Gyvenimą galima numegzti iš naujo

Klaipėdietės Jolantos Daubarienės gyvenimas, regis, galėtų tapti įrodymu, kad didžiausi pokyčiai dažniausiai ateina ne tada, kai jų laukiame, o tada, kai gyvenimas pats priverčia sustoti. Skyrybos, sprendimas palikti mėgstamą darbą, specialiųjų poreikių sūnaus auginimas. Visa tai galėjo tapti istorija apie praradimus. Tačiau tapo istorija apie atradimus.

Šiandien Jolanta mezga vienetinius drabužius moterims Lietuvoje ir už jos ribų, baigė įvairius mokymus - nuo stiliaus iki dirbtinio intelekto, o svarbiausia - buria Klaipėdos mezgėjų bendruomenę. Ji sako seniai supratusi, kad mezginiai tėra priemonė. Tikrasis jos tikslas - padėti moterims patikėti savimi.

Jūsų istorijoje mezgimas atsiranda gana vėlai. Atrodo, lyg jis būtų ne vaikystės svajonė, o atsakymas į gyvenimo mestą iššūkį.

Taip ir buvo. Jeigu prieš dešimt ar penkiolika metų kas nors būtų pasakęs, kad vieną dieną mane pažinos kaip mezgėją, tikriausiai būčiau nuoširdžiai nusijuokusi.

Dabar suprantu, kad žmonės apie mus galvoja gerokai mažiau, negu mes įsivaizduojame. Man atrodo, didžiausia laisvė ateina tada, kai nustoji nuolat save lyginti su kitais.

Iki tol beveik dvidešimt metų dirbau virėja. Tai buvo mano profesija, mano kasdienybė. Man patiko tas darbas. Patiko žmonės. Patiko rytinis šurmulys viešbutyje, restorane, bendravimas su klientais.

Iš tikrųjų esu baigusi siuvėjos specialybę, tačiau pagal ją beveik nedirbau. Tuo metu daugiausia buvo fabrikai, monotoniškas darbas prie vienos operacijos. O aš tokio darbo tiesiog negalėjau pakęsti. Man visada reikėjo judesio. Reikėjo žmonių. Reikėjo jausmo, kad kiekviena diena bus bent truputį kitokia. Todėl ir pasirinkau virtuvę.

O paskui gyvenimas viską apvertė aukštyn kojomis.

Taip. Gal net kelis kartus. Maždaug keturiasdešimties išgyvenau skyrybas. Atrodytų, daug kam tai tampa gyvenimo pabaiga. Man tapo pradžia. Tais pačiais metais sutikau savo dabartinį vyrą. Tais pačiais metais pastojau. Tais pačiais metais susituokėme.

Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad viskas taip susiklostys, tikrai nebūčiau patikėjusi.

© Jolantos Daubarienės mezginiai džiugina ir ją pačią, ir aplinkinius. Asmeninio albumo nuotr.

Todėl šiandien, kai matau moteris, kurios išsigandusios sako: „Man jau keturiasdešimt...“, visada nusišypsau. Nes pati žinau, kad kartais tik tada gyvenimas ir prasideda.

Tačiau netrukus teko priimti dar vieną labai sunkų sprendimą - palikti darbą.

Jaunesnysis sūnus pareikalavo viso mano dėmesio. Jam reikėjo mamos.

Virėjos darbas prasideda penktą valandą ryto. Kai augini vaiką, kuriam reikia daugiau pagalbos negu kitiems, supranti, kad dviejų gyvenimų vienu metu nebegali gyventi. Teko rinktis. Ir nė karto dėl to nepasigailėjau.

Žinoma, pradžioje buvo labai sunku. Kai visą gyvenimą dirbi, staiga lieki namuose. Atrodo, kad pasaulis kažkur toliau juda, o tu sustojai. Tačiau šiandien matau, kad tas sustojimas buvo reikalingas.

Per tuos metus sūnus padarė didžiulę pažangą. Jis anksti išmoko skaityti. Puikiai mokosi. Baigė pirmą klasę. Ir labai dažnai pagalvoju, kad svarbiausia, ką galėjau jam duoti, buvo ne papildomi užsiėmimai. Svarbiausia buvo rami mama.

Kaip tame gyvenimo etape atsirado mezgimas?

Iš pradžių jis atsirado labai tyliai. Be jokių planų. Be jokių minčių apie verslą. Tiesiog supratau, kad man pačiai reikia kažko, kas leistų išlieti mintis. Mūsų giminėje moterys visada buvo labai nagingos. Kažkiek megzti buvau išmokusi dar vaikystėje. Tad vieną dieną pasiėmiau virbalus. Numezgiau vieną daiktą. Paskui kitą. Iš pradžių sau,artimiesiems, giminėms. Ir staiga visi pradėjo klausinėti, kodėl aš jų neparduodu. Aš net nebuvau apie tai pagalvojusi.

Kada supratote, kad tai gali būti ne tik pomėgis?

Turbūt tada, kai atsirado pirmosios klientės. Labai gerai prisimenu tą jausmą. Žmogus nori dėvėti tai, ką sukūrė tavo rankos. Tai labai didelė atsakomybė. Tada įregistravau individualią veiklą.

Bet labai greitai supratau dar vieną dalyką. Vien gražiai megzti neužtenka. Jeigu nori, kad žmonės tave rastų, turi mokėti parodyti savo darbą. Tai buvo visiškai naujas pasaulis.

Ir pradėjote mokytis.

Labai daug. Esu žmogus, kuriam patinka mokytis. Baigiau tarptautinę stiliaus mokyklą, mokiausi fotografuoti, filmuoti, kurti socialinių tinklų turinį. Vėliau atsirado dirbtinio intelekto kursai.

Man atrodo, kad šiandien kūrėjui nebeužtenka būti tik kūrėju. Turi suprasti madą, spalvas, komunikaciją, psichologiją, net technologijas. Visi tie dalykai susijungia. Ir man tai labai įdomu.Nemažai žmonių nustemba išgirdę, kad mezgėja mokosi dirbtinio intelekto subtilybių. 

Bet kodėl ne? Jeigu galiu greičiau susisteminti informaciją apie pasaulio kolekcijas, spalvų tendencijas, audinius, kodėl tuo nepasinaudoti? Dirbtinis intelektas už mane nesugalvos naujo megztinio. Jis nejaus žmogaus. Bet jis labai gerai padeda atsirinkti informaciją.

Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad moterys kartais pas jus ateina ne tik megztinio.

Žinote... turbūt taip ir yra. Iš pradžių ir aš galvojau, kad kuriu drabužius. Kad mano darbas - numegzti gražų megztinį, kardiganą ar suknelę. Bet kuo ilgiau tuo užsiimu, tuo aiškiau matau, kad moterys dažnai ieško ne tik naujo drabužio. Jos ieško jausmo. Nori vėl pasijusti gražios. Pamatyti save kitomis akimis.

Gal todėl tiek daug dėmesio skiriate moterims, kurios netelpa į standartinius dydžius?

Tikriausiai todėl, kad pati žinau, ką tai reiškia.

Kai pati pradėjau domėtis stiliumi, supratau, kaip sunku pilnesnio sudėjimo moteriai rasti drabužį, kuris ne tik tiktų, bet ir leistų pasijusti gražiai.

Parduotuvėse dažnai galvoji ne apie tai, kas tau patinka. Renkiesi, kas bent jau užsisegs. Tai labai didelis skirtumas.

Baigusi stiliaus mokyklą pradėjau gilintis ne tik į spalvas ar tendencijas. Mane labai sudomino konstrukcija. Kodėl vienas drabužis žmogų puošia, o kitas jį paslepia. Kodėl viena moteris atrodo puikiai su tuo pačiu megztiniu, o kita - ne.

Ir tada supratau, kad nenoriu megzti visiems vienodai. Noriu kurti konkrečiam žmogui. Jo figūrai. Gal todėl šiandien nemaža dalis mano klienčių yra būtent nestandartinių figūrų moterys.

Esate sakiusi, kad skatinate moteris nebijoti spalvų. Kodėl tai jums taip svarbu?

Todėl, kad labai daug moterų gyvena tarsi norėdamos tapti nematomos. Ypač tos, kurios priaugo svorio. Jos renkasi juodą, pilką, platų. Kad tik niekas nepastebėtų. O aš galvoju priešingai. Jeigu jau gyveni, tai gyvenk. Kodėl turėtum slėptis?

Kodėl negalėtum apsivilkti ryškiai rožinio megztinio, jeigu jis tau patinka?

Dažnai sakau: didžiausią kritiką žmogus išgirsta ne iš kitų. Jis ją pats sau pasako. Mes pačios sau labai griežtos. Kur kas griežtesnės negu aplinkiniai.

O jūs pati tokia buvote?

Aišku. Kaip ir visos. Tik turbūt anksčiau supratau, kad taip gyventi labai sunku.

Vieną dieną paklausiau savęs - kas blogiausia gali nutikti, jeigu apsivilksiu ryškų megztinį? Nieko. Kažkas pažiūrės? Na, ir kas? Rytoj tas žmogus manęs net neprisimins. O aš visą dieną jausiuosi gerai.

Man atrodo, kad moterys labai dažnai gyvena ne savo, o kitų žmonių akimis. Ir labai norėčiau, kad to būtų mažiau.

Papasakokite apie Klaipėdos mezgėjų bendruomenę. Kaip kilo mintis ieškoti bendraminčių?

Vieną dieną tiesiog pagalvojau - kodėl aš viena sėdžiu namuose? Kodėl kiekviena mezgame savo kampelyje, nors galėtume susitikti?

Žinojau, kad Vilniuje, Kaune jau vyksta mezgėjų susitikimai. Moterys renkasi kavinėse, bibliotekose, mezga, kalbasi, dalijasi patirtimi. Pagalvojau, kad ir Klaipėdoje galėtume susiburti. Pradžioje net pati nežinojau, ar kam nors to reikia. Bet pabandėme. Ir žmonės atėjo.

© Asmeninio albumo nuotr.

Pamenu pirmuosius susitikimus. Visi šiek tiek nedrąsūs. Vienos atsinešė mezginius, kitos tik atėjo pasižiūrėti.

Net buvo moterų, kurios iš karto pasakė: „Aš nemegsiu. Tiesiog noriu pažiūrėti, kas čia vyksta.“ Ir žinote, kas įdomiausia? Jos sugrįžo. Nes suprato, kad čia niekas nieko nevertina. Niekas neskaičiuoja, kiek tu moki, ar taisyklingai laikai virbalus, ar tavo mezginys gražesnis už kitos. Čia tiesiog gera būti.

Vadinasi, mezgimas tapo tik dingstimi susitikti?

Absoliučiai. Jeigu šiandien kas nors paklaustų, kuo užsiimame per tuos susitikimus, turbūt net nebemokėčiau atsakyti vienu sakiniu.

Taip, mezgame. Bet kartu geriame arbatą, kalbamės, juokiamės. Kartais kuri nors atsineša parodyti savo siuvinėtą darbą. Kitą kartą ateina tautodailininkė ir pasakoja apie savo papuošalus. Buvo moteris, kuri iš užtrauktukų kuria sages ir apyrankes. Atėjo vaikinas, kuris piešia.

Žmonės tiesiog nori pabūti ten, kur jų niekas neskubina. Kur nereikia niekam nieko įrodyti. Man atrodo, šiandien tai tampa labai didele prabanga.

Tikriausiai todėl į susitikimus pradėjo važiuoti žmonės ir iš kitų miestų.

Tai mane iki šiol stebina. Atvažiuoja iš Gargždų, Skuodo, Kauno, Vilniaus. Kartais pagalvoju - žmonės kelias valandas važiuoja tam, kad tris valandas pasėdėtų bibliotekoje. Vadinasi, jie važiuoja ne dėl mezgimo. Jie važiuoja dėl žmonių. Ir tai turbūt yra pats gražiausias įvertinimas.

Labai daug skolingi esame Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padaliniui. Ten mus priėmė ne kaip kažkokį būrelį, kuriam reikia kambario. Mus priėmė kaip bendruomenę. Tai labai svarbu.

Biblioteka šiandien jau seniai nebėra vien knygų vieta. Ji tampa žmonių susitikimo vieta. Ir man atrodo, kad tai labai gražu.

Viena iš įdomesnių jūsų iniciatyvų buvo Klaipėdoje neseniai surengta Pasaulinė mezgimo viešumoje diena.

Man labai norėjosi, kad Klaipėda irgi atsirastų pasaulio žemėlapyje. Kai matai nuotraukas iš Niujorko, Londono, Helsinkio ar Kopenhagos, kur žmonės išeina megzti į parkus, pagalvoji - kodėl mes negalime taip padaryti?

Šiek tiek jaudinausi. Galvojau, gal ateis penki žmonės. O susirinko daugiau kaip dvidešimt. Net lietus mūsų neišgąsdino. Tiesiog persikėlėme į biblioteką ir mezgėme ten.

Mezgimas priminė, kad aš ir pati esu žmogus. Kad galiu kurti, mokytis, klysti, pradėti iš naujo.

