Žydiškosios Palangos atspindžiai istorijos puslapiuose ir jaudinančiuose prisiminimuose

Žydiškosios Palangos istorijos faktai jau keleri mėnesiai kaip pristatomi naujai atsikūrusios Palangos žydų bendruomenės socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose. Iki šiol paviešinta per 20 unikalių istorijų, kurios pasakoja apie iš Palangos kilusius žydų šeimų likimus, jaudinantys holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimai, pristatomas ir žydiškasis paveldas. Socialiniuose tinkluose jau pristatyti palangiškių žydų gintaro verslo istoriniai faktai, Didžiosios ir Mažosios sinagogų, Palangos miesto elektrinės, brolių Kanų gintaro dirbtuvių, Didžiojo gaisro (1938 m.), brolių Levijų vaisvandenių dirbtuvės, vilos „Danutė“ („Danusia“), Palangos pionierių stovyklos (1941 m.), gintaro firmos „Santien & Becke“ istorijos. Lazario Gutmano, Arono Funko šeimų, brolių Bruckų gyvenimo istorijos, žydų gelbėtojų Straupų prisiminimai. Pirmą kartą viešai pristatytos Palangos miesto rabinų biografijos. Su žemėlapiais pateikta informacija apie pirmąsias Palangos žydų kapines, buvusias Birutės parko teritorijoje, šiaurinėje dalyje, greta pagrindinio įėjimo į parką.

Istorinis Palangos žydų kvartalas buvęs rytinėje Vytauto gatvės dalyje nuo buvusios autobusų stoties (Kretingos g.) iki Žvejų gatvės, iki šiol slepia aibę paslapčių, o vos keletas išlikusių pastatų primena tarpukarį bei tuo metų gyvavusią Palangos žydų bendruomenę. Palangiškiai žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau ilgainiui dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Žinoma, žydų bendruomenės nariai Palangoje ne tik dirbo – tarpukariu čia buvo tiek visa religinė bendruomenės infrastruktūra, tiek vietos žydams buvo prieinamas pradinis sekuliarus mokymas, veikė žydų smulkaus kredito bankas, įvairios labdaros organizacijos. Vytauto gatvė buvo toji centrinė Palangos žydų gyvenimo arterija, tad bendruomenė itin išgyveno, kai Palangoje 1938 m. gegužę kilęs gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą. Po kelerių metų, 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės, didžioji dalis Palangos žydų buvo nužudyta, likusieji – perkelti į getus ar koncentracijos stovyklas, kur jų laukė toks pat likimas.

Žydiškoji Palangos istorija neatsiejama nuo tokių pavardžių, kaip Alšvangeris, Basas, Benjaminovičius, Bernšteinas, Bobė, Brikas, Bruckus, Buršteinas, Cauzmeras, Dribinas, Elkinas, Feinšteinas, Fridmanas, Funkas, Gutmanas, Itmanas, Judelmanas, Kacas, Kaganas, Kanas, Klompusas, Korpusas, Lenkimieras, Levijas, Levinas, Margolis, Mešulamas, Rubelis, Šalminis, Šmiras, Šmolenskis, Šochotas, Šrotas, Talmonas ir daugelis kitų.

Palangos žydų bendruomenės istorijoje galima aptikti ne vieną asmenybę kilusią iš šio miesto ir savo veikla išryškėjusią politinėje, mokslinėje, kultūrinėje ar kitose sferose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tarp jų broliai Julius ir Borisas Bruckai (kita pavardės forma Brutzkus). J. Bruckus gydytojas, tarpukario Lietuvos politikas, sionistas, B. Bruckus ekonomistras, publicitas. Taip pat broliai Samuelis, Lazaris ir Todresas Gutmanai. S. Gutmanas pirmosios Palangos valsčiaus tarybos (1921 m.) narys, gintaro dirbtuvių savininkas, L. Gutmanas medicinos daktaras, profesorius, pirmojo neurologijos vadovėlio lietuvių kalba autorius ir T. Gutmanas gydytojas, fizioterapijos vadovėlio vertimo bendraautoris.

Pastatai bylojantys Palangos žydų palikimą

Vienas iš išlikusių pastatų, priklausiusių žydams, yra Vytauto gatvėje Nr. 57 - priešais centrinę Palangos miesto aikštę. 1929–1930 m. namą statė žydai broliai Motelis ir Geršonas Kanai ir Juozas Viltrakis. Naujai pastatytame name įsikūrė Kanų šeimos gintaro dirbinių parduotuvė. Jų gaminami gintaro dirbiniai buvo tokie populiarūs, kad juos eksportavo į daugelį Europos šalių ar net Jungtines Amerikos Valstijas. 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus amatų ir menų parodoje palangiškiai broliai Kanai laimėjo premijas, jiems buvo įteikti sidabro medaliai.

Pastatas Jono Basanavičiaus g. Nr. 6 - buvusi Palangos elektrinė, kuri priklausė žydei Etai Libaitei-Gutmanienei. Apie 1926 m. iš miesto valdybos buvo gautas leidimas statyti elektrinės stotį Palangoje. E. Libaitė-Gutmanienė įsigijo vokišką 70 arklio jėgų galingumo variklį, varomą gazoliu, 45 kilovatų galingumo generatorių - elektrinė veikė visu pajėgumu. Palangos mieste užsižiebė apie 20 lempų, kurios apšvietė Vytauto g., Jūratės g., Jono Basanavičiaus g., Birutės alėjos, Simono Daukanto g., Kretingos g. Elektros stulpai stovėjo gana retai, o tik ant kas penkto kabojo lemputės, tad galima tik įsivaizduoti kaip menkai buvo apšviesta miesto centrinė dalis. Palangiškiai ir džiaugėsi bei tuo pačiu piktinosi, nes elektrinė miesto centre skleidė triukšmingą garsą. 1937 m. E. Libaitė-Gutmanienė pardavė elektros stotį Palangos miesto savivaldybei už 37 000 litų. 1940 m. elektrinė perėjo komunalinio ūkio žinion. Visų palangiškių namų languose elektros lemputės sužibo tik 1947 m.

Palangos miesto gyventojų surašymo (1922 m.) duomenys bei planai patvirtina Palangos kraštotyrininkų pasakojimą, jog name adresu Kretingos g. Nr. 14 (pastatas išlikęs) gyveno priešpaskutinis, ilgametis Palangos miesto rabinas Samuelis Mendelis Kacas. Būdamas našlys, 1940 m. išvyko į Izraelį, kur tęsė rabino darbą Tel Avive. Taip pat Izraelyje ėjo vyriausiojo rabinato nario pareigas bei dirbo rabinų teisme. S. M. Kacas mirė 1954 m. Paskutinįjį Palangos miesto rabiną Aroną Kacą kartu su Kretingos rabinu Benjaminu Perskiu ir kitais vietos žydais suėmė ir mirtinai nukankino naciai. Palangos žydų bendruomenės istorija siejama ir su ypač garsiais rabinais pasaulyje, vienas jų – Ezekielis Faivelis, kuris buvo garsiojo Vilniaus Gaono mokinys. E. Faivelis gimė 1755 metais Palangoje. Būdamas jaunas ėjo rabino pareigas gimtojoje Palangoje, kiek vėliau dirbo Deretschine (miestelis dabartinės Baltarusios teritorijoje). Įgijęs patirties kaip magidas (pamokslininkas) keliavo per Vokietiją, Vengriją. Kurį laiką gyveno Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija), galiausiai grįžo į Palangą ir atsidavė literatūriniam darbui. E. Faivelis parašė įvairių religinės tematikos darbų, kurie ypač vertinami rabinų iki šių dienų, vienas jų - „Toledot Adam“.

Jaudinanti iš Palangos kilusių Funkų šeimos išgyvenimo istorija

Palangoje gyveno kelios žydų Funkų šeimos, kurios, kaip manoma, galėjo sietis giminystės ryšiais. Ši itin jaudinanti istorija pasakoja Natano Bero ir Šorės Libės Funkų anūkės Liubos Funkaitės likimą. Yra žinoma, kad N. B. ir Š. L. Funkų šeimoje gimė Elijas Josefas Funkas, kuris buvo vedęs palangiškę Elę Gutmanaitę, o kitas sūnus Aronas Funkas buvo vedęs Šeiną Šifrisaitę. Abu Funkų sūnūs Palangoje vertėsi gintaro prekyba, buvo gintaro dirbinių meistrai.

Iš pirmų lūpų pasakoja palangiškio Arono Funko dukra Liuba Funkaitė-Česakov:

„Mano tėvas Aronas Funkas gimė 1910 metais Palangoje, mama Šeina Šifrisaitė – 1914 metais Tryškiuose. Tėvai susituokė 1937 metais Šiaulių sinagogoje ir išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Kai vokiečiai įsiveržė į Klaipėdą, jie sugrįžo į Šiaulius. Aš gimiau 1938-ųjų lapkričio 6-tąją Šiauliuose. 

1941-ųjų rugsėjį visus Šiaulių žydus, tarp kurių buvau ir aš su savo tėvais, privertė persikelti gyventi į getą. Gete gyvenome Žilvičių gatvėje, susigrūdę, daug žmonių viename kambaryje. Mama jautė, kad gyvenimas gete nesibaigs geruoju ir išbraukė mane iš geto kalinių sąrašų, norėdama su manimi persikelti iš Šiaulių geto į Daugėlių lagerį. Tai pavyko įgyvendinti 1943-siais metais. Mama suvyniojo mane į didelį paltą, paprašė, kad neverkčiau. Geto žmonės stovėjo aplink mus, užstodami mane nuo vokiečio. Tik todėl, kad tą dieną lijo, vokiečių kareivių ir karininkų mašinos įstrigo purve ir jie negalėjo laiku atvažiuoti, mane pavyko pervežti į Daugėlių lagerį. Mama pradėjo mokinti mane lietuvių kalbos, nes aš kalbėjau tik žydiškai. Ji imdavo mane su savimi į Sirotavičių butą, kur dirbo tarnaite. Ten dirbo ir Bronė Grigalaitienė su savo vyru Pranu. Mama susitarė su Brone, kad ji paims mane, augins kaip savo vaiką ir grąžins tik jiems, tėvams, jeigu jie sugrįš. Jei ne – aš liksiu jos vaiku.

1943 m. lapkričio 5-ąją Šiaulių gete įvyko Vaikų ir senelių akcija. Vaikus atskyrė nuo tėvų. Visuotinėje sumaištyje mano tėvas spėjo pasakyti Grigalaičiui, kad mane paslėpė – įkišo į kanalizacijos šulinį. Visus vaikus ir senelius išvežė. Pranas Grigalaitis rado keletą uždengtų dangčiais kanalizacijos šulinių. Barbeno, bet niekas neatsiliepė. Pradėjo atidarinėti visus iš eilės. Viename rado mane. Parnešė namo, nuprausė, buvau visa purvina. Sirotavičius atėjo pas mamą ir pasakė mamai: – Jėzus Marija, paėmė jūsų vaiką. Mama pradėjo verkti ir šaukti, tada jis jai pasakė, kad ji niekur neitų, bet tai nepadėjo. Ji išbėgo ir sutiko tetą, kuri liepė jai nusiraminti ir pasakė, kad tėvas mane paslėpė. Mama nusiramino tik pamačiusi, kad manęs tarp vaikų ir senelių nėra. Į stovyklą aš jau nebegrįžau. Tėvus dar keletą kartų mačiau.

1944-ųjų liepą visus Daugėlių lagerio gyventojus išvežė į koncentracijos stovyklą Dachau Vokietijoje. Aš augau Grigalaičių šeimoje su dviem broliais – Pranu ir Vytu ir seserimi Birute. Mano vardas buvo Aldutė. Mane globojo ir kiti šeimos nariai, ypač mano tėvelio Prano seserys – Onutė, Bronelė ir Zosė. Bronelė buvo jauna mergina, ji padėdavo mamai Bronei auginti vaikus. Aš augau tarp brolių Pranuko ir Vytuko ir sesers Birutės. Aš buvau vyriausia. Melsdavomės kartu, valgydavom kartu, žaisdavom kartu, jokio skirtumo aš nejutau.

Po karo iš Dachau sugrįžo mano tikrieji tėvai. Aš jų nepažinau ir nenorėjau pas juos eiti. Jie pagyveno savaitę kaime ir tik po to mes išvažiavome į Kauną. Kiekvieną vasarą važiuodavome į kaimą, vėliau į Kuršėnus pas Grigalaičius, kad nors kiek galėtume kartu pabūti su mano antrąja šeima.

1957 metais mano tėvai nutarė repatrijuoti į Izraelį. Aš ištekėjau už vyro, kuris turėjo teisę persikelti gyventi į Lenkiją. Mes išvažiavome 1959 metais. Nelengva man buvo palikti savo antrąją šeimą. 1960-aisiais gimė mano sūnus Šlioma ir, praėjus mėnesiui po jo gimimo, mes iš Lenkijos išvykom į Izraelį. Buvo sunkūs laikai, tada ir nutrūko toks man brangus ryšys su Lietuva.

Izraelyje gimė mano duktė Gita ir sūnus Zohar. Taip metai keitė metus. Mano vyras šachmatininkas, mes dažnai važinėdavom į šachmatų varžybas. 1989-aisiais nuvykom į Rumuniją. Aš visada imdavau su savimi savųjų Grigalaičių adresus. Gal pamėginsiu iš kitos šalies parašyti, gal laiškas juos pasieks. Taip ir šį kartą turėjau su savim adresus. Išgirdusi kalbant lietuviškai, paklausiau, ar yra kas nors iš Kauno. Atsirado viena moteris, ji vėliau atėjo į mano kambarį. Paprašiau surasti mano antrąją šeimą – Grigalaičius. Daviau savo telefono numerį. Ir jau po keleto savaičių atnaujinom tarpusavio ryšius! 1989-ųjų spalį, po trisdešimties metų, atskridau į Lietuvą. Susitikimas su mano mamyte Brone, broliais ir seserimi buvo labai jaudinantis. Vis dėlto praėjo tiek metų... Sutiko mane ir mano pusseserės Leonora ir Frida, geriausia draugė Violeta. Savo gimtadienį, lapkričio 6-ąją, atšvenčiau kartu su savo šeima ir draugėmis, kurių irgi trisdešimt metų nebuvau mačiusi. Grįžusi kreipiausi į Jad Vašem, prašydama pripažinti mano antruosius tėvus Bronę ir Praną Grigalaičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.

1991-aisiais gavau memorialinio muziejaus Jad Vašem direktoriaus raštą, kuriame jis pasiūlė surinkti Teisuolių grupę iš Lietuvos ir atvežti į Izraelį. Ši idėja kilo mecenatui Harvey Sarneriui iš JAV. Jis jau ne kartą buvo suorganizavęs Teisuolių keliones iš 12-os šalių. tačiau iš Lietuvos Teisuoliai dar nebuvo atvykę. Sudarėme Lietuvos Teisuolių. grupę, jų pavardes gavome iš Jad Vašem memorialo. Tuometinis Izraelio Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis padėjo man susitikti su p. Harvey Sarneriu. Dovas Šilanskis mane pažinojo dar nuo vaikystės, su mano tėvais jis buvo Dachau koncentracijos stovykloje.

Atvažiavau į Lietuvą ir su mano pusseserės Leonoros Vasiliauskienės pagalba pradėjome organizuoti Teisuolių kelionę į Izraelį. Man išvykus, tuos darbus tęsė Leonora. Vėliau Leonora Vasiliauskienė ir režisierė Lilija Kopač sukūrė filmą Gyvybės medis apie Lietuvos Teisuolius. Ir štai – 1991-aisiais į Izraelį atvyko 25 Teisuoliai iš Lietuvos, tarp jų buvo ir mano antroji mama Bronė Grigalaitienė, broliai Pranas ir Vytas, sesuo Birutė Grigalaitytė-Brazienė. Tai buvo mano Mamytės Bronės pirmasis ir paskutinis apsilankymas Izraelyje. Vėliau broliai ir sesuo dar atvažiavo, o aš kiekvienais metais vykstu į Lietuvą. Lietuvoje jau buvo mano vaikai, anūkas. Pas mane, Izraelyje lankėsi mano brolių ir sesers Birutės vaikai. Tarp mūsų labai stiprus ryšys. Juk neveltui Talmude pasakyta: Išgelbėjai žmogų – išgelbėjai Pasaulį. Dėka Bronės ir Prano Grigalaičių, mano antrųjų tėvų, aš turiu šeimą, tris vaikus, septynis anūkus.“

Žydiškosios istorijos, kupinos išgyvenimų viešinamos Palangos žydų bendruomenės Facebook ir Instagram puslapiuose. Facebook paskyra jau pasiekė daugiau nei 600 nuolatinių sekėjų, o jų skaičiaus nuolat didėja. Šias istorijas kas kart perskaito net keli tūkstančiai socialinių tinklų naudotojų. Kviečiame visus sekti Palangos žydų bendruomenę socialiniuose tinkluose, kuriuose sužinosite dar daugiau unikalių, iki šiol paslaptyje laikytų istorijų bei naujų faktų. 

Facebook (www.facebook.com/palangoszydubendruomene)

Instagram (www.instagram.com/palangoszydubendruomene)