Mirusiųjų transportavimas - viešai nematoma sudėtinga paslauga

Praėjusį balandį buvo sudaryta sutartis tarp bendrovės „Rimtis“ ir Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus dėl kūnų pervežimo, už kiekvieną atvejį sumokant atskirai pagal išrašytą sąskaitą, – tam biudžete šiems metams numatyta 15 tūkst. Eur.

Paslaugos įkainiai gali siekti ir kelis šimtus eurų, – tai priklauso nuo kūno transportavimo atstumo ir laikymo šaldytuve parų skaičiaus. Laidojimo įmonė „Rimtis“ šį darbą atlieka visą parą.

„Daug metų paeiliui perkame šią paslaugą, konkursą laimi įmonė „Rimtis“, jos žmonės puikiai susitvarko su problemomis – paima kūnus po avarijų, iš gaisrų, skenduolius. Būna, kad žmogus miršta ligoninėje: kol surandami jo artimieji, šios įmonės darbuotojai išveža kūną ir laiko jį šaldytuve.

Būna, kad įmonė pati pasirūpina ir žmogaus laidotuvėmis. Už kiekvieną atvejį išrašoma sąskaita, o, jei laidoja, dar skiriama ir laidojimo pašalpa, kuri šiandien yra 440 Eur“, – kalbėjo Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Margarita Lipskienė.

Jos žodžiais, galioja tokia kūnų transportavimo iš įvykio vietos tvarka: aptikus mirusiojo kūną, atvyksta policija, apžiūri įvykio vietą ir atlieka pirminį tyrimą, po to praneša seniūnijai, o seniūnija pasirūpinti kūnu įpareigoja konkursą laimėjusią laidojimo paslaugų įmonę.

Apie tai, kokie būna sudėtingiausi atvejai, kaip įmonės darbuotojai įveikia psichologinius barjerus, „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo įmonės „Rimtis“ vadovo Juozo Donausko.

„Nesinorėtų pasakoti pačių baisiausių atvejų, kurie prilygsta kadrams iš siaubo filmų. Tenka surinkti kūno dalis po avarijų, žūčių po traukinio ratais, išnešti apanglėjusius kūnus iš gaisraviečių, sutvarkyti nužudytų žmonių kūnus.

Kartais policija mus įspėja iš anksto, kad apsiautume guminius batus, specialius kombinezonus, nes suiręs kūnas, tarkim, guli sunkai pasiekiamoje miško tankmėje. Surenkame į specialius maišus ir vežame į įmonės šaldytuvą, o po to perduodame teismo medicinos ekspertams.

Atlikus kūno ekspertizę, jei artimieji pageidauja, laidotuvėmis rūpinamės patys, jei mirusysis iš kito miesto ar kaimo, perduodame tos vietovės laidojimo namams“, – kalbėjo J. Donauskas.

Jo žodžiais, įmonėje yra suburta tvirta komanda, kuri ryžtasi dirbti šį darbą, tarp jų – ir pats įmonės savininkas. Įprastai per mėnesį jiems pasitaiko nuo 2 iki 6 tokių ekstremalių mirusiųjų kūnų transportavimo atvejų. „Iš pradžių psichologiškai labai sunku dirbti šį darbą, bet ilgainiui galima atrasti pusiausvyrą.

Man asmeniškai sudėtingiausia būna, kai smarvė ir po darbo persekioja kelias valandas, dienas – nesupranti, ar tikrai jis tebetvyro, nes šnervės jo prisigėrė, ar jį vis dar atkuria atmintis. Apie maistą po tokių atvejų ilgokai negali nė pagalvoti“, – apie sunkiąsias, aplinkiniams nematomas šio specifinio darbo puses kalbėjo J. Donauskas.