Salantų gyventojai nenori „myžupio“

Į susitikimą su Salantų regioninio parko direkcija susirinkę apie 40 salantiškių, aplinkinių vietovių žmonių garsiai išreiškė savo nuomonę, kad Salanto užtvanka turi likti tokia, kokia yra, nes, ją nugriovus, liks tik „myžupis“, arba šunų peršokamas „upalis“.

Salantiškiai su Salantų regioninio parko direkcijos, Aplinkos ministerijos atstovais per lietų ir perkūniją diskutavo būtent prie užtvankos – jie jokiais būdais nėjo į Salantų regioninio parko direkcijos susitikimui paruoštas patalpas, pirštu rodydami ne tik į ketinamą griauti užtvanką, bet ir į tai, kad užtvanka metų metais – neprižiūrėta, nevalyta, kad niekada nebuvo laiku pakeliami ir nuleidžiami jos šliuzai, kas būtų turėję didelės įtakos užtvankos kokybei.

Salantų miesto seniūnas Kazimieras Galdikas kaltės neprisiėmė: užtvanka niekada nepriklausė ir nepriklauso Salantų miesto seniūnijai, ją, kaip hidrotechninį įrenginį, prižiūrėti turėjo už melioracijos įrenginių būklę atsakingi rajono specialistai.

Gana gausiai susirinkę salantiškiai nuliūdo, kad Salanto užtvanka vis dėlto bus griaunama – darbus rangovai turėjo pradėti jau šiomis dienomis.

Užtvanka nepriklausė ir Salantų regioniniam parkui, o ketinamas vykdyti projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“, kurio darbus konkursą laimėjęs rangovas įmonė „Kavesta“ iš Šilutės jau turėjo pradėti šiomis dienomis, – taip pat ne Salantų regioninio parko direkcijos, o valstybinis projektas, kuriam pritarė ir Kretingos rajono savivaldybės taryba.

Esminis šio projekto tikslas – demontuoti Salantų miesto užtvankos vandens pralaidą ir atlikti Salanto upės būklės gerinimo darbus, siekiant atkurti natūralią Salanto upės vagą, taip pat – suteikti natūralią upės tėkmę žuvims, kad jos galėtų pasiekti neršto vietas, būtinas išgyventi, maitintis ir veistis, kitiems gyviems organizmams.

Salantų regioninio parko direktorius M. Šečkus Salanto užtvanką pavadino genocidu kraštovaizdžiui: „Ir jeigu Salanto upę dar galime grąžinti gamtai, sugadinto Erlos slėnio niekas nebeatstatys.“

Kad niekada taip beatodairiškai nebuvo tvenkiamos upės, kaip sovietmečiu, kad Lietuvoje yra 1 tūkst. būtinų demontuoti užtvankų, kad lygiai tiek pat užtvankų demontavo Europos valstybės, tvirtino A. Klimavičius, kurio pastebėjimu, demontavus Salanto užtvanką, bus įrengtas hidrotechninis statinys su grublėta nuopila – jas žuvys lengvai įveikia, o tokie hidrotechniniai sprendiniai nereikalauja ypatingos priežiūros – tekantis vanduo pats valosi ir daro įtaką gamtiniams procesams.

„Kviečiu svarstyti apie gamtą kaip apie sau lygią – įpratome būti valdovais, nors visiškai neturime teisės spręsti, kam čia gyventi, o kam – ne“, – pamąstymams salantiškius kvietė Aplinkos ministerijos specialistas.

Salantų regioninio parko direkcijos ekologas A. Kubilius gi akcentavo, kad Salanto upės gyventojos nėgės, žemaičių vadinamos vijūnais, yra labai svarbus indikatorius, parodantis, kad upė – gyva, kad kartu su šiomis žuvimis gali veisti upėtakiai, šlakiai, lašišos – žuvys, neršiančios tose pačiose vietose su nėgėmis.

Upė dar svarbi ir ovaliosios geldutės populiacijai, suteikia prieglobstį tulžiui, griežlėms, kitiems gyvūnams.

„Jums žuvys svarbiau ar žmonės?“ – replikavo susirinkusieji, o „Imbariečių draugijos“ pirmininkė Daiva Stonkuvienė, dėl būsimo Salanto užtvankos griovimo projekto įžvelgusi atsirasiant „myžupį“, ne tik žėrė priekaištus Salantų regioninio parko direkcijai, vienas kurių – ir nukirsti ąžuolai ant Imbarės piliakalnio, galinčio sulaukti griūties, nes jau pūva medžių kelmai, veriasi nuošliaužos.

Ji, taip pat ir susitikime dalyvavęs Kretingos rajono tarybos narys Stasys Kaniava kėlė klausimą, ar verta demontuoti Salanto užtvanką, jeigu upė savo kelyje „sutiks“ Tuzų užtvanką.

„Kaip tos žuvys per ją šokinės?“ – klausė jie, tačiau atsakymo negavo: Tuzų užtvankos reikalai kažkaip buvo apeiti.

Piktinosi salantiškiai ir tuo, kad, jų požiūriu, nugriovus Salanto užtvanką, vietiniai neteksią vietos maudynėms ir labai suabejojo, ar jų poreikius tenkins pagal projektą numatytas 0,54 ha užutekis.

Į Salantų regioninio parko direktoriaus M. Šečkaus klausimą, kur salantiškiai buvę anksčiau, kai parko direkcija juos kvietusi į projekto svarstymą, dauguma jų tvirtino nesupratę, kad užtvanka bus griaunama – užtvankos rekonstrukciją jie supratę visiškai kitaip.

Salantiškių sambūryje dalyvavusi taip pat Salantuose gyvenanti rajono Savivaldybės tarybos narė Vitalija Valančiutė pastebėjo: „Jeigu dialogas būtų buvęs ankstesnis, šiandien vietiniai žmonės tiek nepyktų.“

Salantų miesto užtvankos vandens pralaidos demontavimas būtų vienas pirmųjų atvejų mūsų šalyje.

Salanto upė kartu su savo intakų tinklu aukščiau Salantų miesto užtvankos yra ypač perspektyvi šlakių, margųjų upėtakių, nėgių, žiobrių nerštavietėms.

Demontavus Salantų miesto užtvankos vandens pralaidą tikimasi, kad į Salanto aukštupį grįš neršti gausūs migruojančių žuvų ir nėgių būriai, pagausės įprastų žuvų ištekliai, pagerės upėje aptinkamų kitų retų rūšių būklė, o dėl atstatytos natūralios upės tėkmės bus pagerinta upės ekologinė būklė, visa Salanto upė kartu ir Minijos upės baseinas taps atsparesni klimato kaitos kylančioms grėsmėms.

Salanto upės užtvankos rekonstrukcijai numatyta per 300 tūkst. Eur

Užtvanka, kurią salantiškiai yra pamėgę kaip maudynių vietą, dar nenugriauta, o žmonės būsimą upę jau vadina „myžupiu“, šunų peršokamu „upaliu“, kanalu ir pelke.

Susitikime dalyvavę (iš kairės) Algirdas Klimavičius, Modestas Šečkus ir Antanas Kubilius neįtikino vietinių, kad, nugriovus užtvanką, bus geriau ir gamtai, ir žmonėms.