Senjorė gyveno be vargo – įsigijo palydovinę televiziją

Senjorė gyveno be vargo – įsigijo palydovinę televiziją

(1)

Patikėjusi, kad prieš ją sužėrės pasaulis, o pati aplenks laiką ar bent jau žengs koja kojon su nūdiena, garbaus amžiaus senjorė baigiantis vasarai įsigijo palydovinę televiziją.

Tokią, kuri veikia ir ten, kur nėra interneto. Bet naujove pensininkė džiaugėsi tik du pusdienius.

Jau trys mėnesiai, kai ant namo sienos pritvirtinta palydovinė antena jai tapusi skaudžių išgyvenimų ir pašlijusios sveikatos priežastimi.

Redakcijai savo bėdą patikėjusi 80-metė prašė neminėti jos pavardės.

Nerimavo, kad paskaičiusiai apie save vaistų nebepakaks, prireiks ir greitosios. Sutarėme, kad pristatysime ją Onutės vardu.

„Jau ir taip gėda prieš vaikus, pažįstamus ir kaimynus, gėda net prieš save pačią dėl tos palydovinės televizijos.

Gal kiek ir užjaučia, bet labiau juokiasi iš manęs senos, sako, sudurniavo boba senatvėj, „bliūdą“ sumanė prisitvirtinti, neužtenka jai paprastos antenos“, – graudenosi Onutė.

Ji pati jaučiasi kaip reikiant prigauta mobiliojo ryšio operatoriaus, įsiūliusio, o po to ir sumontavusio techniką, reikalingą palydovinei televizijai.

Pasiūlymo įsirengti tokią televiziją Onutė pasakoja sulaukusi karštą praėjusios vasaros rugpjūtį.

„Paskambino man labai maloniu balsu moteris, nebeprisimenu, kaip prisistatė, tačiau gerai menu, kad į mane kreipėsi vardu.

Mane tas nustebino ir kiek pamalonino.

Buvau pagirta, kad esu sena jų tiekiamo mobiliojo ryšio klientė, nors, tiesą sakant, paskutiniuoju metu buvau pasirinkusi jau kitą ryšį. Išgyrusi skambintoja pabrėžė turinti man stulbinantį pasiūlymą“, – prisimena Onutė.

Manė aplenksianti laiką

Stulbinamas pasiūlymas, pasak moters, buvo jai suteikta galimybė nemokamai gauti palydovinę įrangą ir taip sutaupyti 271,78 euro.

Tokia palydovinės antenos, pultelio ir dar kitų prietaisų kaina.

Buvo pabrėžta, kad visa tai senjorei suteikiama nemokamai, jai tereikia pasirašyti dvejų metų sutartį.

Už tai, kad matys įvairių šalių televizijų laidas, Onutei dvejus metus kas mėnesį reiks susimokėti po dešimt eurų be vieno cento.

„Tie beveik 272 eurai tai kone pusė mano pensijos, tad suklusau.

Vidinis balsas liepė priešintis, todėl tvirtinau, kad jokių kitokių televizijų man nereikia, užtenka tų, kurias matau, nes ir joms neturiu laiko, darbuojuosi sode, darže ir gėlyne“, – pirmąjį pokalbį perpasakojo Onutė.

Po to ji sulaukė dar dviejų skambučių.

Maloniai kalbėjusi vadybininkė gundė įsirengti palydovinę televiziją, pasakojo, kad Onutė galės žiūrėti viso pasaulio filmus, įvairias pačias įdomiausias laidas, kurių nemato dabar su įprasta antena.

Per antrąjį pokalbį Onutė sako paprašiusi palikti ją ramybėje.

Sulaukusi trečio skambučio senjorė sukluso išgirdusi, kad turėdama tokią televiziją galės atsisukti jau rodytas laidas ir jai nebereikės pamėgtų serialų sėstis žiūrėti tiksliai tą valandą, kai jie transliuojami.

Dar vadybininkė pabrėžė, kad tokių, kokią Onutė dabar turi, antenų ateityje nebeliks.

O štai palydovinė televizija bus transliuojama visąlaik, tad tokią įsirengusi ji bus aplenkusi laiką.

„Galiausiai pasakiau „taip“, – ne be širdperšos ištarė Onutė.

Ekrane – ženklų kombinacija

Sumontuoti naujos antenos į privačius Onutės namus meistras atvyko gana greitai, jo darbas irgi ilgai neužsitęsė, o moters mūrinukas pasipuošė liaudies vadinamuoju „bliūdu“.

Ji mena, kad sumontavus naują anteną, visą karštą vasaros pavakarę, o ir visą vakarą junginėjusi televizijos pultelį ir tikrai žiūrėjusi ne vien lietuviškas televizijas.

Pasidžiaugusi naujove, televizorių įsijungė ir kitą rytą. Bet vietoje vaizdų iš pasaulio pamatė neaiškių ženklų kombinacijas.

Patyrinėjusi skaičių ir raidžių seką išsiaiškino, kad antena nepateikia signalo, tad televizoriaus ekrane ji nieko daugiau ir nematys.

„Susiradau daugiau nei šimto punktų sutartį, kurią neskaičiusi pasirašiau meistrui sumontavus anteną, radau joje nurodytą telefoną, skambinu.

Maloniai atsiliepusi moteris atsakė, kad problema išsprendžiama, ji tai padarysianti nuotoliniu būdu“, – pasakoja Onutė.

Kalbantis telefonu jai liepta spaudyti pultelio mygtukų kombinacijas, kurias nurodydavo moteris.

Senjorė neslepia pajutusi ne tik džiaugsmą, bet ir didžiulį pasitenkinimą savimi, kad bene pusvalandį taip vykdant nurodymus televizoriaus ekranas pagaliau nušvito, jame atsirado vaizdas.

„Pabuvau moderni bobutė“, – šypsosi ji.

Tačiau jos laimė ir vėl tęsėsi tik pusdienį. Vakare išjungtas, o kitą rytą įjungtas televizorius vėl parodė ženklų kombinaciją.

Sąskaitos plaukia

Onutė vėl paskambinusi operatoriui, bet šįkart pareikalavo, kad ne ją nuotoliu mokytų elektronikos paslapčių, o atsiųstų meistrą, kuris pagaliau sutvarkytų anteną.

Tada išgirdusi, kad meistrai šiaip jau nevažinėja, o jų vizitas kainuotų mažiausiai 40 eurų.

Mokėti už meistro vizitą senjorė nesutiko, ėmė reikalauti, kad ant namo sienos pakabintą „bliūdą“ jį sumontavusieji pasiimtų atgal.

Tačiau išgirdo, kad niekas jo nepaims, tai prieštarauja jos dvejiems metams pasirašytai palydovinės televizijos įrangos įsigijimo sutarčiai.

Sužinojusi, kad nieko nepeš, senoji teigia iš televizoriaus apskritai ištraukusi palydovinės antenos kabelį, vėl prijungusi senąją anteną ir toliau senuoju būdu žiūri pamėgtus serialus.

Tačiau nerimą jai sukėlė atsiųsta sąskaita.

Už dalies rugpjūčio mėnesio palydovinės televizijos paslaugas nurodyta sumokėti 7,77 euro.

Onutė teigia užsispyrusiai nemokėjusi, nes tąją televiziją žiūrėjusi tik du pusdienius, o du mėnesius nervinosi, beprasmiškai skambinėjo, netgi ėjo į mobiliojo ryšio paslaugas teikiantį saloną, kur buvo vien išklausyta.

Nesumokėjus sąskaitos, po mėnesio atėjo kita, iki spalio pabaigos reikalaujama sumokėti jau 17,76 euro.

Pamačiusi šią sumą, moteris griebėsi vaistų. O tuomet paslaugų teikėjui išsiuntė laišką, kuriame pareiškė atsisakanti palydovinės televizijos.

Senjorė įsitikino, jog tam, kad galėtų peržiūrėti jau rodytus serialus, jai reikia nusipirkti naują televizorių. Senasis, įsigytas prieš dešimtmetį ar dar seniau, tokių galimybių nesuteikia.

Reikalauja netesybų

„Skaitau apie moteris, iš kurių tariami „kavalieriai“ ar kitokie sukčiai išvilioja pinigus.

Mane gi sugundė modernybe, kurios man visai nereikia, kuri mano namuose netgi neveikia. Tad dabar gyvensiu su „bliūdu“ ant sienos“, – liūdnai kalbėjo Onutė.

Palydovinę televiziją panevėžietei sumontavusios įmonės atstovė paaiškino, kad klientė turėjo sutartyje numatytą galimybę įsigytos paslaugos atsisakyti per dvi savaites nuo sutarties pasirašymo.

Praėjus numatytam terminui, taip pat yra galimybė nutraukti sutartį, tačiau klientė tuomet privalo mokėti netesybas.

Jų suma maždaug atitinka tą sumą, kuri būtų išmokėta dvejus metus naudojantis palydovine televizija.

Agresyvi komercija

Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos Tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Dalia Malinauskienė teigė, jog šios tarnybos specialistams yra tekę susidurti su atvejais, kai paslaugų teikėjai vykdė agresyvią komercinę veiklą.

Anot jos, tai pasitaiko, kai pažeidžiamiems žmonėms (seniems, ligotiems, kt.) labai aktyviai brukant įperšamos prekės, kurių šiems visai nė nereikia.

Kad tai būtų galima įrodyti, pasak D. Malinauskienės, reikalingi pokalbių, kai buvo siūloma prekė, įrašai.

„Vyresnio amžiaus žmonėms prieš perkant naują prekę, kuria jiems galbūt sudėtinga ir naudotis, labai patartume pirmiau pasikalbėti su vaikais, anūkais, jaunesnio amžiaus kaimynais“, – mokė vartotojų teisių specialistė.

Ji ragino neskubėti susivilioti pasiūlymais, kad ir labai maloniai peršamais, būti apdairiems ir gerai pamąstyti prieš rašantis sutartis.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder