Ar nebūtų laikas liberalams prisipažinti, kad Vyčio klausimas jiems kelia alergiją? O gal alergiją kelia bet kokia iniciatyva, sauganti mūsų valstybės istoriją?
Pernai birželį Seime priimtame Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatyme nustatyta, jog ši vieta Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kurie turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
Šis įstatymas taip pat nustato, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti yra pagrindinis reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės akcentas.
Už įstatymo įgyvendinimą atsakinga tarpinstitucinė darbo grupė į pirmąjį posėdį susirinko tik prieš gerą mėnesį. Tačiau Seime kilo iniciatyva įstatymą atšaukti - liberalas Eugenijus Gentvilas pateikė įstatymo projektą, kuriuo siūlo Lukiškių įstatymą paskelbti netekusiu galios.
Pasak jo, priėmus teikiamą projektą bus užtikrintas teisinis aiškumas ir panaikintas prieštaraujantis Konstitucijai, perteklinis ir iš esmės neveikiantis teisinis reguliavimas.
- Ar sutapimas, kad vienas liberalas - R.Šimašius - Vyčio pastatymą Lukiškių aikštėje atidėlioja, o kitas liberalas - E.Gentvilas - iš viso siūlo Lukiškių įstatymą paskelbti netekusiu galios? - „Vakaro žinios" paklausė žurnalisto, Vyčio paramos fondo įkūrėjo Viliaus KAVALIAUSKO.
- Kaip suprantu, labai norisi pastatyti bunkerį, nors valstybės simboliu jį pavadinti būtų labai sudėtinga. Suprantu, prie šio mero net ir kartuvių nepastatysi Lukiškių aikštėje... Jeigu šie žmonės - liberalai, Laisvės partija ar kiti - iš viso nenori nieko bendra turėti su mūsų istorija, jie turėtų paskelbti, kad Lietuvos valstybė jiems nerūpi. Nes jie mieliau orientuojasi į didįjį pasaulį, kur visi būsime persimaišę ir pusė Lietuvos gyventojų bus atvykę iš Dramblio Kaulo Kranto ar iš kitur.
Nejau viskas, ką galime sugalvoti geriausio, yra pastatyti kokį vamzdį? Jeigu mes nors kiek esame Europos valstybė ir tarp mūsų yra nors kiek tokių, kurie nuvažiavo toliau „Biedronkos" Seinuose, tai gal esame matę aikštes Prahoje, Budapešte, Paryžiuje, Romoje, Madride. Ir mes gi turėtume daryti kažką tokio. Nekriskime veidu į purvą su tais vamzdžiais ar bunkeriais.
Šiuo metu rašau knygą apie partizanus ir galiu pasakyti, kad bunkeris yra tragiška vieta. Maždaug du trečdaliai partizanų žuvo ne kautynėse, o nusižudė bunkeriuose. Bet mes istorijoje laimėjome - vėl tapome valstybe. Kam iškelti bunkerį kaip mūsų skaudulį. Manau, dar galime padaryti taip, kad valstybei nebūtų gėda.
- Kodėl taip norisi bunkerių, o ne Vyčio?
- Tai yra kūrėjų krizė ir kartu mūsų visų krizė. Mes kaip visuomenė nusmurgome. Mus valdo idiotų valdžia, kuri galvoja, kad esame visiški „kretinai", kurie pasaulio nematę, spaudos neskaitę. Manau, kad tie, kurie labiausiai šūkauja, net nežino mūsų istorijos.
Į Seimą mes renkame žmones be išsilavinimo, paskui tokie, net nebaigę aukštųjų, skiriami ministrais. Nors ir plika akimi matyti, kad šis žmogus nekompetentingas.
Manau, reikėtų rengti istorijos egzaminą merams, Seimo nariams, ministrams. Tuomet pamatytume, kas yra kas.
Juk tai nėra tik Lukiškių klausimas - tai yra visos Lietuvos klausimas: kaip šiandien mes matome savo valstybę ir ar ji mums reikalinga?
