Politinės komunikacijos frontas: prezidentas įsitvirtina pozicijose, Vyriausybės apkasuose suirutė

Permainų čia esama: prezidentas vis labiau įtvirtina nuosekliai užimtas pozicijas, o Vyriausybės pusėje pastebima sumaištis. Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc. dr. Andriumi Šuminu.

– Gitano Nausėdos kadencijos pradžioje jis buvo aštriai kritikuojamas dėl prastos komunikacijos. Tai buvo pelnyta kritika?

– Iš esmės ta kritika buvo ir yra pelnyta. Prisiminkime, ką prezidentas žadėjo rinkimų metu ir iškart po pergalės: kad prezidentas bus vienijantis ir telkiantis, o prezidentūra taps atvirais tautos rūmais. Buvo žadamas atsivėrimas, tačiau iki šiol matome, kad tie pažadai taip ir liko pažadais – prezidentūra ne ką atviresnė, nei buvo dirbant ankstesniems prezidentams.

Nuo kadencijos pradžios G. Nausėda neišvengė komunikacinių „liapsusų“, pavyzdžiui,

Nacionalinės premijos laureatės neįleidimas į apdovanojimus arba sutartų moderatorių neįsileidimas į tarptautinį forumą. Iš vienos pusės, tai gali pasirodyti smulkmenos, iš kitos, šie incidentai sukėlė didelį rezonansą.

Ne veltui sakoma, kad viskas slypi detalėse. Visuomenės akyse tokie veiksmai labiau rodo, kad prezidentas ne vienijo, o skaldė.

– Ar dabar prezidentūros komunikacija pasikeitė?

– Pirmiausia, prasidėjus pandemijai, žiniasklaida ir visuomenė kaltino prezidentą pasyvumu, akivaizdoje to, kad valstybė susidūrė su precedento neturinčia krize.

Prezidentūra iš to pasimokė ir antrojoje pandemijos laikotarpio pusėje suaktyvėjo.

Prezidentas ėmė save pozicionuoti kaip vieną iš lyderių, nors ir čia kilo tam tikrų problemų, pavyzdžiui, dubliavimasis su Vyriausybės veiksmais. Iš to buvo ir nesusipratimų, kai prezidentūra sakė viena, o Vyriausybė – kita.

Visgi akivaizdu, kad, vertinant prezidento komunikaciją, ji labai suaktyvėjo ir G. Nausėda stengiasi tapti aktyvus visų procesų dalyvis ir net iniciatorius. Tokio lyderystės demonstravimo akivaizdžiai trūko pandemijos pradžioje.

– Viena pagrindinių G. Nausėdos deklaruojamų linijų – „Gerovės valstybės“ idėja. Neseniai jis rengė susitikimus su profsąjungomis, senjorų organizacijomis. Kai kas sako, kad niekas lig šiol to nedarė. Siekia pasirodyti „žmonių prezidentu“?

– Nesutikčiau su teigiančiais, kad kiti prezidentai to nedarydavo. Ir Dalia Grybauskaitė, ir Valdas Adamkus turėjo savus bendravimo su visuomene formatus. Bet, jei vertintume vien G. Nausėdą, nelygindami jo su buvusiais prezidentais, tai aiškus bandymas aktyvinti savo vaidmenį vidaus politikoje. Bandymas būti lyderiu ir diktuoti dienotvarkę.

– Kitas pavyzdys – prezidento vizitas Ukrainoje, kai Radoje jis beveik visą kalbą pasakė ukrainietiškai. Žinoma, labiausiai tai buvo nukreipta į Ukrainos visuomenę, bet gal laimėta taškų ir Lietuvoje?

– Labiausiai tai derėtų vertinti kaip draugiškumo ukrainiečių tautai demonstravimą. Kalbą sakymas ukrainietiškai, norėjo parodyti ypatingą draugiškumą ir santykių šiltumą. Prezidentas tai ir parodė.

Lietuva yra viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų nuo 2014 m. Maidano revoliucijos, o gal net nuo Oranžinės revoliucijos laikų, kai itin svarbų vaidmenį prisiėmė prezidentas V. Adamkus. Mūsų tautas nuo tada sieja ypač stiprus ryšys. G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva yra ne tik svarbus partneris, bet ir draugas. Manau, kad jam tai pavyko.

Ar tai paveikė žmones Lietuvoje? Galbūt tam tikruose „burbuluose“, tačiau bendrai nesureikšminčiau poveikio vidaus politikai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad turime pakankamai vidinių problemų, kurių fone prezidento kalba buvo gražus gestas, bet jo sureikšminti nereikėtų.

Galbūt ramesniais laikais tai būtų turėję didesnį poveikį, tačiau dabar tai tebuvo graži smulkmena, nes visuomenės dėmesys nukreiptas į vidines aktualijas.

– Prezidentas tiesiogiai nekritikuoja Vyriausybės, bet gana aiškiai užima daugumos visuomenės pusę ginčuose vertybiniais klausimais. Ko jis siekia?

– Šiuo klausimu prezidentas yra nuoseklus. Kai rinkimų kampanijos metu G. Nausėdos buvo klausiama apie vienos lyties partnerystę, jis visada buvo labai atsargus. Jei Ingrida Šimonytė tuo metu gana atvirai deklaravo savo poziciją, G. Nausėda elgėsi atsargiau ir tuo pat metu signalizavo, kad nėra toks liberalus panašiais klausimais.

Todėl galima sakyti, kad šiandien jis ir toliau laikosi tos pačios vertybinės pozicijos.

Pavyzdžiui, kunigo Algirdo Toliato atveju, kilo klausimas, ar prezidentas tikrai turėtų stoti vienon pusėn, o ne bandyti tapti tarpininku tarp nesutariančių visuomenės grupių? Puikiai matome, kad šie klausimai audrina visuomenę, kelia aistras.

Prezidentas šiuo atveju turėjo pasirinkimą iš dviejų kelių – stoti vienon pusėn arba bandyti ieškoti kompromiso ir taikyti visuomenę. Panašu, kad G. Nausėda renkasi pirmąjį kelią.

– Pažvelgus į apklausas, jis pasirinko daugumos pusę.

– Tikrai taip. Jei šiandien prezidentas staiga imtų demonstruoti liberalią poziciją, akivaizdu, kad iš to nieko nelaimėtų – liberalusis rinkėjų sparnas turi savo favoritę arba net favorites. Tuo metu kalbant apie konservatyvųjį arba vadinamąjį tradicinį elektoratą, kuris aiškiai yra dominuojantis ir pagal apklausas, ir pagal rinkimų rezultatus, G. Nausėda iš tokio pasirinkimo laimi visiškai pragmatiškai.

– Kas šiandien laimi prezidentūros ir Vyriausybės varžytuvėse komunikacijos srityje?

– Šiuo metu atrodo, kad prezidentas yra sutvirtinęs savo pozicijas. Jo aktyvumas vidaus politikos klausimais atrodo pakankamai reikšmingas iš komunikacijos pusės. Atitinkamai, G. nausėda po truputį užima šias pozicijas.

Tuo metu Vyriausybės padėtis yra gana neaiški.

Viena vertus, tai lemia objektyvūs veiksniai, kaip vakcinavimo mechanizmas, tačiau yra ir kitų sričių, kuriose Vyriausybės komunikacija atrodo silpnai. Kartais tai net nuo pačios vyriausybės nepriklausantys veiksniai.

Kita vertus, neapibrėžtumas, kurį matome Vyriausybės komunikacijoje, taip pat neprideda jai svorio. Matome vidinius nesutarimus ir Vyriausybėje ir konservatorių partijoje. Natūralu, kad šie dalykai silpnina Vyriausybės pozicijas. Kai ministrų kabineto nariai ima išsakinėti viena kitai prieštaraujančias pozicijas, visuomenės akyse Vyriausybė atrodo lyg kažkoks žmonių rinkinys, kuriame dešinė ranka nežino, ką daro kairė ir atvirkščiai.

Nuo to nukenčia pasitikėjimas ir Vyriausybe, ir jos priimamais sprendimais, nes kontraversiškos pozicijos išmuša bet kokį pasitikėjimą visuomenėje, kuri yra pavargusi ir suirzusi dėl ilgai besitęsiančio karantino.

Kai žmonės girdi prieštaringus tos pačios Vyriausybės narių pranešimus, atsitinka blogiausia – jie ima juos ignoruoti. Vienas sako viena, kitas – kita ir dažnas nuspręs, kad nereikia klausyti nei vieno.

Šiuo atžvilgiu Vyriausybė yra keistoje padėtyje ir paaštrėjimų ateityje dar veikiausiai matysime. Todėl ir matome, kad prezidentūra po truputį įtvirtina pozicijas, o Vyriausybė, dėl minėtų priežasčių, jas palaipsniui užleidinėja.