjamės, nes „Icor" kaip ir nebedalyvaus procese? Dalyvaus. „Axis industries" išlaiko 1% „specialiosios projekto bendrovės" akcijų.
Na, o „Baltcap" turi senus gerus ryšius su „Icor" grupe dar nuo tų laikų, kai „Baltcap" įsigijo iš „Icor" tokią vilniečiams žinomą kompaniją kaip UAB „Ecoservice".
Be to, „Icor" patys į Nacionalinio stadiono projektą atsivedė „Baltcap", savivaldybė nesikišo į šį procesą.
Tad vienokia ar kitokia forma „Icor" aka Rubikonas dalyvaus Nacionalinio stadiono (plius papildomi bonusai) statyme. „Baltcap", kuri pati statybomis neužsiima, skelbs statybų rangovo konkursą, kuriame, kaip kalba projektu besidomintys asmenys, gali dalyvauti tokia „Veikmės statyba", kuri, neįtikėtina, bet priklauso „Icor" grupei.
Šiame projekte yra ir daugiau įdomių akcentų. Pavyzdžiui, besikeičianti TS-LKD (konservatorių) pozicija. 2019 metų vasarį konservatoriai kaltino merą Šimašių dėl to, jog iš Nacionalinio stadiono statybos vis pašalina bendrovę „Vilniaus nacionalinis stadionas" bei taip palieka tik vieną koncesininką - „Icor" grupę.
Taip pat paviešino informaciją apie tuometinio savivaldybės administratoriaus direktoriaus Povilo Poderskio patarėją Kiprą Krasauską, jog jis susijęs su „Icor" koncernu.
Kaip tada jį įvardino V. Benkunskas - „Rubikono agentas". Jis tada kreipėsi į tuometinį premjerą S. Skvernelį dėl šios informacijos bei kėlė P. Poderskio interpeliacijos klausimą.
Tuo metu skandaliukas „liepsnojo", D. Kreivys tada kėlė įtarimus dėl projekto skaidrumo bei grasino kreiptis į Seimo antikorupcijos komitetą. Tačiau baigėsi rinkimai ir... aprimo. Na, reikia suprasti, jog 2019 metų kovo 3 dieną vyko savivaldos rinkimai, o skandalas ir „maikių" plėšymasis vyko 2019 metų vasarį.
Tad toliau skandalas nesivystė. Povilas Poderskis Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriumi išliko iki 2021 metų pirmos pusės, kai pats pasitraukė į privatų sektorių. O V. Benkunskas dabar yra vicemeras ir pats šypsojosi šalia mero R. Šimašiaus, kai pasirašinėjo sutartį.
Rubikono kvapas netrukdė rodyti dantukus.
Ir kodėl „konservatoriai" tapo tokie ramūs ir sukalbami? Gal dėl to, jog „Icor", arba senas geras Rubikonas, į projektą atsivedė „Baltcap", kuris statė Austėjos Landsbergienės ugdymo įstaigą?
Priminsime, jog „BaltCap Infrastructure Fund" investavo 11 milijonų eurų į mokyklos ir vaikų darželio statybas Vilniuje, Lukšinės gatvėje. Įstaiga atvėrė duris 2020 metų pradžioje.
Pati statybos istorija buvo gana kontraversiška, sklypas už vieną eurą ir panašiai, bet čia jau kitų straipsnių tema. Ten net Konstitucinis teismas gelbėjo žymiausio Lietuvos anūko užpakaliuką.
Bet ryšys, tikėtina, yra, todėl ta olimpinė tyla, pasirašant tokią sutartį, atrodo suprantamesnė, kai žinai tam tikrus faktus.
Taip pat šioje istorijoje reikia žinoti apie dramas, kai buvo šalinamas iš konkurso „Icor" grupės konkurentas „Vilniaus nacionalinis stadionas" (VNS).
Vienu metu reikėjo net Lietuvos aukščiausiojo teismo sprendimo, kad VNS būtų grąžintas į konkursą. Tačiau tai nepadėjo, suinteresuotumas eks Rubikonu buvo pernelyg didelis.
Buvo dar vienas bandymas užkirsti šios lesyklėlės atsiradimą. 2020 metų gegužės 21 dieną Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę nutraukti nacionalinio stadiono konkursą dėl padidėjusios projekto kainos.
Prokuratūra ėmėsi tyrimo ir projektas buvo pristabdytas.
Šimašius savo socialiniuose tinkluose tokį VPT sprendimą išvadino teisiniu niekalu, na, o tuo metu laikinai einanti vadovės pareigas VPT vadovė Jovita Petkuvienė teigė, kad tokiais pasisakymais meras daro spaudimą bei sprendimą politizuoja.
Jovitos Petkuvienės sprendimas buvo drąsus ir valstybiškai teisingas, tačiau jau tų pačių metų gruodžio pabaigoje pasirodė pranešimas, kad ji tapo vidaus reikalų ministerijos kanclere.
Per pusmetį pasibaigė karjera VPT, o 2021 metų balandžio 27 dieną Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą, kuriame pripažino neteisėtu Viešųjų pirkimų tarnybos nurodymą nutraukti nacionalinio stadiono koncesijos konkursą.
Naujoji VPT vadovybė šio teismo sprendimo neskundė, tad buvo atlaisvinta dar viena „kliūtis" projekto finaliniam etapui.
Dar būtų galima rašyti apie skubotumą, savivaldos ekonomikos komiteto keistus perbalsavimus, nors to nenumato reglamentas, kontrolės komiteto išvadų ignoravimą, bet pereikime prie finalinės dalies - pinigų.
Statybos turi prasidėti 2022 metų pabaigoje ir būti užbaigtos 2025 metų pradžioje. Savivaldybės įsipareigojimai sutartyje siekia apie 100 mln. eurų, valstybės - 53,4 mln. eurų. Pats stadionas Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuoja 40 mln. eurų.
Viso komplekso statyba kainuoja 87 mln. eurų. Su visais mokėjimais, priežiūros, pinigų skolinimo, aptarnavimo ir visu kitu mokesčių mokėtojams per 25 metus tai kainuos apie 160 mln. eurų.
Pagal sutartį, ant Šeškinės kalvos Vilniuje turėtų būti pastatytas daugiafunkcinis sporto kompleksas, kurį, be nacionalinio stadiono, sudarytų dar 15 sporto objektų: lengvosios atletikos aikštė, 6 krepšinio salės, 3 futbolo treniruočių aikštės, rankinio, gimnastikos, bokso salės.
Taip pat būtų statomi sporto muziejus, bendruomenės centras, biblioteka, vaikų darželis.
Tad pačios statybos kainuos 87 milijonus, o apie 70 milijonų visas komplekso (ne tik stadiono) valdymas. Gaunasi apie 160 milijonų eurų, kurie turėtų išsidėlioti per 25 metus. Tačiau yra kabliukų.
Prie kainos reikia pridėti 35 milijonus eurų, kuriuos Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigoja skirti aplinkinės infrastruktūros tvarkymui. Prie to vadinamasis koncesininkas neprisidės ir bus tik savivaldos pinigai.
Antras kabliukas gali, ir greičiausiai bus, besikeičiantys viso komplekso, kartu su stadionu, išlaikymo kaštai, kuriuos turės kompensuoti savivaldybė.
Tad prie pradinės apie 160 milijonų eurų sumos gauname papildomus 35 milijonus, kurie skirti aplinkinės infrastruktūros tvarkymui, bei neapibrėžtus pinigus, kuriuos reikės mokėti koncesininkui dėl viso komplekso priežiūros.
Trečias kabliukas yra paties komplekso tikslingumas. Nėra paslaptis, jog komplekso, ne tik stadiono, konceptas gimė tik dėl planuojamo Europos sąjungos finansavimo.
Kadangi ES nefinansuotų tik stadiono statybos, tad prie viso to prijungė įvairių visuomeninių pastatų (biblioteka, darželis ir t. t.)
Tačiau komplekso idėjos nebuvo atsisakyta net ir paaiškėjus, jog europinių pinigų nebus. Todėl kyla klausimas, ar tikslingai naudojamos lėšos?
Ar nebūtų geriau skirti didesnį finansavimą jau esamoms bibliotekoms, darželiams ir viešosioms įstaigoms? Nebuvo daroma jokia Vilniaus gyventojų apklausa dėl tam tikrų objektų tikslingumo.
Realiai net ir į diskusiją dėl stadiono būtinumo nebuvo įtraukta nei futbolo federacija nei potencialūs to stadiono lankytojai. Kokiais būdais bus galima užpildyti tuos 15 000 futbolo stadiono vietų?
Vietinis futbolo čempionatas, akivaizdu, jog to nepadarys. Lietuvos futbolo rinktinė? Gal nereikia to juodo humoro...
Tad naudos ir kaštų analizės nėra arba ji kažkur paslėpta giliai nuo mūsų visų.
Yra dar ir ketvirtas kabliukas, kurį mini savivalda. Tai - stadiono plėtimas nuo 15 000 iki 18 000 vietų. Neaišku, ar tuos 15 000 lankytojų kada pasieksim, tačiau negi atsiliks Vilnius nuo Kauno?
Reikia statyti didesnį objektą! Tad ir vėl - papildomi kaštai, bet ar iš to naudos bus - neaišku.
Kyla esminis klausimas. Ar nebus tai dar viena nacionalinio masto afera, už kurią mokėsime visi? Ilgai ir nuosekliai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą