Pedagogė Rasa Povylienė: Tie, kurie liko mokykloje, yra ne mokytojai, o Mokytojai

Nefantazuoju, ne, - mokyklos muziejų tvarkančios ir kuriančios mama ir dukra pedagogės Zita Kriaučiūnienė ir Rasa Povylienė ne tik parašė bent dešimtį knygų kraštotyros tema, bet ir užmezgė ryšius su čia gimusiais ir po pasaulį išsibarsčiusiais kraštiečiais ar jų giminėmis, tarp jų ir želviškio Nobelio premijos laureato Aarono Klugo artimaisiais. Želvos gimnazijos (Ukmergės r.) lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rasa Povylienė neabejoja, kad šventa mokytojo misija - eiti visuomenės priekyje.

- Jei neklystu, tai jau trisdešimt pirmasis jūsų spalis. Ką užaugino tie metai: nuovargį, rutiną, atkaklumą?

- Taip, trisdešimt pirmas. Tai, kas gyvenime ima kartotis, ir jau daug metų, tampa rutina - tai tiek nebedžiugina. Tai galioja ir kasdienybei, ir šventėms.

Bet čia aš nieko nauja nepasakau. Taip jau yra. O prabėgę metai mokykloje užaugino ir rutiną, ir atkaklumą, ir begalinę kantrybę.

Tik nuovargio ne. Jei jis būtų apėmęs, mokykloje, ko gero, jau nebedirbčiau.

Gal, sakau, nuovargiui neleidžia atsirasti ir nuolat sparnus paaugina buvimas su vaikais, jaunimu, iš kurių tiek energijos ir pozityvumo!

Jei prieš keletą metų dar pamąstydavau, kad galbūt jau reikia pasukti kur kitur, gal užtenka tų metų mokykloje, tai paskutiniu metu vis pagaunu save galvojančią (paradoksalu - tiek metų čia išdirbus!), kad būtent mokykloje, su vaikais, jaunimu, ir noriu darbuotis.

Kiek laiko reikėjo, kad tai suprasčiau.

- Žvelgdama iš laiko perspektyvos, galėtumėt pasakyti, kad švietimo sistema per nepriklausomybės metus jau išsigrynino tikslą - žino, kokį žmogų ji nori išleisti į gyvenimą ar vis dar klydinėja prietemoje?

- Jau kiek dešimtmečių gyvename atkurtos nepriklausomybės sąlygomis, o, regis, to nežinojimo, klaidžiojimo, neapibrėžtumo apstu.

Nepriklausomybės pradžioje buvo svarbu ugdyti mokinį - patriotą, vėliau - jau europietį, nepamirštantį savo šaknų. Ką auginam dabar?

Manau, pirmiausiai reikia ugdyti dorą žmogų, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kai neretai pamirštamos pamatinės vertybės.

Vis pasidžiaugiu dėstanti būtent literatūrą - per šias pamokas analizuojant grožinius kūrinius atsiveria puikios galimybės ugdyti tokias vertybes.

Kita vertus, juk vaikas auga, formuojasi šeimoje - čia visa ko pradžia.

Kartais atrodo, kad mokyklai, mokytojui uždėta pernelyg didelė našta auklėti jaunuomenę. Jei šeimoje nėra suformuotos vertybės, kokius stebuklus čia mokykla gali padaryti?

Čia ir dėl patriotinio, ir dėl lytinio raštingumo. Nepamirškite, jog ugdymo įstaigos ir mokytojo tikslas - pirmiausiai vaikui suteikti dalykinių žinių: matematikos, fizikos, chemijos, istorijos... Visa kita - labiau, manyčiau, šeimos reikalas.

- Kuo pasižymi mokytojo darbas mažame miestelyje?

- Taip jau likimas lėmė, kad sugrįžau dirbti į nedidelį savo gimtąjį miestelį.

Buvo galimybių likti ir sostinėje, bet tuomet, apie 1990-uosius metus, jau buvau sukūrusi šeimą, buvo gimusi dukra, gyvenimo sąlygos mieste nebuvo tokios palankios kaip arti tėvų, be to, vyras miškininkas - ir gyvenamąją, ir darbo vietas teko derinti ir prie jo pareigų (nors jis, beje, tikras miestietis - vilnietis).

Tad jau trys dešimtmečiai mes čia, mano gimtojoje Želvoje, nedideliame miestelyje, kur žmonės pažįsta vienas kitą, gatvėje visi sutikti sveikinasi, o tu žinai, kam atsakai, kur vis dar tebėra gimnazija (jei jos ,,nenupūs" negailestingi pertvarkos vėjai), vaikų darželis, ambulatorija, trys parduotuvėlės...

Bet mes juk ne apie tai.

Miestelio vaikai? Gal kiek nuoširdesni, kai kurie - sunkesnio gyvenimo matę, mažiau keliavę, bet vis dar skaitantys knygas, padedantys tėveliams dirbti ūkio darbus, laisvalaikiu žvejojantys, žinantys, kur karvė, o kur arklys (juokauju). Kita vertus, kaip ir miestiečiai - gyvenantys kompiuterinių žaidimų pasaulyje, ir anglų kalbą mokantys neblogai.

O kai kuriuos lietuvių rašytojus, jų kūrybą dėstyti išties paprasčiau: ir Donelaitį, ir Žemaitę, ir Biliūną.

Nebūtinai tai jiems įdomiau - tiesiog šie ir kiti kūrėjai, kilę iš kaimo, artimesni, suprantamesni.

O mažam miestely vaikas saugesnis, čia pagundų mažiau - ir dėl alkoholio, ir dėl narkotikų. Tiesiog tas vaikas labiau matomas - ir mokykloje, ir namie.

Čia yra didelis gyvenimo ir mokymosi tokioje vietovėje pliusas. Mano pačios vaikai (du jau seniai baigę mokyklą, trečiasis - dar tebesimokantis) mokėsi būtent čia ir dėl to visa šeima jautėmės saugiau.

Kalbant apie pagarbą mokytojams - visur būna visko. Gal seniau, tarpukary, mokytojas, kaip ir gydytojas, kunigas, kaime ir buvo didelis autoritetas, bet dabar jau ne. Ir čia kitos vertybės, kaip ir visoje visuomenėje. Kartais atrodo, kad joje nėra jokių autoritetų.

- Jei neklystu, vienais metais buvote išrinkta geriausia Ukmergės rajono mokytoja. Kaip manote, kokios savybės būtinos žmogui, pasirinkusiam gyvenimo būdą dalintis kasdienybe su mokiniais?

- Taip, teko pabūti ir geriausia rajono mokytoja - 2011-aisiais. Nuo to įvykio, kurio šiandien jau labai ir nesureikšminu, praėjo daug laiko. Tuomet ypač daug dirbau - ir mokykloje, ir už jos ribų.

Dabar gal kiek labiau atsirenku, kiek kokiose srityse darbuotis nealinant savęs - kad neperdegčiau. Bet vis tik viena svarbiausių būdo savybių mokytojo kelyje - gebėti aukotis.

Dar labai svarbi kantrybė. Net stebiuosi pati kartais, iš kur jos tiek. Ir, atrodo, su metais vis daugėja. Apie pasitraukimą dar prieš keletą metų pagalvodavau.

Dabar jau ne. Kai pagalvoju, jog reiktų užsidaryti kažkur ankštam kabinete, nebendrauti su vaikais, jaunimu, nežinau, ar tuomet būčiau laiminga.

Mokytojos darbas toks, kad lengvai apčiuopiamo, matomo atpildo čia negausi. Džiaugiesi tada, kai tavo mokiniai pasiekia gerų mokymosi rezultatų, gerai išlaiko egzaminus, patikras, pasirodo mokinių darbų konkursuose.

Supranti, jog dirbi ne veltui. Bet ne tik tai. Ir kai po pamokos priėjęs vaikas pasako ,,Ačiū, jums, mokytoja, jūs labai gera" (nors mokytojo gerumas - dviprasmiškas dalykas...) arba ,,Mokytoja, man labai patinka literatūros pamokos, tikrai..." Argi ne džiaugsmas tuomet?

- Kaip jūs tapote mokytoja? Kiek jus veikė mamos Zitos Kriaučiūnienės paveikslas?

- Vis galvoju, kur ta mano, kaip mokytojos, pradžia? Gal dar vaikystėje, kai su draugėmis žaisdavome mokyklas, mokytojus ir mokinius susiradusios iš kažkur senų nebereikalingų mokyklinių žurnalų... Taip vaikiškai mokėm ir mokėmės. Gera prisiminti.

Kelio pasirinkimą lėmė ir giminės tradicijos. Ypač iš tėčio pusės - kiek čia buvo ir yra mokytojų: tetos, dėdės, pusseserės... Dar mama, jos pavyzdys, begalinė meilė mokiniams, energija, jaunatviškumas.

Kodėl lietuvių kalbos ir literatūros? To pradžia - gausybėje nuo vaikystės pamėgtų knygų, kurių pilni buvo mūsų namai. Vaikystėje daugiausiai šviesos ir buvo iš tų knygų - mamos nuolat perkamų ar parsineštų iš senos jaukios miestelio bibliotekos.

Ir dabar man nėra mielesnio kvapo už senos senutėlės, jau pageltusiais lapais knygos kvapą. Jis - iš vaikystės. Iš mamos - ne tik meilė mokiniams, knygoms, bet ir smalsumas, poreikis tyrinėti, pažinti, atrasti, skaityti laiko ženklus.

Lietuvių rašytojas Antanas Ramonas yra rašęs, jog nė vienas neatsiradome ant plyno lauko. Net patys nejaučiame, kiek daug saitų mus sieja su praeitimi.

Tai tiesa, ir aš tai labai jaučiu. Kai einu gimtojo miestelio gatvėmis, regis, po kojomis dar jaučiu anų vaikystės laikų grindinį, šaligatvio plyteles... Ir suprantu, kad mano šventa pareiga to neapleisti ir apie tą praeitį liudyti savo mokiniams, savo vaikams.

Tai aš ir darau. Iš to ir atsiranda kraštotyriniai darbai, parengti kartu su mokiniais: apie įdomiuosius Želvos krašto akmenis, senąsias kapinaites, medžio skulptūras, žirgininkystės tradicijas, net apie senus, apsamanojusius vienišus laiptus.

Man ir pačiai kartais keista, kad tuo dar pavyksta sudominti šiuolaikinius mokinius. Nepatikėsite - jiems išties tai įdomu! Želvos gimnazijos muziejuje ir nugula tie mūsų darbeliai - ir ranka rašyti, ir kompiuteriu spausdinti, su nuotraukomis, garso, vaizdo įrašais.

Tikiu, kad ilgam laikui. Tai turi prasmę. Kaip ir buvusio žydų gyvenimo čia, Želvoje, tyrinėjimai. Bendruomenės, kuri ilgą laiką buvo neatsiejama Želvos kasdienybės dalis.

Kai į mamos vadovaujamą nediduką gimnazijos muziejų, kuriame darbuojamės kartu, užsuka svečiai iš tolimųjų Urugvajaus ar Brazilijos, kažkada Želvoje gyvenusių žydų anūkai, proanūkiai ar proproanūkiai ir su ašaromis akyse dėkoja už saugomą jų protėvių atminimą, supranti, kad dirbi ne veltui. Tokios akimirkos ir jaudinančios, ir nepakartojamos.

- Ar šiais laikais, kai individas yra pats sau autoritetas, mokytojas gali tikėtis būti pavyzdžiu?

- Mokytojas visada turi būti pavyzdys. Kitaip jo darbas neduos rezultatų, nebus efektyvus. Mokiniai jį nuolat mato. Net ir tada, kai mokytojui atrodo, kad jis nepastebimas.

Mato ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Bet kaip nelengva būti tuo pavyzdžiu! Nesame idealūs... O svarbu viskas - ir tavo apranga, ir šukuosena, ir net eisena... Turi būti visada pasitempęs.

Tai kelia ir įtampą, nerimą. Bet ir nepabėgsi nuo tų dalykų. Tad turi būti reiklus sau. Svarbūs ne vien išoriniai dalykai. Kiek ir kokias knygas skaitai, kokius filmus žiūri, kur keliauji, su kuo draugauji - viskas yra svarbu, pastebima.

Kita vertus, tiek reikalaujant iš mokytojo negalima pamiršti, jog jis irgi žmogus - gali būti pavargęs, neišsimiegojęs, liūdnas... Bet jis yra viešas, labai viešas asmuo, ir čia, deja, negalima užsimiršti.

- Prieš kiek metų buvo paskelbtas ambicingas tikslas iki 2025 metų pakelti mokytojo prestižą. Galvojate, tai įmanoma, mokytoją pavertus mokiniui patarnaujančiu asmeniu, - kitaip tariant, viena ranka žeminant jo prestižą, kita bandant kelti? Ar ne geriau buvo išsyk skirti mokytojams orius atlyginimus, leidžiančius pajusti valstybės pagarbą vienai iš reikalingiausių ir svarbiausių profesijų žemėje?

- Ir kaipgi dirbtinai tą prestižą pakelti? Įsakyti visuomenei gerbti mokytoją? Tą, kuris, kad oriau gyventų, dirba mokykloje didžiausiu krūviu ar ieško būdų, kaip ,,prisidurti" kitur? Nepamirškime, jog mokytojai turi ir šeimas, mokyklinio amžiaus vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, išleisti į mokslus.

Čia jau nekalbu apie keliones, knygas, kultūrinius renginius - ir tam reikia pinigų, nes koks gi būsi mokytojas, jei dvasiškai netobulėsi? Tad dėl minėtų priežasčių ir reikia tuos atlyginimus kelti, kad galėtume sau leisti kiek daugiau ir gyventume bent kiek oriau.

- Pritariate tiems, kurie tvirtina, jog šiandieninė švietimo sistema yra suaižėjusi? Kad šiandien mokytojai verčiami atpirkimo ožiais, užkraunant jiems atnaujintas ugdymo programas be parengtų vadovėlių ir mokymosi medžiagos, nekalbant apie įtraukųjį ugdymą?

- Taip, dažnai vyksta kaita dėl kaitos. Kad taip reikia. Negalima atsilikti nuo bėgančio laiko, modernėjančios visuomenės, besikeičiančio jaunimo. Mokytojas, gyvendamas ir dirbdamas tokių nuolatinių pokyčių sąlygomis, jaučiasi nesaugus. Ne todėl, kad tingi mokytis, tobulėti.

Todėl, kad jaučia beprasmybę, net absurdą - kai vis reikia perrašinėti, atsieit, atnaujinti ugdymo planus, atsisveikinti su senais, bet visai mielais ir dar ,,nenugyventais" vadovėliais ir pulti prie naujų, nes jų neužsisakęs, negavęs vėlgi jausiesi kažkoks menkavertis, nespėjantis su laiku.

Mokytojas nuolat jaučiasi kontroliuojamas iš aukščiau, juo nepasitikima, o veikla nuolat tikrinama - vis testuojant mokinius ar kitais būdais. Oi, kaip tai išvargina...

- Galima padėtį taisyti streikais? Ar Želvos gimnazijos pedagogai prisijungia prie profsąjungų keliamų reikalavimų?

- Streikai - kraštutinė priemonė, kai esi negirdimas. O kas belieka? Taip, išėjęs į gatvę su protesto plakatais mokytojas visuomenės akyse neatrodo patraukliai. ,,Ko gi jiems trūksta?" - pasakytų ne vienas.

Yra gi tokių, kurie gyvena daug prasčiau. Bet mokytojas... Žmogus, kuriam patikėta ugdyti vaikus, jaunimą - visuomenės ateitį. Tai tokia atsakinga, šventa pareiga.

Bet kai esi priverstas nuolat galvoti apie buitį, spręsti jos problemas, jausti įtampą, nuolat taupyti - tuomet tas šventumas ir dingsta.

Taip, mokytojas turi eiti visuomenės priekyje, kelti kitų dvasią, būti pavyzdžiu, pamiršti materialius dalykus. Taip, buvo tokių pavyzdžių - kažkada pokariu mokytojas - partizanas Bronius Krivickas ar tremtyje - poetas Antanas Miškinis.

Mokytojas, rašęs eilėraščius ant cemento maišų skiaučių. Jei dabarties mokytojai atsidurtų minėtose situacijoje, bent jau dauguma, manau, elgtųsi taip pat. Betgi kitais laikais gyvename.

Civilizuotoje visuomenėje, kurioje puikiai suvokiama mokslo, švietimo svarba - be to nėra ateities. Kaip ir be Mokytojo. Amžina profesija. Amžinas jos šventumas.

Želviškiai mokytojai mintimis jungiasi prie streikuojančių - o kaipgi kitaip. Mes nepriklausome profsąjungai, neisime į gatves, greičiausiai ir darbų nenutrauksime.

Mūsų ir situacija kiek kitokia - nesame išvargę nuo didelių klasių, kaip mokytojai didmiesčiuose, gyvenam ramiau, bet ne mažiau atsakingai dirbame savo darbą.

Neseniai, bendraudama su viena kitos profesijos atstove, išgirdau klausimą: ,,Ir kaip jūs, mokytojai, ištveriate? Jau toks sunkus tas jūsų darbas. Vargšai jūs..." Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo: ,,Tie, kurie taip jaučiasi, jau seniai nebe mokykloje, o radę savo vietą kitur." Ir dar pagalvojau: o tie, kurie likę mokyklose dirbti, yra ne mokytojai, o Mokytojai.

Viskas tuo ir pasakyta.