Seimo narys Aurelijus Veryga rėžia savo nuomonę, už kurią liberalai jį prakeiks: Mus pražudys politinis korektiškumas

Ir šiandien matau, kaip kai kurie politikai stengiasi įtikti maksimaliai dideliam skaičiui žmonių ar kolegų, taip aiškiai ir neišsakydami pozicijos ar jos vengdami. Prisipažinsiu, kad pagunda yra labai didelė. Nesinori „radikalo" ar nelankstaus politiko etiketės. Jos nesinori niekam. Nes ilgainiui tavo nuomonę pradeda bijoti palaikyti net ir jai pritariantys žmonės. Tą jau ne kartą girdėjau ir savo adresu.

Niekam nesinori tapti „žąsinus" dalijančių užkalnių ar kitų „influencerių" išviete, kurioje paliekamas visas praėjusių pietų turinys.

Lietuva neabejotinai stovi labai rimtų pasirinkimų kryžkelėje. Nuo šių pasirinkimų priklausys, kaip gyvensime kelis ateinančius dešimtmečius ir ar mūsų visuomenė susidurs su intensyvia socialine inžinerija. Ir kalbu ne apie pandemiją.

Šiandien įvairiais formatais kalbama apie šeimos, kalbos, lyties sampratų pokyčius arba apie bandymus taikyti agresyvias socialinės inžinerijos priemones šioms sampratoms pakeisti.

Mokyklose jau pasakojama, kad normalu nebūti apsisprendus dėl savo lyties.

Manau, normalu turėti įvairių klausimų, bet daugumai toks klausimas iki ultraliberalizmo net nekildavo. Absoliuti dauguma žinojo, kokios jie lyties.

Ultraliberalai mano, kad to nepakanka. Jie mano, kad reikia sudaryti galimybes pasikeisti lytį nesulaukus pilnametystės. Tiesiog nuostabu. Lyties pakeisti neįmanoma, nes ji užkoduota mūsų genuose, jei jau kalbame apie biologinę lytį.

Ją keisti, tai reiškia sunkiai žaloti kūną operacijomis ar agresyviomis hormonų dozėmis. Dažnai šiame kontekste paminima, kad tai nėra liga ar sutrikimas. Tokiu atveju, mielieji, norisi paklausti, o tai ką mes ten tada operacijomis ir hormonais ruošiamės gydyti, jei tai nėra sutrikimas?

O jei kalbame apie socialinę lytį, kuomet asmuo įsivaizduoja kuo nors esąs, tai skirtinguose gyvenimo etapuose mes turim skirtingų įsivaizdavimų ir jie greitai keičiasi. Yra net labai egzotiškų įsivaizdavimų. Juos taip pat pildysim?

O kiek kartų planuojama leisti pasikeisti lytį? Jei jau galima vieną kartą, tai kodėl negalima du, keturis ar net kasmet?

Šeima. Dar vienas kertinis vertybinis bastionas. Šeima yra darbas. Pirmiausia su savimi. Sunkus, kartais nuviliantis, bet galutiniame rezultate apdovanojantis darbas. Šeimoje gimsta gyvybė. Tačiau manoma, kad dabar to nebereikia.

Dabar šeima galima vadinti bet ką. Jei jau norite, kad tai būtų vyro ir moters santuoka, tai štai jums moters ir moters, kuri save laiko vyru, santuoka, kuri ir bus šeima.

Jei tai bus dviejų vyrų „šeima", jiems vaikus gimdys surogatinės motinos.

Niekada neapsigaukite, vienos lyties asmenų santuoka nėra joks galutinis tikslas. Po vienos lyties asmenų šeimos įteisinimo neabejotinai bus siekiama galimybės jiems įvaikinti vaikus. Politikoje taip jau yra. Retai gali pasiekti visko, ko nori. Todėl sieki to, ko gali pasiekti, tolimesnius žingsnius palikdamas ateičiai, kai politinis kontekstas bus palankesnis. Šeimos sampratos keitimas yra tik pradžia.

Turiu ne vieną homoseksualų pažįstamą ar draugą. Jie puikūs žmonės. Nė vienas iš jų nedalyvauja šitame marksistinio ultraliberalizmo šou.

Narkotikai. Tai kūną, asmenybę ir visuomenės integralumą griaunanti jėga. Jėga, iš kurios sumanieji kraunasi milijardus, o jais patikėjusieji vagia dozei, išsižada ateities ar net imasi žudyti. Tai yra priklausomybė, kurią dabar norima pavadinti laisve.

Aurelijus Veryga / kaunas.kasvyksta.lt/

Keista tokia laisvė. Juk teoriškai ir kalėjimą galima laisvai pasirinkti. Apsisprendimas vogti ar smurtauti taip pat yra laisvas. Ar juos taip pat turėtume dekriminalizuoti?

Ko iš tikrųjų siekia beatodairiškos dekriminalizacijos šalininkai, kuriuos palaikantieji plakatuose piešia marihuanos paveikslėlius? Tikrai ne dekriminalizacijos. Čia nebus sustota. Net dekriminalizacijos šalininkų konferencijose kalbama apie depenalizaciją (kuomet už vartojimą nebetaikoma jokia atsakomybė) ir legalizaciją, nes taip jau padarė kai kurios kitos šalys.

Turiu ne vieną priklausomybę išsigydžiusį draugą. Jie taip pat puikūs žmonės. Pažeisti ir neretai kenčiantys, bet nuostabūs. Padedantys keltis kitiems. Jie nemano, kad narkomanija turi tapti visuomenės norma, nes žino, kuo tai gali baigtis.

Štai kolega Antanas Matulas, kuriam anksčiau bandžius pataikyti į „meinstrymą" buvo patogu kritikuoti valstiečių alkoholio kontrolės priemones, pamačius rezultatus užsinorėjo, kad tai būtų pripažinta jo nuopelnu.

Kuomet visuomenės palaikymas didėja, norisi būti prie to prisidėjus.

Tačiau jam ir dabar pritinka ieškoti politkorektiškumo ir sakyti, kad liberalai turi teisę viską peržiūrėti ir gal tikrai kažkas yra negerai.

O visiems gerai niekada nebūna. Bus gerai arba milijonus besikraunantiems, arba žmonėms ir jų vaikams. Apsispręsti visgi teks. Mygtukų balsuojant Seime yra gerokai mažiau nei socialinių lyčių - tik trys, o realios pozicijos - tik dvi.

Matyt, su šiuo savo pasisakymu būsiu galutinai „meinstryminių" rašinėtojų priskirtas tamsuoliams ir atsilikėliams. Paskutinių apklausų duomenimis, mane, kaip politiką, labiau palaiko kaimo žmonės

Suprask, šituos tamsuolius labiau palaiko kaimas ir mažiau išsilavinę žmogeliai. Dauguma Vilniaus yra tie patys trečios kartos atvykėliai iš „kaimo", į kurį žiūri su tokia pašaipa.

Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) siūlo įteisinti lyties keitimo operacijas Lietuvoje. SAM jau yra parengta tvarka, kaip būtų gydomas lytį pakeisti pageidaujantis asmuo.

O ar ne tie „kaimiečiai" yra patys nuoširdžiausi? Jie apie politkorektiškumą retai pagalvoja. Kaimas visuomet buvo šalies atrama, ar reikėjo valgyti, ar reikėjo kareivių šaliai ginti.

Džiaugiuosi pats būdamas kaimiškos kilmės ir manau, kad bent kuriam laikui politkorektiškumas bus padėtas į šalį. Galite manęs nekęsti už mano nuomonę, bet bent jau žinosite, kokia ji yra.