Kartais nereikia didelių renginių. Užtenka keliolikos žmonių, kurie nori būti kartu.

Klausantis jūsų atrodo, kad mezgimas šiandien išgyvena renesansą.

Taip ir yra. Labai ilgai rankų darbas buvo nuvertintas. Atrodė, kad viską galima nusipirkti parduotuvėje. Kam kažką kurti?

Bet dabar žmonės pavargo nuo vienodumo. Kai visos parduotuvės pilnos tų pačių drabužių, pradedi ieškoti kažko savo.

Todėl šiandien net didžiausi mados namai grįžta prie rankų darbo estetikos.

Ne todėl, kad nemokėtų pagaminti kitaip. Todėl, kad žmonės pasiilgo tikrumo.

O pats rankų darbas šiandien, jūsų akimis, turi kitą vertę negu prieš dvidešimt metų?

Be abejo. Anksčiau rankų darbas dažnai buvo siejamas su tuo, kad žmogus negali nusipirkti.

Dabar viskas apsivertė. Žmogus užsisako rankų darbo daiktą todėl, kad gali. Todėl, kad nori išskirtinumo.

Man atrodo, žmonės vėl pradeda vertinti laiką. Nes rankų darbo daikte laikas labai matosi.

O pati šiandien jaučiatės daugiau kūrėja ar bendruomenės žmogus?

Turbūt ir viena, ir kita. Jeigu šiandien likčiau tik prie mezgimo, man būtų per mažai. Man labai patinka žmonės. Patinka jų istorijos. Patinka matyti, kaip moteris, kuri pirmą kartą ateina labai nedrąsi, po pusmečio jau pati drąsina kitą. Tas pokytis yra nepaprastai gražus. Ir tada supranti, kad kūryba vyksta ne tik su virbalais. Ji vyksta žmoguje.

Klausantis jūsų ne kartą nuskambėjo mintis apie amžių. Atrodo, kad jums tai labai svarbi tema.

Turbūt todėl, kad pati perėjau tą etapą. Labai daug moterų gyvena tarsi laukdamos leidimo pradėti gyventi. Jos sako: „Kai sulieknėsiu“, „Kai vaikai užaugs“, „Kai atsiras daugiau pinigų“, „Kai išeisiu į pensiją.“

Tas „kai“ kartais trunka dešimt ar dvidešimt metų. O gyvenimas tuo metu eina.

Didžiausią kritiką žmogus išgirsta ne iš kitų. Jis ją pats sau pasako. Mes pačios sau labai griežtos. Kur kas griežtesnės negu aplinkiniai.

Todėl šiandien visada sakau - nelaukite. Jeigu norisi išmokti megzti - pradėkite. Jeigu norisi pakeisti stilių - pakeiskite. Jeigu norisi nudažyti plaukus kita spalva - nudažykite. Jeigu norisi keliauti - važiuokite.

Mes labai dažnai pačios save sustabdome. Ir paskui pačios dėl to liūdime.

Ar pati šiandien jaučiatės laisvesnė negu prieš dvidešimt metų?

Nepalyginamai. Jaunystėje labai rūpėjo, ką pagalvos kiti. Dabar suprantu, kad žmonės apie mus galvoja gerokai mažiau, negu mes įsivaizduojame.

Man atrodo, didžiausia laisvė ateina tada, kai nustoji nuolat save lyginti su kitais.

Kitais metais jums sukaks penkiasdešimt. Ar apie tai galvojate?

(Juokiasi.) Labai. Bet ne todėl, kad bijočiau. Atvirkščiai. Jau dabar galvoju, kaip švęsiu. Gal norėčiau retrostiliaus vakarėlio, gal dar kokios beprotiškesnės idėjos. Aš labai nemėgstu nuobodulio. Man reikia planuoti, svajoti, kurti. Ir, matyt, jau nebepasikeisiu.

Jeigu šiandien reikėtų vienu sakiniu pasakyti, ką Jums davė mezgimas, koks jis būtų?

Man atrodo... jis sugrąžino mane pačią. Kai išėjau iš darbo, labai ilgai atrodė, kad esu tik mama, žmona. Tik žmogus, kuris kažkuo rūpinasi. O mezgimas priminė, kad aš ir pati esu žmogus. Kad galiu kurti, mokytis, klysti, pradėti iš naujo. Ir turbūt dėl to dabar taip norisi tuo pasidalinti su kitomis moterimis.