Skulptūros funkcija yra užfiksuoti, kas mums svarbu. Mes, turėdami tokio dydžio aikštę, kokia yra kitose Europos valstybėse, nieko nesugebame joje padaryti, tik pripilti purvino smėlio. O juk galima pastatyti simbolį, kuriame viskas sutilptų: ir Vytis, ir mūsų istorijoje iškilūs žmonės, ir kita simbolika.
Bet tai turi atspindėti valstybę. Suprantama, kad nebūtų gėda praėjus vamzdžių, kurmiarausių ar kitai madai. Kad paskui nereikėtų aiškintis, kas čia turėjo būti pavaizduota.
- Socialiniuose tinkluose kyla diskusijos, ar tikrai Lukiškių aikštė turėtų būti laikoma pagrindine valstybės aikšte....
- Manau, kad E.Gentvilo siūlymas Seime palaikymo nesulauks. Nors ten toks intrigų lizdas, kad kartais priimami sprendimai, kurie mus visus nustebina. O dabar jiems auksinis laikas - referendumų rengti negalima, žmonių nuomonės išklausyti irgi nereikia. Esame demokratijos viršūnėje.
Kuo skiriamės nuo Baltarusijos, nežinau. Į žmones mes jau šaudėme guminėmis kulkomis, o Baltarusijoje dar ne.
Bet Lukiškių aikštė yra valstybės aikštė. Aš dalyvavau ne vienoje komisijoje, kur buvo sprendžiamas Lukiškių aikštės klausimas, ir puikiai prisimenu, kad ji visuomet buvo laikoma valstybės aikšte.
Netgi atsimenu kai, regis, premjeru būnant Algirdui Butkevičiui, kai reikėjo aikštę tvarkyti, buvo skirti 4 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Tai nebuvo savivaldybės pinigai.
Tvarkymas turėjo būti paskirtas Aplinkos ministerijai, bet ši patikino, kad neturi kam to pavesti. Ir todėl buvo nuspręsta laikinai perduoti aikštės tvarkymą miesto savivaldybei, kuri valdo „Grindą" ir panašias įmones. Bet darbai turėjo būti atlikti už valstybės biudžeto lėšas.
Tegul niekas nesimuša į krūtinę, kad aikštė buvo tvarkoma už miesto pinigus, nes to nebuvo. Tai buvo Valkininkų, Eržvilko, Biržų, Druskininkų ir visų kitų Lietuvos gyventojų lėšos.
- Atrodo, tyčia perrašinėjama valstybės istorija, tyčia menkinami istoriniai objektai, tarsi jie jau neverti pagarbos arba yra mažareikšmiai?
- Siekiama sunaikinti viską, kuo dar galime didžiuotis, būdami miestelėnais. Skubama ištrinti tai, kas valstybėje kurta per tiek metų. Jeigu mes 1988 m. būtume pasakę, kad tokiomis temomis bus kalbama po 30 metų, tikriausiai mūsų revoliucija nė nebūtų įvykusi.
Arba tuos, kurie taip kalbėtų, tuomet būtų pasmerkę daug baisiau nei „jedinstvininkus". Mes statėme Jekaterinas, Muravjovus, bet savo istorijos taip ir nepastatėme.
Kaip kad buvo su tuo pliažu. Blaivus protas sako, kad negalima tokių dalykų daryti. Bet buvo skelbiama, kad pliažas aikštėje yra didžioji laisvė. Esą pastačius Vytį nebus kur šuniukų vedžioti ir nebus laisvės, dėl kurios kovojome. Aš neauginu šunų, auginu triušį. Mano triušiui nereikia eiti į Lukiškių aikštę laisvės pajusti.
Jeigu mes 1988 m. būtume pasakę, kad tokiomis temomis bus kalbama po 30 metų, tikriausiai mūsų revoliucija nė nebūtų įvykusi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą