Rusų kalbos likimas - Vilniaus mokyklų vadovų rankose

(5)

Vilniaus miesto savivaldybės užmojis išvaryti rusų kalbą iš mokyklų po truputį tampa realybe. Rugsėjį kai kurios mokyklos jau nebesiūlys mokytis šios kalbos. Nors ne visi pedagogai ir mokyklų direktoriai tokiam buldozeriui pritaria, daug kas bijo prabilti viešai. Tvirtesnį stuburą turintys vadovai sako, kad revoliucijų tikrai nereikia.

„Vakaro žinios" jau ne kartą rašė apie tai, kad Vilniaus miesto valdžia mokyklų vadovams pateikė griežtas rekomendacijas dėl rusų kalbos. Nors tai tik rekomendacijos, visgi, savivaldybė yra mokyklų steigėjas, tad nemažai įstaigų vadovų tuojau pat nusprendė atsisakyti rusų kalbos mokymo. Juo labiau kad kuo geriau įgyvendini rekomendacijas, tuo geresnio darbo vertinimo, o gal ir priedo prie algos gali tikėtis.

Skundai pasiekė Seimą

Informacija apie situaciją sostinėje pasiekė Seimą. Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja Ieva Kačinskaitė-Urbonienė sako sulaukusi gyventojų skundų dėl šių rekomendacijų, kurias mokyklų vadovams nuleido Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris, neseniai pasitraukęs iš pareigų. „Jis piktnaudžiauja savo autoritetu. Tačiau jokie teisės aktai neriboja nei mokyklų, nei mokyklų administracijų, nei vaikų, nei jų tėvų rinktis tą užsienio kalbą, kurią nori mokytis. Man labai apmaudu, kad mes turime pakankamai silpną pilietinę visuomenę ir nėra pasipriešinimo.

Man atrodo, kad nėra nieko bloga mokytis rusų kalbos. Visai gerai yra žinoti priešo kalbą - pavyzdžiui, esant kokiai nors sudėtingai situacijai. Galų gale pasaulyje dar daug kur galima susikalbėti rusų kalba. Tad įpareigojimo atsisakyti nėra, bet žmonės sutinka su tokiais neformaliais pasakymais ir juos vykdo", - sakė Seimo narė.

Oficialiai - jokių ribojimų

I.Kačinskaitė-Urbonienė yra dėl to kalbėjusi su Vilniaus miesto meru Valdu Benkunsku: „Oficialus atsakymas - tokių ribojimų Vilniaus mieste nėra, yra tik rekomendacijos, kurias geranoriškai įgyvendina vienos ar kitos mokyklos. Bet vertimo nėra. Teisinių kliūčių rinktis rusų kalbą nėra. Tai yra žmonių pilietiškumo ir savo teisių gynimo klausimas."

Taigi šiuo atveju didžiulė atsakomybė tenka mokyklų vadovams priimti bendruomenei palankius sprendimus. „Jeigu vadovas neturi kompetencijų vadovauti, aklai vykdo tokias rekomendacijas, nepraneša apie patiriamą spaudimą, netinkamą elgesį, tam tikra prasme, tai yra ir to vadovo kaltė. Gal jis neturi pakankamai kompetencijų ir įgūdžių apginti savo ir savo atstovaujamą įstaigą. Reikia nebijoti viešinti. Yra žiniasklaida, institucijos, į kurias reikia kreiptis. O jeigu užsidarome baimės kultūroje, tuomet turime tokias pasekmes", - sakė I.Kačinskaitė-Urbonienė.

Vatnikės etiketės nebijo

Ji supranta, kad kalbėti apie mokinių teisę mokytis rusų kalbos šiandien nėra populiaru, tačiau jokių etikečių dėl to nebijo: „Savo kailiu esu ne kartą patyrusi kalbas apie vatnikus ir panašius dalykus, pati esu tuo ne kartą kaltinta. Bet reikia žvelgti į klausimą plačiau ir suprasti, kas yra teisė. Gyvename daugiakultūrinėje aplinkoje, ypač Vilniuje.

Kalbos mokėjimas yra privalumas. Net ir karo atveju, kai kalbame apie visuotinį šaukimą, jaunuoliams gerai būtų mokėti rusų kalbą, kad jie galėtų, esant pavojui, suprasti, kas vyksta aplinkui. Mano pozicija tokia, aš ją atstovauju ir kol kas manęs niekas iš Lietuvos nevaro. Patarčiau visiems nebijoti ir savo poziciją atstovėti."

Rekomendacijų nuolankiai nevykdys

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas - vienas iš vadovų, kurie nesutiko mokykloje visiškai atsisakyti rusų kalbos. Nors žino, kad kai kurie atsisakė. Daugiausiai - ten, kur mokosi jaunesni mokiniai, kurie dar tik pradeda mokytis antrosios užsienio kalbos.

E.Grigaliūnas eiti tokiu drastišku keliu atsisakė. „Nesu šalininkas tokių revoliucinių sprendimų. Mes savo gimnazijoje naujai atėjusiems vaikams sudarėme galimybę atsisakyti tęsti rusų kalbos mokymąsi ir mokytis kitą antrą užsienio kalbą. Buvo tokių, kurie nori tęsti rusų kalbos mokymą ir buvo tokių, kurie nusprendė atsisakyti.

Revoliucijų tikrai nedarome ir drastiškų priemonių tikrai nesiimsime. Žinau, kad kitos mokyklos, kurios turi ir šeštokų, nesiūlo iš viso rinktis mokytis rusų kalbos. Pas mus ateina aštuntokai, kurie dvejus metus antrąją užsienio kalbą jau mokėsi. Mesti ją ir mokytis iš naujo kitos kalbos, kai lieka tik dveji metai, nėra lengva", - sakė E.Grigaliūnas.

Paklaustas, ar nebijo priešintis savivaldybės nuleistoms rekomendacijoms ir vizijai, direktorius atsako tiesiai: „Aš jau nieko nebijau. Rekomendacija ir yra tik rekomendacija. Čia buvo vicemero iniciatyva ir kalba buvo griežtoka, netgi formuojant mokyklų vadovams metines užduotis buvo įtraukti įpareigojimai dėl rusų kalbos.

Žinote, seniau buvo toks pasakymas: Viršininko pageidavimas - įsakymas pavaldiniui. Suprantu, kad ne kiekvienas mokyklos vadovas norės priešintis."

Kalba nekalta, kalti politikai

Mokyklos direktorius įsitikinęs, kad griežta rekomendacija dėl rusų kalbos - politinis sprendimas. „Pirmo mokyklų vadovų susitikimo su vicemeru metu buvo kategoriškas pageidavimas, jog visiškai nebemokytume rusų kalbos. Mums pavyko įrodyti, kad tokių revoliucinių dalykų negali būti, pokyčiai turi būti įgyvendinti palaipsniui. Jeigu mes atsisakome ir neturime, ką pasiūlyti vaikui, ar tikrai taip blogai, kad vaikai mokysis rusų kalbą?

Kalba nekalta, kalti politikai. Kalba nenusikalsta niekam, ji yra ir bus.

Kiek girdėjau, dabar bus siūloma mokytis ir ispanų, o šiems specialistams savivaldybė skirs papildomus priedus. Tai yra kitų mokytojų diskriminavimas. Kodėl išskiriame ispanų kalbą? Kodėl nemotyvuojame vokiečių, prancūzų kalbos mokytojų? Daug kyla klausimų, nes tai buvo tiesiog greitas, spontaniškas politinis sprendimas", - sako Vilniaus Žirmūnų gimnazijos vadovas.

Interviu su Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentu, KTU inžinerijos licėjaus direktoriumi Dainiumi ŽVIRDAUSKU:

"

- Kaip vertinate Vilniaus valdžios nuleistą rekomendaciją mokyklų vadovams nebesiūlyti vaikams rinktis rusų kalbos, o tiems, kurie mokosi, atsisakyti?

- Esu linkęs pasitikėti valdžios institucijų sprendimais. Jie mato duomenis, statistiką, atlieka apklausas ir turbūt sprendimus priima pagal tai.

Bet mano asmeninė nuomonė yra tokia, kad žiūrint į paskutinį laikotarpį, sakyčiau, kad revoliucijų švietime jau nebereikia. Būčiau už nuosaikesnį ir labiau evoliucinį procesą.

Pas mus Kaune atsirado naujų pasiūlymų mokytis kalbų. Šalia vokiečių ir prancūzų, atsirado galimybė rinktis ispanų, kitur ir kitų kalbų. Mūsų įstaigoje rusų kalbos pasirinkimas sumažėjo maždaug 40 proc. atsiradus ispanų kalbos pasirinkimui. Pasirenkančių rusų kalbą ir taip mažėja.

Vadovui turi rūpėti ir jo pedagogai. Juk jeigu staiga kalbos nebelieka, kyla klausimas, ką daryti su mokytojais. Mūsų įstaigoje dvi pedagogės išėjo į pensiją, viena persikvalifikavo į logopedę, o dar kelioms mokytojoms krūvio pakaks. Jeigu matysime, kad krūvis mažėja, galvosime ir kaip jas įveiklinti.

Be to, man atrodo, kad jeigu draudi, žmonės ras, kaip kalbėti rusų kalba. Tik tuomet jie užsidarys savo burbule ir ta rusų kalba tampa kone rezistencija. O paaugliams visada norisi maištauti. Todėl, mano asmenine nuomone, nereikėtų skubėti šia tema. Gal galima susitarti, kad pokyčiai bus kad ir po dviejų metų, kad liktų vadovui laiko viskam pasiruošti ir viską suprojektuoti.

- Kaip elgtis, jeigu savivaldybė griežtai rekomenduoja, o tėvai nesutinka?

- Žinote, turėjau realią praktinę situaciją dėl Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos. Į mane kreipėsi mama, kuri pasakė, kad priklauso katalikų bendruomenei ir nenori, kad jos vaikui būtų dėstoma Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa. Gavau teisininko surašytą raštą su visais argumentais. Bet kursas yra privalomas.

Kreipiausi į ministeriją, bet niekas neatsakė. Tuomet išsikalbėjus su mama išsiaiškinome, kad itin jų šeimai jautrios temos yra keturios. Galbūt per tas kelias pamokas vaikas savarankiškai pasimokys skaitykloje. Galų gale situaciją lanksčiai, nekonfrontuojant išsprendėme. Ir tokių klausimų vadovų darbe būna daugybė.

- Visgi, kai griežtas rekomendacijas mokyklų vadovams nuleidžia savivaldybė, ar dažnas direktorius norės prieštarauti savo paties vadovui?

- Vadovai iš tiesų yra labai priklausomi nuo savivaldybės. Aš galiu pasidžiaugti, kad kiek kalbu viešai, nei subtiliai, nei užuominomis man niekada negrasino. Jaučiu, kad turiu žodžio laisvę ir galiu laisvai reikšti nuomonę. Manau, kad ir Vilniaus vadovai ras sprendimus. Jeigu bendruomenė nori mokytis, gali vadovas taip ir pasakyti savo inspektoriui ar savivaldybės švietimo skyriui, kad tai tėvų pageidavimas ir nepavyksta jų perkalbėti.

Bet, žinoma, norint, vadovą galima paspausti. Galima finansinį auditą atsiųsti, Valstybės kontrolę. Galų gale, galima iš savivaldybės atstovų išgirsti, kad gal tu nesi labai geras vadovas arba lyderis, jeigu nesugebi susitarti su savo bendruomene. Ir gal į tai bus atsižvelgta direktoriaus vertinimo metu.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder