Radijo bangomis – pro geležinę uždangą: nenaudėliai iš Vilniaus trukdydavo net Brazilijos laivynui

Radijo ryšio trukdžiai naudoti nuo XX amžiaus pradžios, paprastai – kariniais tikslais. Tačiau Sovietų Sąjungoje radijo ryšio trukdymo stotys ėmė dygti Antrajam pasauliniam karui jau pasibaigus, apie 1948-uosius. Šalyje – Lietuvoje taip pat – prasidėjo masinis trukdymas civiliams klausyti nepageidaujamų užsienio radijo stočių.

Okupacinė valdžia anksti suprato, kokį pavojų sovietinei ideologijai kelia tokios transliacijos. „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“, „Laisvosios Europos radijas“, kitos – jų laidos lietuvių kalba ne šiaip buvo atsvara sovietinei propagandai, informavo apie pasaulio įvykius, bet žadino tautinę savimonę ir įkvėpė kovai. Tad, nepaisant didelių pastangų, nei trukdžiais, nei persekiojimais visiškai užgniaužti radijo bangomis iš užsienio sklidusio laisvo žodžio sovietams taip ir nepavyko.

Negailėjo jokių lėšų

Radijas sovietmečiu buvo tokia ryšio priemonė, kurios veikimo nestabdė jokios sienos. Tad teko sukurti didelį techninį aparatą, kad Sovietų Sąjunga galėtų blokuoti užsienio radijo stočių transliacijas savo teritorijoje.

Iš kitų valstybių sklindančių radijo signalų slopinimas masiniu reiškiniu tapo 1948 metais, o dar labiau suintensyvėjo 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Ir ne atsitiktinai.

Kaip yra rašęs istorikas dr. Juozapas Romualdas Bagušauskas, 1951 metų gegužę „Amerikos balso“, Vatikano ir BBC radijo laidos buvo transliuojamos „102 bangomis įvairiomis kalbomis, iš jų 26 dažniais – lietuvių kalba“.

Radijo studija. Unsplash

Žinoma, valdžia pirmiausia bandė atgrasyti gyventojus nuo tokių laidų klausymosi – buvo laikas, kai tokia veikla galėjo būti prilyginta nusikaltimui ir baigtis represijomis. Tačiau gąsdinimai neveikė. O ir diegiamos techninės priemonės – beje, pokario sunkmečiu kainavusios nepaprastai daug, – itin veiksmingos nebuvo (ypač sudėtinga buvo užtikrinti radijo trikdžius kaimiškuose rajonuose). Tuo labiau kad ir laidų transliuotojai stengėsi bet kokia kaina būti išgirsti Sovietų Sąjungoje.

Neviešinami objektai

Buvęs „Telecentro“ – Lietuvos radijo ir televizijos centro – darbuotojas, čia ėjęs įvairias pareigas daugiau nei keturis dešimtmečius ir ilgainiui tapęs vienu jo vadovų, Edmundas Ramonas tuo metu, kai vyko radijo stočių trukdymai, ėjo vyriausiojo energetiko pareigas. Tad jam teko ne kartą važinėti į didžiuosiuose miestuose veikusias trukdymo stotis.

Finansavimas ėjo iš Maskvos ir nebuvo taip, kad lėšų imk, kiek nori

„Telecentro“ veiklos esmė buvo užtikrinti Radijo ir televizijos komiteto ruošiamų meninių programų perdavimą žiūrovams ir klausytojams. O tam reikėjo viso tinklo radijo bei televizijos stočių. „Vilniuje tuo laiku buvo du radijo ir keturi televizijos kanalai, – pasakoja E. Ramonas. – Ir nors čia stovi pats aukščiausias bokštas, šių kanalų vadinamoji padengimo zona nuo Vilniaus siekė maždaug šimtą kilometrų. Toliau viskas – programų perimti neįmanoma. Todėl tekdavo statyti kitą stotį, kuri dengtų vėl kažkokią Lietuvos dalį…“

Tai buvęs pagrindinis „Telecentro“ darbas, bet, pasak pašnekovo, ne vienintelis. „Nežinau, kokiu susitarimu, bet iš Ryšių ministerijos buvo primesta kuruoti ir trukdymo stotis. Jos vadinosi „objektais“ ir kiekviena turėjo savo numerį. Ne visai slaptos šios stotys buvo – veikiau neviešinamas dalykas“, – priduria E. Ramonas.

Pradžia – nuo trofėjinių siųstuvų

Lietuvos TSR Ryšių ministerijoje būta ypatingą reputaciją turėjusio 1-ojo skyriaus, pavaldaus tiesiogiai KGB. „Telecentre“ rezidavo šio skyriaus atstovas, kontroliuodavęs centro veiklą ir išduodavęs leidimus dirbti.

Pasak E. Ramono, dėl suprantamų priežasčių tokioje vietoje bet kas įsidarbinti negalėjo – kiekviena kandidatūra kruopščiai tikrinta, kad į radiją ar televiziją nepakliūtų netinkamas, sovietų manymu, žmogus.

Kai po Antrojo pasaulinio prasidėjus šaltajam karui Vakarų radijo stotys ėmė rengti transliacijas Sovietų Sąjungos gyventojams, sovietai griebėsi atitinkamų techninių priemonių tas transliacijas slopinti. E. Ramonas labai gerai mena laikus, kuomet trukdymo stočių ir Lietuvoje veikė ne viena.

Jo žiniomis, pirmoji mūsų šalyje atsirado netrukus po karo baigties – Vilniuje, Algirdo gatvėje. Vadinamasis „600-asis objektas“.

„Iš pradžių slopinimui sovietai netgi naudojo trofėjinius amerikoniškus nedidelio galingumo siųstuvus, – pasakoja buvęs vienas „Telecentro“ vadovų. – Kažkokį rajoną jie padengdavo, bet nebuvo labai efektyvūs. Po to buvo pastatyti rusiški galingesni siųstuvai, padengdavę jau nemažą teritoriją.“

Paskutinioji iš penketo

Iš viso trukdymo stočių sovietmečiu Lietuvoje buvo penkios. Be Vilniaus, veikė 603-iasis objektas Kaune, 60-asis Klaipėdoje ir 61-asis Šiauliuose. Paskutinė tokia stotis buvo pastatyta greta Panevėžio – Pažagieniuose. Jai skirtas 1656-asis numeris.

E. Ramonas prisimena ne kartą čia lankęsis. Ypač statybų metu, maždaug 1985–1986 metais, kai, pasak specialisto, greta Panevėžio montuoti jau naujos kartos siųstuvai.

„Pastatas buvo pastatytas, įrengtas, bet ten dirbta labai trumpai – apie metus ar porą, gal kiek daugiau“, –– sako pašnekovas. Po to Michailas Gorbačiovas paskelbė „glastnost“ – prasidėjo naujos politikos era, ir visos trukdymo stotys buvo uždarytos.

„Praktiškai mažai teveikusi stotis Pažagieniuose taip pat, – pasakoja. – Vėliau čia iš miesto centro buvo perkelta Panevėžio radijo ir televizijos stotis.“

Yra buvę tokių atvejų, kai Vilniaus trukdymo stotis gaudavo pranešimų, jog trukdo Brazilijos laivynui

Įdomu, jog tokia stotis greta Panevėžio išvis buvo statoma – ir dar taip palyginti vėlai. Kituose didžiuosiuose miestuose tokiai veiklai buvo pritaikyti esami pastatai. Tarkime, Vilniuje trikdžius skleidusi įranga buvo sumontuota sename limonadinės pastate, Kaune – pačios pirmosios Lietuvoje radijo stoties patalpose, Klaipėdoje panaudotas ritualinis pastatas senose žydų kapinėse, Šiauliuose stotis išsiteko buvusioje mėsinėje.

Gali būti, sako E. Ramonas, kad Panevėžyje tuo laiku tiesiog neatsirado laisvų patalpų, atitinkančių specifinius reikalavimus. Tad teko ryžtis rimtoms išlaidoms.

Pasiekdavo net Braziliją

Tiek trukdymo stoties statybos Pažagieniuose, tiek jos išlaikymas kainavo nemažus pinigus, o gauti finansavimą nebuvo taip paprasta. „Statybos vyko gana sunkiai ir per du kartus. Finansavimas ėjo iš Maskvos ir nebuvo taip, kad lėšų imk, kiek nori“, – primena E. Ramonas. Bet, anot jo, iki šalia Panevėžio atsirado nauja stotis, Panevėžio kraštą ir Biržus trikdžiai „dengdavo“ silpnai.

Klaipėdoje ir Šiauliuose veikusių trukdymo stočių siųstuvai buvo per silpni, kad slopintų signalus ir šiaurinėje šalies dalyje. „Tad Panevėžyje buvo pastatyti jau naujos kartos – galingesni siųstuvai“, – kitą galimą Pažagienių stoties atsiradimo vėlyvą sovietmetį priežastį įvardija E. Ramonas.

Specialisto pasakojimu, svarbiausias įrenginys tokiose stotyse buvo KKP – kontrolinis-korekcinis punktas. Kai iš Maskvos ateidavo signalas apie netinkamas programas ar laidas, pagal jį trukdymo stočių KKP siųsdavo komandą, kada ir kokią transliaciją trukdyti. Po to analizuodavo, veikė trikdžiai reikiamoje teritorijoje ar neveikė, buvo pakankamai stiprūs ar per silpni, kad visiškai užgožtų radijo įsibrovėlius iš užsienio.

O jų netrūko – stočių, kurios transliavo Sovietų Sąjungai. Vienų laidų turinys laikytas mažiau žalingu, kitų – net labai pavojingu. Bet su trikdžiais susidurdavo visos: ir „Amerikos balsas“, ir „Vatikano radijas“, „Radijo svoboda“, kitos. Juo labiau kad įranga, kurios galia paprastai neleisdavo pasiekti didelių atstumų, tikslumu nepasižymėjo ir kartais pateikdavo staigmenų.

Prasidėjo naujos politikos era, ir visos trukdymo stotys buvo uždarytos

Kaip pamena E. Ramonas, būdavo, jog Vilniui skirti trukdžiai trikdydavo radijo signalus ir Rygoje ar dar kur. „Yra buvę tokių atvejų, kai Vilniaus trukdymo stotis gaudavo pranešimų, jog trukdo Brazilijos laivynui“, – šypsosi buvęs „Telecentro“ specialistas.

Be didelio efekto

Kiek sovietams sekėsi įgyvendinti radijo transliacijų iš užsienio slopinimo planą, E. Ramono teigimu, sunku įvertinti. Net tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, situacija buvo labai nevienoda. Jau nekalbant apie tai, kad tiesos ir laisvo žodžio ištroškę žmonės rasdavo būdų, kaip sumažinti trikdžius.

„Slopinamo signalo klausytis būdavo sunkoka, – pripažįsta pats tą bandęs E. Ramonas. – Sklisdavo kažkoks burbuliavimas ir tiek – nelabai ką suprasi. Bet Lietuvoje buvo atskirų vietų, kurios likdavo „neuždengtos“, ir užsienio radijo stočių galėjai klausytis kone be trukdžių.“

Žvelgdamas jau iš šių dienų perspektyvos, specialistas mano sovietų valdžios sėkmę buvus labai ribotą. „Kas norėjo, tas galėjo rasti priemonių, kaip klausytis tų laidų, – įsitikinęs E. Ramonas. – Kažkokio itin didelio efekto nebuvo. Galbūt miestuose, kur trukdymo stotys buvo centre, „padengimas“ centre būdavo gana geras. O toliau nuo stoties trukdžiai silpnėdavo.“

Sekundė