Teismas: Salomėjos Nėries paminklas Vilniaus centre negali būti nukeltas

Remdamasi byloje esančia išvada, teisėjų kolegija nusprendė, kad „poetė atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“, taip pat nėra pakankama duomenų konstatuoti, kad poetė veikė okupacinėse valdžios centrinės struktūrose.

„Pareiškėjos Salomėjos Bučaitės skundą tenkinti iš dalies: panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 metų rugpjūčio 20 dienos sprendimą.

Sprendimas būtent toks buvo priimtas, teisėjų kolegijai įvertinus, ar sprendimas atitinka draudimo propaguoti autoritarinius totalitarinius režimus ir jų ideologijos įstatymo nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Vis tik, teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pakankama konstatuoti, kad poetė veikė okupacinės valdžios centrinėse struktūrose.

Būtina turėti duomenų, kad ji aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusiems įtakos okupaciniams, politiniams, represiniams, karinėms struktūroms. Tokių duomenų teisėjų kolegija byloje pasigedo“,  – sakė teisėja Violeta Petkevičienė.

Teismas pabrėžė, kad vien poetės dalyvavimas to meto sovietinėse institucijose ar okupacinę valdžią palaikanti kūryba savaime neįrodo aktyvaus jos dalyvavimo priimant sprendimus, prisidėjusius prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo ar represijų vykdymo.

Teismo sprendime pažymėta, kad nei komisijos išvadoje, nei LGGRTC sprendime nebuvo aiškiai nurodyta, kokiuose konkrečiuose sprendimuose poetė dalyvavo; koks buvo jos aktyvus vaidmuo priimant tokius sprendimus; kaip tie sprendimai prisidėjo prie sovietinės okupacijos ar represijų vykdymo; kokiu būdu pats paminklas šiandien simbolizuoja totalitarinę ideologiją ar represijas.

Kadangi nebuvo atlikta išsami analizė, kurios reikalauja įstatymas, teismo vertinimu, LGGRTC sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto išsamumo principo. 

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į ekspertines išvadas, kuriomis rėmėsi komisija. Vienoje jų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas pažymėjo, kad S. Nėris atliko „dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“ ir nėra duomenų apie jos dalyvavimą represinėse struktūrose ar žmonių skundimą sovietinio saugumo organams.

Taip pat teismas konstatavo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų.

Teismas nustatė, kad komisija išvadoje viršijo savo kompetenciją – ji ne tik vertino, ar paminklas pažeidžia Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatyme įtvirtintą draudimą, bet ir pati nurodė, kad jis turi būti pašalintas, nors tokį sprendimą pagal teisės aktus turi priimti LGGRTC generalinis direktorius.

Be to, komisija savo išvadą pateikė ne LGGRTC, o fizinio asmens prašymu, nors, pagal Dokumentų pateikimo viešųjų objektų atitikties Įstatymo nuostatoms vertinimui tvarkos aprašą, pirmiausia fizinio asmens prašymą turėjo vertinti atsakingas Centro struktūrinis padalinys ir tik tuomet teikti jį svarstyti Komisijai. 

Sprendime pažymėta ir tai, kad buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas objektyvumo principas, kadangi Komisija rėmėsi istorine pažyma, kurią buvo patvirtinęs tas pats LGGRTC direktorius, vėliau priėmęs ir galutinį sprendimą dėl paminklo pašalinimo.

„Taigi teismas nusprendė, kad dėl šių priežasčių LGGRTC sprendimas turi būti panaikintas. Kartu pažymėta, kad šis teismo sprendimas savaime nereiškia, jog ateityje negalėtų būti priimtas naujas sprendimas dėl paminklo, jeigu būtų pašalinti nustatyti procedūriniai trūkumai ir pateiktas išsamus teisinis bei faktinis pagrindimas“, – rašoma teismo pranešime.

Šis teismo sprendimas nėra galutinis ir per mėnesį gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 

Tuo metu  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) prašė teismo palikti galioti prieš kelerius metus priimtą sprendimą nukelti Vilniaus gatvėje esantį paminklą, nes, anot LGGRTC,  jis propaguoja sovietų okupacinį režimą.

LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys buvo atvykęs išklausyti teismo sprendimo, po jo paskelbimo jis pareiškė, kad sprendimas bus skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.

LGGRTC atstovės teisme priminė, kad 1940 m. poetė buvo vadinamosios Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS, Aukščiausiosios Tarybos dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, narė.

Anot mokslininkės, S. Nėris 1941–1945 m. buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Paminklus sovietų valdžia statė tik svarbiems asmenims.

Iš JAV nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavusi S. Bučaitė skundėsi, kad sprendimas nukelti minėtą paminklą paveikė jos močiutės atminimo išsaugojimą, daro žalą jos garbei, reputacijai. Ji sakė, kad prie paminklo nėra jokių ideologinių šūkių. 

Ji mano, kad nėra jokios paties objekto analizės, asmens pavaizdavimas nėra propaganda.

Moteris teigė, kad JAV ketina išleisti močiutės eilėraščių knygą ir taip šios šalies gyventojus supažindinti su Lietuvos kultūriniu paveldu. 

Poetės vaikaitė nerimavo, kad nukėlus paminklą bus viešai formuojama nuomonė apie jos senelę.

LGGRTC atstovės teismui tvirtino, kad sprendimas nukelti S. Nėries paminklą buvo priimtas po fizinio asmens kreipimosi. 

Remdamasis galiojančiais įstatymais, draudžiančiais totalitarinio režimo simbolius, pareiškėjas prašė įvertinti, ar sostinės centre gali stovėti S. Nėries paminklas.

Prie dabartinės Vyčio gimnazijos paminklas-biustas nevienareikšmiškai vertinamai poetei buvo pastatytas 1974 m.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Nėris parašė kūrinį „Poema apie Staliną“, prosovietines poemas „Bolševiko kelias“, ji buvo skirta bolševikų vadui Leninui.

Gyvendama 1943 m. Maskvoje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“.

1947 m. po mirties sovietų valdžia poetei skyrė valstybinę premiją.