Susitikimas su Jolita Vaitkute ir Andriumi Mamontovu: reikia išmokti matyti ir girdėti kitaip

Jolita Vaitkutė – jauna dizainerė ir menininkė, kurianti įstabius meno kūrinius tiesiog iš buityje ir aplinkoje naudojamų medžiagų, tokių kaip paprastas juodžemis ar... banano žievė. Mergina teigia, kad tverti įvairias kompozicijas iš kasdienybės objektų, taigi, nenaudojant jokių specialių priemonių ar technikų, ją skatina paprasčiausias nuobodulys. „Tarkime, gaminant maistą virtuvėje laikas kartais prailgsta; laukiant, kol jis išvirs, apima nuobodulys, o iš jo gimsta idėjos, pradedu dėlioti paveiksliukus iš maistinių detalių. Jei kartais nepavyksta sudėlioti nieko gražaus, galiu savo nevykusį meno kūrinį tiesiog suvalgyti“ , – šypsojosi Jolita.

Tai toli gražu ne viskas, ką menininkė mums parodė. Greta šedevrų iš maisto, Jolita kuria paveikslus ir iš kitų kasdienių išteklių, pavyzdžiui, žemės. Itin įspūdingos kompozicijos yra sudėliotos iš trimatėje erdvėje esančių daiktų. Čia labai svarbi daikto padėtis, atstumas tarp jo ir kitų daiktų. Tai puikus pavyzdys, kaip dėlionė iš nereikšmingų daiktelių gali virsti vizualiai patraukliu pavidalu.

Kaip pati J. Vaitkutė teigia, kad per tam tikrą laiką yra išmokusi „matyti kitaip“, o taip padaryti gali kiekvienas, tik reikia įdėti bent šiek tiek pastangų. „Tai tarsi varginanti treniruotė, bet galvoje“, – teigė kūrėja. Ji skatina į aplinką žvelgti kūrybiškai ir bandyti pastebėti paprastų daiktų daugialypiškumą. netikėtas reikšmes, paskirtis. Kai išmokstame žiūrėti toliau, giliau, plačiau už pirmapradį daikto vaizdą, galime sakyti, kad pradėjome iš tikrųjų „matyti“.

Iškart po Jolitos Vaitkutės auditorijos dėmesį ėmė valdyti muzikantas, prodiuseris Andrius Mamontovas, kuris pratęsė mintį apie gebėjimą kūrybiškai pažvelgti į aplinką. Dainininkas kalbėjo apie garso pažintines galias. „Įėjus į nepažįstamą patalpą, kurioje aklinai tamsu, vis tiek suprasi, kokio ji dydžio - garsas padiktuos atsakymą“, – sakė Andrius. Pasak jo, garsas – vienas svarbiausių informacijos, emocijos perdavimo būdų.

A. Mamontovas pabrėžė, kad įvairūs, malonūs ausiai, įdomūs ir keisti garsai kartais jo sąmonę labiau paveikia negu vizualinės patirtys: „Išvykus į kelionę, būna, prisidarau pilną galeriją nuotraukų, kurias žiūrėti vėliau man būna neįdomu, tuo labiau kitiems. Vietoj to, mieliau įsirašau įdomius išgirstus garsus. Pavyzdžiui, kažkada vaikščiojau prie Ciuricho fontano ir panorau tą vandens šiugždesį įsirašyti, o vėliau mielai jo klausiausi.“

Baigdamas dainininkas užsiminė apie Kuršių nerijos garsų įvairovę. Čia, kur gyvenimas teka kiek kitaip negu miesto šurmuly, garsai specifiniai. Jūros, miško ošimas – garsai, kurie savaip veikia žmogų. Ir galbūt į juos įsiklausęs žmogus gali išgirsti šį tą daugiau...

Jaukus susitikimas su dviem nuostabiais meno žmonėmis, tikiu, paskatino kiekvieną iš mūsų pažvelgti į supančią aplinką kitaip – giliau įsižiūrėti, įsiklausyti... Juk kartais tai, kas išties nepakartojama, slypi detalėse.