Rima Baškienė: Ar ūkininkų vaikai eis tėvų keliu?

(3)

Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su Seimo nare Rima Baškiene.

- Buvote kartu su Šiaulių rajono ūkininkais, kai jie surengė laužų deginimo akciją. Viską girdėjote iš pirmų lūpų. Kokios pagrindinės ūkininkų problemos? Dėl ko jiems labiausiai skauda? Ar dėl to, kad jau daug metų jų niekas negirdi?

- Jūs teisingai pastebėjote. Pagrindinis dalykas, ką jie akcentavo, kad nėra dėmesingumo ūkininkams nei iš specialistų, nei iš Žemės ūkio ministerijos. Ūkininkai nėra patenkinti daugiamečių pievų atkūrimo tvarka, saugomų teritorijų plėtra, akcizų politika, jie pergyvena dėl vis mažėjančių pieno supirkimo kainų ir t.t. Ypač jie nuogąstauja dėl pasėlių deklaravimo tvarkos - esą kiekvieną kartą vis kažkas keičiama, nėra aiškumo, nes žmonės nesulaukia išsamesnės informacijos.

Bet labiausiai ūkininkus veikia ta nesikalbėjimo aplinka, kuri yra susiformavusi. Žmonėms trūksta dėmesio ne tik iš ministerijos specialistų, bet ir iš paties žemės ūkio ministro. Tą labiausiai jaučiau susitikimo metu - esą su mumis nesikalba, mūsų negirdi. Todėl atsiranda ir bendras toks negatyvus nusiteikimas: jeigu mūsų negirdi, reikia garsiau sakyti, reikia deginti laužus, dar kažką daryti, kad būtume išgirsti.

Tų problemų problemėlių žemdirbiams visada gausu, jos dažniausiai susideda iš tokių mažų dalykų, kartais ne visada tik ministerija kalta, kai ką galėtų išspręsti ir rajonų savivaldybės, pavyzdžiui, kalbant apie jau minėtą pasėlių deklaravimo tvarką. Bet ką daro savivaldybė? Ji tiesiog „įgyvendina" nutarimą, o pati pasėlių deklaravimo tvarka jau tampa grandiozinė, todėl žmonėms sunku ją perprasti, iš anksto viską numatyti ir surašyti.

Žemę dirbantys žmonės prašo paprastesnės ir aiškesnės tvarkos, kuri būtų labiau suprantama ir nereikalautų didelio dėmesio bei pastangų, nes jiems svarbiausia įdirbti žemę ir užauginti produkciją. O tuos visus formalumus, jų manymu, reikėtų supaprastinti taip, kad žmogus gebėtų juos lengvai atlikti ir tai netaptų našta.

Žmonės susirinko prie laužų kalbėtis - mačiau daug gražaus bendravimo tarpusavyje, jų veiduose nebuvo jokio pykčio - jie sakė, jog tikisi, kad šis jų žingsnis - ši laužų akcija, galbūt paskatins valdininkus išgirsti žemės žmones, kalbėtis su jais.

- Nematėte pykčio. O nusivylimą? Juk daug kas tiesiai šviesiai sako, kad žemės ūkis tiesiog žlugdomas.

- Taip, nusivylimo daug. Žmonės tiesiog sako: auginam vaikus, bet nepatarsime jiems užsiimti žemės ūkiu - ta veikla, kurią vykdė jų tėvai. Ūkininkai sako, kad dabartinė situacija kelia nusivylimą. Ir dėl nuolat besikeičiančios tvarkos, ir dėl to, kad niekas nežino, kas bus toliau.

Nežinia dėl ateities kelia didžiausią nusivylimą, aiškumo nebuvimas visada slegia. Pasak ūkininkų, jei jų produkcijos supirkimo kainos vis eis žemyn, jei nebus sureguliuota akcizų politika, jei jie ir toliau nebus girdimi, tai kokia prasmė kažką auginti, kažką daryti. Tad jų nusivylime būta ir liūdesio.

- Kaip, jūsų manymu, televizijoje nušviečiamos ūkininkų keliamos problemos, jų rengiamos akcijos? Ar visuomenė žino, ko nori ūkininkai?

- Tie laužai ir buvo priminimas apie tai, kas skauda žemdirbiams. Ir į tai reaguoti privalu. Žmonių reikalavimai, noras juos išsakyti visada teisėti. Galbūt tai maksimalūs reikalavimai, bet nematyti, negirdėti jų - tai blogiausia, ką galima padaryti. Kai buvome prie tų laužų ir pro šalį važiavo mašinos - jos pyptelėdavo, kažkas pamodavo. Vadinasi, visuomenės palaikymas yra. Manau, apie tai reikia šnekėti.

Nekaltinu LRT ar kokio kito TV kanalo, kad gal neparodė visko, gal rodė viską tik tam tikru kampu, bet faktas lieka faktu -labiau ir išsamiau ūkininkų akciją filmavo regioninė televizija. Čia buvo ir daugiau jautrumo kiekvienam šalia esančiam.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder